Pastatė Vanagupėje pirmą iš trijų bokštų, viskas lyg užsimiršo... kur tau.
Vėl ateina kažkas iš MSPI, derinti konsolinių netipinių rygelių. Aš, dar neužmiršęs visos makalynės su M500 betonu siunčiu draugą projektuotoją tiesiai pas vyr.inžinierių... ir užmirštu tai kasdieninėje gamybos rutinoje.
Po kelių dienų skamba tiesioginis vyriausiojo telefonas:
-Prašau užeiti Vanagupės klausimu.
Vyriausias visada kviesdamas sakydavo kokiu klausimu. Ypač, jei pas jį kas svečiuodavosi. Geras įprotis tai, eidamas "ant kilimėlio" savo griekus perkratai...
- Počemu tovarišč voprosov nerašajete? Eto že v vašej kompetenciji.
Na, nieko sau! Sėdi tasai iš MSPI ir dar du tipai pilkais kostiumais. Rusų kalba, tai gal iš Gosstrojaus, NIIŽBo pačio. Mandagūs tie vyrai, ranką paduoda, prisistato:
- Staršyj leitenant . Kapitan.
Pasirodo, Vanagupėje bus statomas dar vienas korpusas. Užsakovas- Maskva. КГБ. Viską reikia padaryti greit ir labai greit. O čia kokie tai klausimai su gelžbetoniu, projektuotojai nederina projekto, kaip tipinio - kartotinio.
Viskas aišku. Bus padaryta, draugas vyr.inžinieriau -sakau tik rusiškai.
- Reikia dabar pat ant brėžinių uždėti rezoliuciją, Rusų kalba. Ir antspaudą herbinį - netikėtai lietuviškai prabyla kapitonas. Geras jo kostiumas, pilkas, juostelėm, jugoslaviškas. 210 rublių, su liemene.
Sutapimas tai ar ne, bet kaip tik tais metais vyr.inžinierius su NIIŽBo delegacija buvo komandiruotėje Danijoje. Vienintelis pribaltas.
Berods tą pačią žiemą kapitonas tasai vėl atsilankė treste. Ir šį kartą dviese. Storulis toks su didele žiemine kepure, visai suglamžytu kostiumu, kapitonas gi - uniformuotas su aukštojo techninio išsilavinimą liudijančiu rombu:
http://img1.bitbazar.ru/600/17/1777062
Kapitonas aiškiai, trumpais sakiniais pristato problemą :
. -Klausimas šį kartą sudėtingesnis.Bus statomas Centrinis archyvas. Dešimt aukštų. Projektuoja maskviečiai. Jie daugmaž susipažinę su lietuvišku unifikuotu karkasu, bet pastatas turi specifinių reikalavimų.
Priešgaisriniu atžvilgiu. Ir ne tik.
Tada pirmą kartą išgirdau tokį žodį - сляб. Tai, pasirodo, toks kvadratinis plieno strypas. Net ne strypas, "balvanka etakaja" paišo maskvietis, nieko sau - skerpjūvis 20 x20 cm.
Apibetonuotas tik tam, kad atlaikytų ne vieną valandą gaisro ugnies. Ilgai su tuo projektuotoju aiškinomės jau mano gamybos skyriuje susėdę, vaišinau svečius kava, tad prie jos ir paklausiau:
- Kas ten bus tame archyve, kad tokios apkrovos - net 1500 kg/m2?
- ЭВМ. Электронно-вычислительная машина - elektroninė skaičiavimo mašina. Kiekvienam aukšte, net ne po vieną.
Buvau EVM matęs VISI, netgi skaičiavęs kažkokią super lygtį...
baigiasi, kai pabandai paklausinėti ... kagėbėšnykų.
Viskas lyg aptarta, net protokolas beveik baigtas. Sėdim, kavą gurkšnojam, reikia apie kažką kalbėti, tad klausiu visai atvirai- tai kas tose dešimtyse eveėmų bus archyvuojama?
Abu svečiai susižvalgė ir prapliupo juoktis, kapitonas kažkodėl lietuviškai man:
- Viskas. Net apie tave, Juozas Aleksandrovič ar Aleksovič ir dainas tavo...Simboliška - Dzeržinskio gatvėj, įstrižai prieš "Tėvynę".
Čia tai bent! Iš tikro mano gimimo pažymėjime mėlynu rašalu taip pripainiota, pavardė, vardas,sūnus Aleksandro. Apačioje - Tėvas - pavardė , Aleksas.
"S každnin dniom vsio radostneje žitj..."- negi šitą turėjo jis omeny?
Taikliai mane tas kapitonas nusodino. Buvo jau po darbo valandų, skyriuje tik mes, bet daugiau klausinėti nesinorėjo.
Kapitonas paėmė mano ranką surašytą protokolą, klaidų gal nerado, rusų kalbą žinojau "na trojku s pliusom", jiems matant jį buvau perrašęs, sakiau, tai dėl mūsų Kniazevos, rusų kalba spausdinančios mašininkės, kitaip ji nepriims.
Kapitonas gi paprašė ant juodraščio pasirašyti, paimti ir vyr.inžinieriaus parašą. Ant juodraščio! Kai grįžau su parašu - įrašyti ir pasitarimo pradžios bei pabaigos valandas. Kažkaip neįprastai tai man pasirodė. Įrašiau - 16.00 ir 18.30.
Kapitonas ištaisė - 18.55 ir sulankstęs ... įsidėjo vidinėn uniformos kišenėn.
Aš - rimtu veidu į skutelius sudraskau juodraščio juodraštį.
Po kelių dienų ar savaitės kurjeris sekretorei atnešė spec.paštą. Tasai kurjeris - tai tokia uniformuota stora boba su didžiule pistoleto kabūra.
Jame ir mano rašytas pasitarimo protokolas, tik atspausdintas.
Nieko ypatingo, jei ne kitoje pusėje - metrika:
Отпечатано 5 эгз.
Получают 1 - в дело, 2, 3, 4, 5
Печатал ст.серж. Иванова И.П
копирки уничтожил.....
KGB. Pamenu, kaip žmonos dėdė Sikstas, nuo konservatorijos stotelės rodė langą trečiajame aukšte, trečias nuo prospekto...kažką pasakojo, ar ten enkevedistai jį tik tardė, ar ten kamera buvo. Prieš Sibirą.
Kai tuometinis Plano komitetas persikėlė į naują pastatą, kartą per ketvirtį reikdavo gauti mūsų šaką kuruojančio poskyrio viršininko parašą. Kabinetas berods ketvirtame aukšte, kaip tik priešais šoninį, tarnybinį KGB įėjimą.
-Matytumėt kiek pažįstamų čia užsuka. Langai dabar visada uždangstyti, net dieną. KGB labai priešinosi, kad komiteto pastatas būtų statomas čia. Ne tie laikai, Sniečkus dar patvarkė, sako net pasiūlė jiems iš centro miesto keltis. Gal netiesa tai.
Pamenu, kiek vargo buvo parenkant sieninių plokščių faktūrą. Ji - kiek banguotoje plokštėje turėjo derėti prie brangių, retų tais laikais aliuminijaus langų rėmų.
Tašką ginčuose pastatė A.Brazauskas, tuometinis Plano komiteto pirmininko pavaduotojas. Trečiajame aukšte buvo sumontuotos kelios kiek skirtingų atspalvių sieninės plokštės. Komisija susirinko, architektei vėl kažkas netiko, statybininkai apie terminus kalba, vienu žodžiu šurmulys. Staiga visi aptilo. Nuo prospekto pusės ateina Brazauskas.
Užvertęs galvą žiūri į plokštes, ministro pavaduotojas kažką aiškina jam. Po kiek laiko sako:
-Man rodos pirma. Pats tas, va, kaip gražiai sužėri saulėje.
Viskas. Geriau blogas sprendimas nei jokio. Apdaila - pilkas marmuras su kineskopų stiklo smulkiai maltomis duženomis.
Jau daug vėliau, Gorbačiovo kooperatyvų laikais pamėgau labai simpatišką kavinukę DO RE MI. Einu prospekto link vieną vakarą tamsų gatvele tarp Konservatorijos ir KGB pastato, prieš mane ėjęs, matyt, atvykėlis pagėręs perlipo neaukštą tvorelę, nutarė žmogelis nusišlapinti... dabar tai Aukų gatvė:
Taigi, taigi, kaipgis - gal į kelnes tik pavyko jam. Užsidegė šviesa, atsidarė pusrūsio durys, iššoko du vyrukai uniformuoti, viens du - durys užsidarė, šviesa užgeso. Viskas tyliai ir greitai. Lyg nebyliame kine.
Po keleto metų Archyvą iš tikro pradėjom statyti. Tik ne tą su kolonomis- sliabais, o monolitinį, irgi įdomiai - aukštų pakėlimo metodu, su domkratais juos keliant aukštyn. Kažkur tuometiniame Antakalnio užkampyje, pakeliui į Nemenčinę, už Kinostudijos.
O vieta "prieš įstrižai Tėvynei" daug metų buvo tuščia.
O archyvas kagebėšnykų buvo vis tik patyliukais pastatytas jų kvartalo viduje. Nors daugelį, gal net visus to meto statybos pastatus žinau- jie visi susiję su gelžbetoniu, šitą pamačiau jau "mūsų laikais", besilankydamas skolininkų bankroto bylų teismuose:
Išsivysčius elektroninei pramonei, lempas pakeitus tranzistoriais, tosios ЭВМ sumažėjo, palengvėjo. Tad ir "archyvui" neprireikė 10 aukštų,
labai gražiai pasislėpė pačiame sostinės centre.
Sena, ilgai atsidaranti foto nuo Tauro kalno, lyg tai "archyvo" aliuminijus spindi, o gal Plano komiteto:
kai Vilniuje gyvena pusė kauniečių ir kita pusė kaimiečių. Po kažkokio koncerto ar spektaklio Neringoje sutikom seną jaunystės laikų draugą Tomą.
Jis kažko stipriai užšventęs, penktadienis, užsisėdėjom. Tomas, visada dėl ko nors sublizgėdavo, iš foje automato kažkam paskambino- ateinam, trise aš ir draugelis su žmona.
Susidėję šiaip taip sukrapštėm baltajam gandrui, eiti netoli, link bibliotekos, net arčiau pro kiemų kažkokius labirintus, tamsu, pirmame aukšte pasitiko šeimininkas.
Vienas kambarys. Maišas, kaip ir sakė Tomas. Sienos, lubos apklijuotos vadinama meškovina :
-Jam dabar krizė, mūsų Van Gogui - aiškina Tomas, išpilstydamas konjaką iškart į keturias dideles taures...
Ant palangės - didžiulis magnetofonas. Juosta sukasi lėtai, muzika pritildyta. šeimininkas sako:
-Dzisus Kreis Superstar. Tik vakar iš Talino parsivežiau.
Man ne iškart "daėjo" - tai Jėzus Kristus superžvaigždė. Buvau girdėjęs apie šią roko operą, netgi Litmenis rašė kažką...
Gurkšnojam,prieblanda, tik mago lemputės ir žvakės kelios...muzika man nepatiko, gal kad žodžių nesupratau... Marijos arija... Judas...
Tylim, gal gerai kartais protingai patylėti, nei kvailai pašnekėti.
Taigi, taigi, kaipgis - Tomas išjungia magnetofoną, nukelia ant grindų, užpučia vieną žvakę, atidaro langą:
-Laikas. Paklausykit.
Už lango, vos už kelių žingsnių- aklina siena. Tai iš už jos girdisi tie keisti garsai- šūksniai, dejonės, juokas. Tomas sudeda rankas ruporu ir visu balsu šaukia:
-Kosoj! Kosoj!
Koks ten žvairys? Kosoj. Šeimininko veido nematau, tamsu, gal nelabai jam patinka Tomo šūksnis antrą nakties. Kurį laiką tylim, po to girdisi:
-Ja kosoj. Čego tybie?
Siena toji - Lukiškių kalėjimo. O naktį pro langus susišaukia kaliniai.
Tomas nebūtų Tomas. Programą reikia iki galo įvykdyti, prieš vėl užkeldamas magą ant palangės, prožektoriumi apšviečia sieną. O ji maždaug taip pagražinta:
Patenkintas įspūdžiu Tomas iš lietpalčio kišenės ištraukia plokščią beveik pilną butelį... nesvarbu, kad kažkokio šamarliako, Tomo gruziniška čača vadinamo...
Apie penktą ryto jis vėl sublizga:
-Varom į Taliną. Ten manoji Larisa.
Larisa, tai jo žmona. Žymi krepšininkė. Ir tėvas jos kažkoks tūzas.
Nepavyko mums Tomo atkalbinti. Kaip ir jam mūsų įkalbinti.
Visai greta, Vykdomojo komiteto garaže - jo žiguliukas. Milicininkas kiek nustebęs, kad taip anksti. Vis tik Tomą įsileido. Tas lyg nė lašo neragavęs po kelių minučių išvairuoja savąjį žiguliuką, mus į Žirmūnus nuveža ir prisaikdintas pavakare paskambina jau iš Talino:
- Larisai siurprizas labai patiko, kad atvažiavau jos pasiimti.
Kapitonas, gal jau ne kapitonas buvo visai netoli. Visai.
Kapitoną tą sutikau gal po dešimties metų. Tiksliau, jis mane surado. Dar tiksliau atėjo į mano kabinetą civiliai apsirengęs. Su raštu - techninės ūkinės pagalbos principais prašome atleisti 3 m3 kalkinio skiedinio...raštas, aišku rusų kalba. Отпустить. Tais laikais ne pirkdavo/ parduodavo, o atleisdavo.
Kai turi paskyrą, fondą, limitą - reiškia planine tvarka, kai neturi - sudėtinga tiek pardavėjui tiek pirkėjui. Neplanine tvarka atleisti produkcijos nevalia, tik virš plano. O planai kasmet didinami.
Rusiškai aiškinu - eikite į ministeriją...pas tą ir tą - rašau ant mažo lapelio.
Lapelis- mano paties tik ką sulankstytas ir suplėšytas iš normalaus popieriaus lapo.
- Čia jums, va nuo mūsų firmos - netikėtai lietuviškai prabyla interesantas, taigi, čia tasai kapitonas KGB. Jis man ant stalo padeda storoką šūsnį mažų, gražių, baltų lapelių.
Co to nie to. Kažkas ne taip. Mėnesį buvau pavadavęs direktorių, tad mūsų gamyklą šefuojantį KGB majorą žinojau- kartą atvežė į seifą kažkokį antspaudais apklijuotą paketą, kurį galimą atidaryti tik ypatingu atveju. ЧП чрезвычайное положение.
Žiūriu raštą. Jis pasirašytas pulkininko, blankas firminis Исправительно-трудовое учреждение Нр....
Kapitonas aiškina - dirbąs toje ITK, tai kalėjimas, tas kur centre miesto, šalia Ministrų tarybos. Truputį remontuojamės, va ir prireikė skiedinio. Ne, darbo jėga padėti negali, jie "strogogo režima". Užtarti, kad iš Grigiškių kolonijos gamyklai padidintų limitą pabandysiąs, prašysiąs savo viršininko pulkininko, tas tas pas generolą eitų. Ir netikėtai nuperka mane:
- Padėk man, draugas Juozai. Dirbu tik keli mėnesiai ten, viršininko pavaduotoju ūkio reikalams. Neturim fondų, kur nenueini visur tas pats.
Prieš mane dirbęs sukdavosi kažkaip...
Einu pas sekretorę, toji susiraukusi atneša mano užprašytą kavą (priklauso tas daryti tik direktoriui ir vyr. inžinieriui gamyklos, padėkoja už pusę lapelių iš tos šūsnies, net šypseną išspaudžia, sena kačerga).
Ir aš guodžiuosi kapitonui - užpjovė darbo jėgos trukumas. Kiek Statybos trestas atsiunčia pagalbon statybininkų, neatlaiko jie visą dieną vibroaikštelių triukšmo, nepratę visą laiką valdžiai ant akių būti.
LTP - lečebno trudovoj profilaktorij - atsivežam iš ten 20 besigydančių alkoholikų, bet jų valdžia reikalauja juos auklėti, nu, prižiūrėti, kad rašalo nenusipirktų gretimam gastronome. Geriausi - iš Grikiškių kolonijos, bet jų mums skyrė tik 12. Visi rimti vyrai, po avarijų ten pakliuvę.
Nupasakoju kapitonui, kuom skiriasi kalkinis skiedinys 1:3 ir 1:1, kodėl vežiojam jį po 2,4 m3 savivarčiais, o užtrinimui tik po 0,8 m3. Ant rašto dedu rezoliuciją - realizuoti. Tai reiškia, gamykla atveš savo transportu, nereiks lopetomis iš bortinio sunkvežimio krapštyti ir jo po to savaitę plauti...Bet - va tokių lapelių dar tris komplektus, apdalinsiu kolegas direktoriaus pavaduotojus, ypač tiekimo reikalams, kurs amžinai neturi laiko tokioms smulkmenoms.
-Bus. Draugas Juozai, duokit tik užsakymėlį, mes turim spaustuvę, tad ir gero popieriaus. O dar geriau - ryt, pavyzdžiui 13.00 mūsų leidimų biure bus išrašytas leidimas, pats pasirinksit vietoje. Tik pasą turėkit. FIO žinau, neužmiršau dar.
FIO tas tai nuo rusiškai familija imia otčestvo. Pavardė vardas tėvavardis.
-Tik ten - nestovėkit eilėje. Eikit be eilės.
Sutartu laiku prie vartų matau, eilė prie langelio tikrai yra. Perduoda siuntinius savo artimiesiems tiurmon.
Na, tiek jau to, tie lapeliai. Eit be eilės nepatogu, stovėt joje - per ilgai.
Staiga atsidaro durys ir man moja kapitonas:
- Draugas Juozai, prašom čia!
Pamenu, kaip nesmagu pasidarė, kai eidami kalėjimo teritorija, kažkurį kiemą šlavęs kalinys sustojo ir nusiėmęs kepurę, prispaudęs ją dešine prie krūtinės sustingo veidu į mus.
Mano kapitonas/papulkininkis atsainiai mostelėjo ranka jam, atseit - laisvai, o man paaiškino:
-Čia buvęs Ukmergės vyriausias architektas. Nesenai jis čia, vis mane maišo su viršininko pavaduotoju režimui. Kiti kaliniai skiria mus.Tas vriednas, ne strogij, ni imenno vrednyj. Ypač jo bijo prižiūrėtojos.
Ir iš tikro sutikti kiti kaliniai tik sustodavo ir piktai dilbčiojo man rodos į mane. Nustebino tai, jog prižiūrėtojai - beveik vien uniformuotos moterys.
- Be ginklų jos. Nors šaudyti moka. Net iš kalašų.
Visos jos kariškai atiduodavo pagarbą, gana gražiai ranka prie beretės mėlynos. Mano palydovas taip pat. Matyt, jį gerbė, nes kai kurioms iš anksto jis kokiu tai būdu sugebėdavo duot ženklą - apsieikim be to oficialumo. Kai kurias net vardu pavadindavo.
- Padarom ekskursiją į mirtininkų koridorių - ir įeinam į pusrūsį. Duris atidaro pagyvenusi tokia stambi moteris:
- Na vverenom mnie objekte vo vremia mojego dižurstva proisšetsvij niebylo! - lyg iš kulkosvaidžio išpoškina storulė.
-Svobodno. Tovarišču chočiu pokazat vaš objekt.
Ilgas koridorius. Sienos nudažytos nenusakoma spalva. Pilkai žalia gal - aliejiniais dažais
- Na, va, kaip kamera atrodo. Geriau nepatek čia, Juozas Aleksandrovič. Dabar čia tuščia. Jau senokai, nuo pat mano darbo čia pradžios. Tik neklausinėk, kaip rastrel ispolniaetsia. Nesakysiu. Pats nežinau- skaniai nusijuokia podpolkovinikas mano.
Slegiantį įspūdį paliko jų gamybos korpusas. Irgi ilgas kiek atnaujintas koridorius, duryse akutės, matau - didoka patalpa kokių 40-50 m2, stalas per visą ilgį, abipus sėdi jauni plikai nukirpti vyrai ir kažką dirba. Vienas tokias duris prižiūrėtoja atidarė:
- Smirno! Na proizvodstve ČP net, dokladyval brigadir, zakliučionyj Jonaitis.
- Volno, - kariškai griežtai sako paplulkininkis
- Sadites za rabotu - netikėtai, vos ne bosu užbaubia prižiūrėtoja, šiaip gana simpatiška moterėlė.
Kiek daug piktų neapykantos žvilgsnių vienu metu nemačiau niekad iki tol. Ir gal po to. Mano palydovas aiškina - čia sėdi gavę minimum 10 metų, daugiausia po 15. Kaip taisyklė pagal straipsnį tokį ir tokį - sąmoningą dviejų ir daugiau žmonių nužudymą. Ne, ne vien iš Lietuvos. Iš visos Sąjungos. Čia elektronikos korpusas, darom elektros jungtis, užsakovas VILMA. http://img-fotki.yandex.ru/get/57985/28883869.5491f/0_116ef4c_a479a277_orig
Iš vidaus, nuo pačios apačios tie vitražai ar jų fragmentai atrodė iš ties nerealiai. Kurį laiką net maniau, gal pasivaideno? Juolab, kad cerkvėse vitražai retas dalykas.
Ne, nepasivaideno. Gal vienintelė foto begaliniame internete :
Norėjau greičiau iš čia ištrūkti. Palydovas lydi mane link vartų, prie kontrolės posto. Jau koridoriuje girdisi greit einančios, gal net bėgančios aukštakulnių būdingas garsas. Gal, kad garsas toks čia netikėtas, gal kad esam džentelmenai, abu automatiškai stabtelim,..
Sargybinis išsiviepia ir atidaro duris bėgančiai, jau džinsais persirengusiai tai elektronikos cecho blondinei.
Šmėkšteli vienintelis tikrai gražus vaizdas:
Negerai, oi, negerai, kai tikras įvykis tampa beveik novele
Buvo 1990 metai. Lietingą, niūrią gruodžio dieną užėjau kavinėn Barboros Radvilaitės gatvėj.
Jau gėriau kavą, kai prie manęs prisėdo jauna kažkokia užsisvajojusi moteris. Ant stalo pasidėjo poką su ką tik nusipirktais saldainiais BALTOJI MEŠKA. Deficitas. Jie pabyro. Ji pasiūlė man kelis ir sako:
- Šiandien gimė mūsų nepriklausomybė.
- Argi? Juk šiandien vienuolikta, bet gi- gruodis.
- Būtent…
- ?
- Kovo 11 mes tik pradėjom Nepriklausomybę. Praėjo devyni mėnesiai, šiandien ji gimė…- ir jaunoji moteris vėl kažkur mintyse užsisklendė, užsisvajojo, paskendo ar…
Nors sėdėjom prie vieno staliuko, ji buvo kitur.
Susimąsčiau ir aš. Juk ji sako tiesą- naujagimį reiks…
- Taip, taip- reikės išpopinti, užauginti, išauklėti, daug bemiegių naktų praleisti jam susirgus ir…
- Gali paaiškėti, kad išauginom kažkokį - nesinorėjo sakyti kokio negero žodžio, karštligiškai ieškojau elegantiškesnio sinonimo tam, kas tuo metu vyko Lietuvoje, seime, kiekviename mūsų.
- Taip, taip - būtent tai - ir ji vėl kažkur dingo, nors buvo čia pat. Tik tada pamačiau, kad prie stalo atremtas didžiulis dailininko planšetas. Tai aš prisėdau prie Jos staliuko, o ne Ji prie mano.
Dažnai prisimenu Ją ir tuos žodžius. Reta, kad moteris būtų graži ir protinga.
Ir dar- mokanti žiūrėt kitaip. Gaila, daugiau niekada Jos nesutikau.
kai išgirsti kokių nesąmonių mūsuose vyksta, vyksta ir įvyksta.
Ypač, kai jas komentuoja visažinys koks, rašąs ir priedo signataras.
"1985 metais architektai Kęstutis Pempė ir Gytis Ramunis sukūrė lietuviškojo postmodernizmo grynuolį - Kelių policijos pastatą Vilniuje." - taip parašė kiti.
Argi iš tikro visiems žinomas ir nelabai mėgstamas šis pastatas - sovietinis monstras?
Todėl atlaikė fasadai be jokių remontų ne vieną žiemą, laiptus tiesa reikėjo kasdien po kelis kartus šluoti. Užtat kiti, sraigtiniai, moderni naujovė tų laikų visada sausi. Sunkiai, tiesa, juos gaminom, bet pagaminom:
Šiaip pastatas karkaso UK-1, berods (6 + 3 + 6 ) x 6 schemos, taigi 3 m pločio belangis prastų grindų koridorius, kabinetai vienodi ... aukšto aukštis mažokas... užtat, kai kur švieslangiai stoge, vitrininiai langai etc.
Ko šis pastatas neįtiko, kuom geresnis naujasis, nežinau. Matyt dėl šiluminių charakteristikų ar dar ko.
Bet paliktas be priežiūros, be langų - kaip be akių:
"Pirmasis Lietuvoje ( ir visoje Sovietų Sąjungoje) civilinės metrikacijos pastatas išsiskyrė architektūriniu sprendimu.
Dekoras subtilus: vienspalvės šviesios vertikalių linijų faktūros tinko sienos...''
Taip rašo patys architektai. Vilnius 1900-2016.
Mano studijų laikų bičiulis Petras, žemaitis toks kietas, su kuriuo ginčytis sunku man, nes neužtenka išgirsti, jog skamba varpas, jam gi būtina nurodyti ne tik kurioj bažnyčioj skamba, bet ir kur tasai varpas atlietas irgi architektas. Kažkiek. Petras prieš statybos vakarines studijas VISIukuose buvo baigęs architektūrą technikume.
"...erdvinio tūrio kompozicija prasideda iškilmingais laiptais..."
Kiekvieną kartą, pamatęs šiuos laiptus, apniunka. Nes:
- Aš dešimt metų prieš Baravyką tokius suprojektavau kursiniame projekte bendrabučiui. Gavau kritikos, na, 3,14zduliai už nekuklumą, na - už nesaikingumą.
Jo technikumo laikų kursiokai sakę, kad vatmanas su fasadu iš to kursinio projekto vis dar kabąs koridoriuje.
Kiek metų vis ruošiamės pasižiūrėti - apvaikštant visus keturis aukštus.
Dabar tikrai. Artimiausiu metu.
kai galų gale prisiruoši ką nors padaryti, o gaunasi kaip visada. Nulis. Zero.
Parašiau laiškelį kolegijai, taip ir taip, du ponai senjorai geidauja apsilankyti sekmadienį, apžiūrėti eksponuojamus koridoriuose darbus. Jokio atsakymo.
Sunkiai susirandu tinklapyje telefono numerį, atsiliepia sekretorė, laiškelį gavau, nežinau ką atsakyti, ko ponas pykstate, ne mes ne konclageris, leidimą gali duoti statybos dekanė, ne, ji bus tik trečiadienį...Kiek pameluoju, mano draugas atvažiavo iš Amerikos tam, kad prabalsuotų, todėl ir užsiciklinau ant to sekmadienio.
Petras iš tikro šiame dešimtmetyje berods aštuonis Pensilvanijoj gyveno. Sekretorei sakau, jei, tai mes savų anūkų jūsų kolegijon neleisim, kur tai girdėta, ne konclageri, bet savo absolventų šitaip negerbti!?
Važiuoju piktas visai be reikalo, koks skirtumas gi, darbo dieną apvaikščiosim tą sumautą technikumą, kai recenzuodavau jų gelžbetonininkų diplominius projektus buhalterijoj lankydavausi, atsimenu, tikrai sienos darbais nukabinėtos. Berods, tą sekretorei irgi išrėžiau.
Žiede skamba mobilus, numeris nematytas, nekenčiu vairuojant kalbėt, pats kaltas, kad atsiliepiu.
- Čia raštinės vedėja Renata, matot, mūsų dizaino katedra su architektais išsikėlė kitur, taigi, nelabai ką ant mūsų sienų ir berasit.
- Ačiū, ką jau bepadarysi, viskas keičiasi ir vis geryn.
Nelabai suprato mano sarkazmo ponia Renata, bet atsiduso su palengvėjimu, viena bėda nuo galvos...
Petras apie tą savo darbą, lyg šiol kabantį ant sienos prasitarė tik prieš kelis metus, tikrai anais laikais būč susiradęs. Ne vien iš smalsumo.
Vakariniame ne tik mūsų grupėje jis buvo moksluose kiečiausias.
Įtariu, kad gal jis tik vienas suprasdavo Rozembliumo jaunesniojo dėstomą tamprumo teoriją.
Ne zubryla, visada kartu vietoj paskaitų eidavo alaus barą. Dabar sunku kam patikėti, bet kai atsidarė GINTARAS, kad į barą patekt, tekdavo eilėj atstovėti dvi tris valandas, tad vienas iškart užimdavo eilę, o po kelių paskaitų ir mes nuo paskutinių dviejų nusiėmę ateidavom.
Ne Kauno RAMBYNAS tas baras buvo, bet gražūs bokalai, krevėtės, ešeriai, tamsus alus, nesibaigiantys pokalbiai. Tradicija patapo, kiek valandų eilėj atstovėta, tiek reikia atsėdėti. Kartą savo rekordą pasistačiau - šeši bokalai alaus. Trys litrai per vakarą, ne kibiras tai, bet nemažai.
Bokalai gražūs, ne šitie, sovietiniai standartiniai:
Nežinau kodėl mūsų grupei - 17 vyrų vakariniokų - spec.kursą vest paskyrė doc.Paulauską, metalo konstrukcijų vadovėlio autorių.
Diplominiams darbams - pagrindinė kryptis - didelių angų kabančios konstrukcijos. Koncertų salė Palangoje. Parodų paviljonas. Sporto rūmai.
Vantais dengtos apie 100 m angos.
Petras gi pasirinko 200 m diametro apvalų pastatą. Konstrukcija - membrana.
Tuo metu pasaulyje buvo berods trys taip dengti pastatai, vienas jų TSRS - kinoteatras Baku mieste.
Labai panašus statinis kiek anksčiau pastatytas Minske. Po to - pakartotas dar keliuose miestuose Sibire ir dar kažkur..
Betgi, patys baltarusiai rašo - "Эскизы Дворца спорта, скорее, дипломного проекта, который сделал архитектор Филимонов, увидел ..."
Diplominiai projektai, tai tiesiog akademiniai darbai, kad praktikoje būtų įgyvendinami - negirdėtas dalykas. O Minske kažkoks Filimonovas, kaip Korbiuzje?
"Neretai tenka išgirsti, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūra niekuo neišsiskiria, ji nėra vertinga, nes esą tai tipinis projektas. Neva pagal tą patį projektą anksčiau nei Vilniuje iškilo analogiški sporto rūmai Minske. „Tai kita ir labai skaudi istorija, kurią man papasakojo amžiną atilsį architektas E. Chlomauskas. Atvirkščiai, originalų lietuvių projektą pasiskolino baltarusiai. Juk Sovietų Sąjungoje anais laikais tai nebuvo laikoma nei plagijatu, nei vagyste“, – atskleidė paslaptingą Koncertų ir sporto rūmų istorijos puslapį H. Karvelis.
...Į Baltarusiją išvyko ir tuometis „Miestprojekto“ vyriausiasis architektas, priglobęs daugybę brėžinių, eskizų, projektų. Tarp jų buvo ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų konkursą laimėjęs E. Chlomausko projektas. Netrukus Baltarusijoje buvo pastatyti Sporto rūmai, akivaizdžiai nukopijuoti nuo E. Chlomausko sukurtųjų. Paaiškėjo, kad projektą kaip savo pateikė buvusio „Miestprojekto“ vyriausiojo architekto sūnus, vos baigęs architektūros studijas."
Vantai - tai tokie lynai, trosai palaikantys stogą. Pagal skaičiavimo formulę net siūlo neįmanoma ištempti idealiai tiesiai, vis tiek yra kažkoks įlinkis ("pakyla" atvirkščiai) f, formulėje jis vardiklio sandaugoje, jei būtų 0 (nulis), jėga taptų begalinė.
Juo labiau, kai net toks paniekinamas posakis buvo- "sovietskij inžinierik na 120" - vidutiniškai tiek gaudavo dauguma tų inžinierių. Tais laikas taip vadindavo įvairiausias pareigybes, dabar įvardijamas irgi vienodai - vadybininkas.
Tiekimo skyriaus inžinierius. Kadrų paruošimo inžinierius. Realizacijos skyriaus inžinierius. Maisto ruošimo inžinierius - tai kokiam konservų fabrike.
Vieni inžinieriai aplink. Net VISI - Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Tikrų - reta. Man gyvenime teko sutikti gal du.
Ekspo 58 JAV Briuselio paviljonas. Mano diplominio darbo PARODŲ PAVILJONAS tema.
Ne viskas taip paprasta. Tokias angas dengiant reikia daug ką numatyti, pvz. stogą stabilizuoti, kad vėjas jo neįsiūbuotų. Ypač, atrodytų visai paprastame statinyje, kaip Palangos Vasaros estrada - statinys tai be sienų praktiškai:
Arba - sniego apkrovos. Pamenu, kiek vaikė doc.Paulauskas mane - o kaip sniegą nuvalysit, kolega, o kas bus, jei sniegą supustys vienoje stogo dalyje, gi bus nesimetrinis apkrovimas. O jei vandens nuvedimas užsikimš?
Ne aš vienas keiksnojau - kokia nelygybė! Dviejų paralelinių vakarinių grupių diplomantai braižė ten banaliausius gyvenamus namus ar bendrabučius ir šaipėsi iš mūsų, besidulkinančių ir dulkinamų su tais unikaliais statiniais.
Kažkoks konstruktorius, tikras Inžinierius gal žiūrėdamas į siuvinėjančią moterį, sugalvojo membranos tipo stogą:
Mes diplominius darėme 1972 metais. Pasaulyje tuo metu buvo tik trys pastatai dengti membranos tipo stogu. Vienas jų - TSRS, Baku kinoteatras.
Jo stogas stabilizuotas labai originaliai ir paprastai - užpiltas vandens kontroliuojamu sluoksniu. Vasarą vėsina, žiemos ten kaip ir nėra.
Taigi, Petras pats pasirinko, ar jam doc.Paulauskas parinko diplominio darbo temą. Anga - 200 m. Stogo tipas - membrana.
Diplominiam darbui ruošti buvo skiriama 4 mėnesiai apmokamų atostogų, mokant fiksuotą 100 rb atlyginimą. Dauguma, tad ir aš, turėjo apsieiti dviem mėnesiais- ir pinigai maži, nes be jokių premijų, vadovybė "prašo" apsieiti dviems etc. Ne tik man vienas mėnuo prabėgo veik nepastebimai, o tada- "Arbeit macht frei" - darbas, darbas, darbas beveik be miego, paskutinė savaitė – be miego tikrąja ta žodžio prasme.
Dieną prieš mano gynimą atėjo kursiokas Eimutis su savo pana, ji jam buvo padėjusi braižant, todėl jis apsigynė pirmas.
Nepaprastai daug abu man padėjo sutvarkant tuos 8 pilno formato vatmano lapus – nutrinti kas nereikalinga, nupjaustyti iki formato, išpjaustyti tušu padarytus liapsusus ir t.t ir t.t.
Apsigyniau. Puikiai.
Tai va, po gynimo išsimiegojęs gal 12- 16 valandų, jau aš išskubėjau pagalbon. Petrui. Jo dviejų kambarių bute susirinkom keliese, braižėm ant keturių lentų, kelias paras, sunkiai vos vos, bet suspėjom.
Žmonai sakiau kur esu, daviau telefono numerį, ji tikriausia skambino, atsiliepė gal Petro žmona, gal Eimučio pana, gal dar kas, vienžo – manoji ponia jaunoji pavydi nepatikėjo jokiais mano ir mūsų darbais...
Ne tik mane, bet ir kitus siūtas ėmė, kai Petras su savo kursiokais iš architektūros mokslų technikume Pranu bei jo žmona Elena fasado brėžinyje vieną langą tai padaro, tai panaikina. Tušu! Pjaustydami skutimosi peiliuku (britva) vatmane antrajame ar trečiajame bandyme skylę padarė. Išpjauti tušu nubraižytas linijas nepaprastai kruopštus darbas:
Na, šitai kompanijai "viens juoks tokis darbs" - jie tą skylę preciziškai užklijavo, tušu apibraižė - puikiai padarė, visi trys, kaip ir visi architektai- auksarankiai.
Nuo senų senovės architektų brėžiniuose matosi iškart - tai ne inžinieriaus ranka, ir ne dailininko, o būtent architekto:
Kai Petras gynėsi, visi galvojom- tai bus sensacija, šitoks projektas!!!
Deja, jau diplominių ginimosi maratono pabaiga. Pati pati pabaiga, nieks net dėmesio į kažkokio vakarinioko projektą neatkreipė, parašė 4 ir viskas. Tik Rozembliumas jaunesnysis kažko apie tangentinius įtempimus paklausinėjo.
Išėjom iš fakulteto rūmų VISI studentų miestelyje.
Petras lyg nusiminęs, nenori to parodyti, matosi- užgautas ir užsigavęs, vis tik neišlaikęs sako – et, geriau būč voobšče nesigynęs...
Mums pikta, man net kraujas užvirė, nes buvau jau paskambinęs namo ir sužinojęs kokia nesąmonė įvyko per tas kelias paras. Tad išpyškinau:
-Nu ir gerai. Važiuoju namo, parašau raportą rektoriui, kad aš asmeniškai padariau tau kalendorinį darbų vykdymo grafiką, kas žiūrės – atskirs, kad šriftas ne tavo. Be to - dar parašysiu, kad mačiau, kaip ir ką darė ir padarė Emas, jo pana, Algis Kiaunė, Pranas su Elena ir tau bus po diplomo. Eisi į armiją kaip eilinis, baigęs tik suknistą Statybos technikumą ir penkis su puse kurso –VISI.
Nors kiti kolegos buvo ne ką mažiau pikti, bet pasigavom taksą ir pas Eimutį į Smėlio gatvę nuvarėm. Ten išgėrėm po čierkutę ir ... susmigom. Pamiegoję kokias dvi tris valandas, jau linksmiau kalbėjom, net visai linksmai.
O grįžęs namo, į Žirmūnus, sužinojau – mano Tėvas buvo atvažiavęs. Pasveikinti. O Tėvo marti – manoji ponia - sako – nežinau, kur Jūsų sūnus, mano vyras. Kažkur pas mergas kelias paras užbaliavojo ir nežinia, ką daro jis ten bei kada grįš...
Tėvas išvažiavo atgal - į Kauną, palikęs man tik dovaną – SPIDOLĄ.
Toji istorija turi du tęsinius. Gerą ir nelabai.
Geras – tai Petro laiškas man maždaug su tokiais žodžiais – „chebra, koki nuostabūs esat, kad aš tam armijos š... kapanuosiuos tik metus, o ne du“.
Pagal tuometinius įstatymus Petras atitarnavo metus eiliniu, dieną dirbdamas kariniame projektavimo biure ir tik nakvot grįždamas į kazarmus. Tarnybos pabaigoje jam suteikė jaunesniojo leitenanto laipsnį. Jei būtų diplomo neapsigynęs- tarnautų du metus visišku eiliniu.
Negeras tęsinys – kad po daugelio metų, kartu su Petru svečiuodamiesi pas Eimutį jo prašmatniuose namuose, aš Eimučio sūnui, irgi statybos inžinieriui, tą istoriją nupasakojau.
Girdint Petrui. O tas pratrūko – nu, i ti ti tararai - kiek galima tai pasakoti!
Keisčiausia, kad Eimutis tam pritarė.
Labai patogu - po paskaitų, nebūtinai joms pasibaigus, kompanijai pasėdėti prie taurelės knaipėje tokioj plebėjiškoj - "ant laiptelių" , taip mes ją vadindavom. Buvo dar KPSS - kafe protiv staroj sinagogi. Dėl visa ko - abreviatūra KPSS - komunističeskaja partija sovietskogo sojuza.
Mūsų knaipė gi- "ant laiptelių"... Gal įžymioji Štralio baltoji kavinė, tiksliau - jos erdvė- su laipteliais tarp dviejų salių.
Kažkur čia, o gal ten:
Tiesą sakant, neatsimenu ką užsisakydavom,
t.y. ką gerdavom. Ne piniguose laimė- jų kiekyje. Niekad ir niekam tų pinigų nebuvo pakankamai.
Bet atsimenu, nors nežinau kodėl, padainuodavom. Ir nežinau kodėl, mėgstamiausia po "žalias vynas ne vanduo" buvo dzūkiška "pacvarstyk, antele". Gal kad buvom tipiški tų laikų vilniečiai, o tai reiškia - kaimiečiai.
Vienintelis tikras vilnietis Algis Kiaunė iš Pilies skersgatvio, o vienintelis kaunietis - "kauniokas"- tai aš.
Dainavom gal neblogai ir ne dėl to, kad negarsiai. Niekad milicijon nepapuolėm, o ir bufetava bei padavėjos mus mėgo. Studentais vadindavo.
Mums tas malonu būdavo.. Visada arbatpinigių palikdavom maždaug butelio vertės.
Kiek vėliau atsidarė alaus barai. GINTARAS. TAURAS. Ir pigiau, ir įdomiau. Bet - jokių dainų. Natūraliai taip.
Kai paskutiniame kurse paskaituosna reikdavo vykti jau užkampin, kamčiatkon - Saulėtekio gatvėn, pasibaigė mums alinių/vyninių/kavinių epocha.
Arčiausia Smėlio gatvė. O ten Eimučio - viengungio/gyvanašlio pusantro kambario butas. Jame magnetofonas juostinis. Kartą susiderinę balsus labai gražiai įdainavome "pacvarstyk, ancele, tyliai plūkaudama" ir "ateis rudenėlis''.
Po kelių dienų vėl susirinkę paklausėm... Viešpatie, Viešpatie su viešpačiukais... Dainų epocha pasibaigė. Irgi natūraliai.
Pas Eimutį bent penkis kart paleisdavau jo turėtą gražiausios pasaulio astmos Šarlio Aznavuro, tada dar jauno, "Isabelle"
Kokie mes studentai! Vargo 3,14suokliai.
PCSv6-1.
Pramoninė ir civilinė statyba, vakarinis, 1966 m. stojimo. pirma. Pacukai. Buvo dar dvi paralelinės grupės rusų kalba, skaitlingesnės. Mūsų gi - 17 vyrų.
Po darbo dienos dar 4 valandos paskaitų. Akademinės tos valandos - po 45 minutes, bet vis tiek tai valandos. Tiesą sakant tik du iš visos mūsų šutvės dirbo gamyboje. Gamyboje - tai reiškia prorabais. Proizvodidel rabot. Darbų vykdytojas. Vykdytojas. Ne stebėtojas. Vytkdytojas.
Darbų vykdytojas. Bet rusiškai RAB - tai vergas.
Kiti- įsitaisę visokiausiose šaraškino kontorose. O jų netruko.
Algis Kiaunė - specialiai jo pavardę miniu, nes pamėtėm jį, kažkaip nutrūko ryšiai. Buvo vedęs. Graži, beveik gražuolė žmona Vanda. Ji dirbo drabužių bazėje, virtusia APRANGA. Sūnus ar tai Žydrūnas ar Svajūnas, na, nekasdienišku tada vardu pavadintas. Į dešimtmečio po studijų baigimo susitikimą atėjęs su nauja žmona.
Gyveno su ja Čiurlionio gatvėje, name, kur dabar Latvijos atstovybė:
Gavo butą kažkur Justiniškėse... Prieš tai dirbo LitBamStroj - taigi- Sibire.
Algis Kiaunė. Kažką minėjo apie Švenčionys ar Švenčionėlius... ten dėdė gyveno...biblioteką didelę namie turėjo...
kai studijos sunkios. Ypač, kai jas tavoji uošvė, bešnekėdama telefonu įvertina taip, o tu netyčia išgirsti:
-Žentai geri mano. Abu. Ne, negeria, rūko tik vienas. Abu dirba, Jonas ministerijoje, Edvardas kokiam tai geležiniam treste. Abu studijuoja vakarais. Tik Edvardui, na vyresnės dukros vyrui, nelabai sekasi, matyt silpną galvą turi, sėdi ir naktimis ir sekmadieniais, kažką vis braižo, skaičiuoja…Sunkiai jam tie mokslai eina. O va Jonas, gabus, nueina, viens du ir egzaminus visus išlaiko…
Man net dantys pradėjo tratėti – rado ką lyginti uošvė, tarybinės prekybos ir statybinės inžinerijos mokslus.
Papasakojau tai savo grupiokams buvo skanaus žvengo.
O iš tikro taip ir buvo. Pirmas antras semestro mėnuo baikoms, o po to likę du - darbui. Kursiniai darbai, o jų semestre būdavo po du, tris, kartais net keturis - tik šeštadieniais/sekmadieniais susirinkus pas ką nors darbovietėje. Ko nežino vienas- tą žino kitas. Kai nieks nežino - po pusbuteliuko aiškiau pasidaro.
Aš į grupę atėjau po penkių semestrų, taigi- iškart po Naujųjų metų. Prieš tai buvo irgi vakarinės studijos Kaune. KPI - kvailiai proto ieško, taip mus vadindavo Žiopliai ūkiškai apmokyti - ŽŪA studentai...
Vilniečiai grupiokai priėmė mane labai šaltai, maždaug tokiomis replikomis - žiū, koks forfelis pas tą kovianską, laikrodis ir tai ant dešinės, bakenbardai, kelnės, šlypsas - vis pašpilkuodavo kasdien, t.y. kas vakarą... Kažkaip nemalonu, sunku, negalima net bandyt prieš visus atsikirsti, tai kokį mėnesį - vietoj paskaitų į kiną...
Betgi, taip ilgai netrauksi. Išlėksi velniop. O komisariate tik ir laukia to - mus, jaunus vyrus, studijuojančius ne tik vakariniame, bet ir neakivaizdiniame (užakiniame, kaip šaipydavomės) nuo armijos saugojo kariškių labai nemėgtas įstatymas - leisti studijuoti iki 27 metų aukštojoje, iki 20 metų - technikume. O tada - armijon, nesvarbu baigęs studijas ar ne.
Taigi, vasario vidury susiėmiau. Portfelyn keletą butelių palangos/dainavos, dar keletą portveino, dar sausvynio faupatroną - visiems skoniams, saldainių, buterbrodų- su dešra ir su šprotais, smulkių žmonos paruoštų ... vos ne trečdalį algos teko pakloti... Po paskaitos senamiesčio auditorijoje vos dėstytojui išėjus ant jo stalo iškraunu vaišes.
Pataikiau! Iškart kita šneka. O ir paskaitų, pasirodo, ne tiek daug aš ir praleidau - grupės branduolyje buvo savotiška tradicija - pirmus du mėnesius į paskaitas eiti kasdien, bet tai nereiškia, kad į jas ir nueiti.
Labai pravertė grupiokų pagalba susitvarkant su medžiagų atsparumo kontroliniais. Kažkaip skyrėsi Kauno ir Vilniaus programos, temų eiliškumas, mūčinausi su erdvinių rėmų sprendimais, jei ne chebra, geranoriškai pakonsultavusi kelis šeštadienius iš eilės, būtų man 3,14.
Pavasarį atsinaujino kita geležinė grupės tradicija - futbolas. Kokios ten paskaitos, kai ŽALGIRIS žaidžia. Man tas futbolas dzin, aš - į kiną. Bet kartą mane grupiokai vos ne rankas užlaužę užlaužė, per vartus įsitempė.
Kokiam tai amerikoniškam filme apie Achilą išminčius išdėstė trumpai drūtai - jei nori, kad tave atsimintų tik tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai, na, gal ir jų vaikai- gyvenk ramiai.
Kažkodėl šiandien prisiminiau vieną iš savo buvusių viršininkų. Edvardą.
Kiek žinau, vaikų neturėjo, mano pažinties ir darbo su juo metais buvo užkietėjęs kavalierius. Labai mylėjo savo sūnėną Darių- vienintelės savo sesers sūnų.
Tai jis sukūrė ne tik skyrių, bet ir skyriaus tradicijas. Viena jų - bendradarbių gimtadienių šventimas. Dovaną už 30 rublių pirkdavome skrupulingai. Kadangi buvo deficito laikai, susimesdavom po tuos 5 rublius ir iš anksto, nuoširdžiai naudojomės tai dovanai surasti visas įmanomas pažintis.
Prabėgo šitiek metų, o ir dabar maloniai žiūriu į vardinę dailininko vazą, čekišką stalinę lempą, konjakinius stiklus.. Vis žadu pataisyti kažko užsiožiančią elektrinę šašlykinę.
Solenizanto pareiga - pavaišinti kolegas, o tai PALANGA, vyno bonka, tortas. Aišku, paprastai, tai pradžia.
Jau mažesne kompanija pasėdėdavom ir pas Edvardą namie. Jis buvo gavęs dviejų kambarių butą, vienas jų - kaip ir biblioteka. Visos sienos apstatytos knygų spintomis. Ne banaliomis sekcijomis, o būtent spintomis.
Jos visos prikimštos knygų, o tos- vien geros ir deficitai. Edvardas, šiaip linksmas, neskūpus vyras, knygas skolindavo atvirai nenoriai. Balių pas jį atsimenu ne vieną, o knygą iš jo bibliotekos gavau tik kelis kartus. Tada supratau, kad jo smiliaus nagas toks ilgas reikalingas skaitant knygą nematomai pabraukti patikusią mintį.
Po privalomų talkų - tiek vadinamų lenininių, tiek kolūkiuose, dažniausiai bulviakasių, kartais, tiesa retai- be jokių progų, kai viskas užknisdavo, Edvardo viengungiškas butas Lazdynuose tikdavo pasisėdėjimams.
Mūsų skyrius 9- tame Statybininkų rūmų aukšte, langai į paradinę pusę, o ten salės, žiūrovų ir šokių. Būtent joje šarvodavo mirusius nusipelniusius Statybos ministerijos darbuotojus. Pamenu, Edvardas kartą pasakė:
-Et, tos šnekos, dūdų orkestrai... Kai mane laidosit- darykit tai linksmai.
Na, kiek koketiškai tai skambėjo, jis buvo tada gal 40- metis subrendęs senbernis. Ne šventasis, bet ir ne visiškas pijokas, kartais "užsikabindavęs" po savaitgalio dar dienai kitai.
O istorijų linksmų tikrai buvo. Įsiminė kažkurių Naujųjų metų Died Moroz'as.
Profsąjungos aktyvistės nutarė vienu šūviu nušauti du zuikius. Kiekvieną bendradarbio vaiką jo namuose aplankys su dovanomis Senis Šaltis ir Snieguolė. Ruošėsi tam iš anksto - profsąjungos oficialiai skirtais pinigais pripirko saldainių, superdeficitnių, šokoladukų, netgi mandarinų gavo gal porą pūdų.
Viską susvėrė, suskaičiavo, išdalino, sudėliojo į maišelius, pagal sąrašą, dar į juos įdėjo po lėlytę,mašinėlę žaislinę, knygutę - maišeliai gi vardiniai. Po ilgų ginčų sutiko priimti ir tėvų nupirktąsias dovanėles. Tokių buvo nedaug, tik pas rusus, nes daug pas ką jau buvo atsilankęs Kalėdų Senelis.
Tai va, tuo Died Morozu turėjo būti Edvardas, o Snieguole - tokia sirpusi prisirpusi senmergė. Pora, kaip tvora. Pasamdė profsąjungietės fotografą, ne bet kokį, o iš laikraščio VAKARINĖS NAUJIENOS. Berods, gruodžio 28 ar 29 viskas paruošta. Maršrutas/tvarkaraštis sudarytas, vyriausio inžinieriaus volgos vairuotojui kopija įteikta, dovanos sudėliotos, pirma pagal maršrutą Died Moroz maišan įdėta, Snieguolė apsirengusi gražiais iš teatro pasiskolintais rūbais... Tik Died Moroz'o raudoni kailiniai ir barzda ant stalo guli. Edvardas kažkur pradingo!
Skandalas!!! Tikrai skandalas- šitiek vaikų laukia, gal trys dešimtys jų, tame tarpe ir Edvardo sūnėnas Darius. Negalima vaikų, o ir jų tėvelių/mamyčių pavesti...
Vyriausias inžinierius sako - negaliu įsakyti, todėl tik prašau, draugas Juozaiб pavaduok savo viršininką.
Bac! Čia tai bent. Nepasiginčysi. Barzdą priklijavo man, tuo raudonu rūbu aprėdė, kepurę užgoglino, Snieguolė dirbtina šypsena šypsosi ... :
Vairuotojas Jonas drąsina, viskas bus gerai, drąsiai tik kalbėk, tie vaikai nesuvalgys. Mano dukrai tik vieneri, Jonas rimtas vyras, trijų vaikų tėvas.
Dar skandalui išvengti padėjo ir fotografo blicas.
O mažų vaikiukų, gatvėj, kieme ar laiptinėj sutiktų buvo tikrai gaila, na, kaip jam paaiškinsi, kad tos dovanos didžiuliame maiše sunumeruotos, o Senelis Šaltis Died Moroz būtinai ateis ir pas jį...
Fotografas fotkino, aš su kiekvienu sekančiu adresu vis drąsesnis, na, kaip atsisakysi vienos vienintelės taurelės.
Šitaip teatrališkai padariau paskutiniajame taške, kur mūsų skyrius buvo susirinkęs Vilniaus priemiestyje kažkur - kai visos dovanėlės vaikams buvo įteiktos, visi eilėraščiai išklausyti,
Taip Edvardas ne tik išvengė primityviai brūkamos nuotakos, bet ir užkirto kelią beužgimstančiai kvailai tradicijai. Visiems daug vargo, o rezultate - visiems neįtiksi. Dar apkalbų krūvos. Nes toji Snieguolė, pletkininkė kaip reta, tiek pripasakojo apie kiekvieno namus... prigrąžindama nuo savęs, ypač apie Edvardo seserį, visi supratom - iš keršto tai, bet vis tiek nesmagu.
O pats geriausias įrodymas, kad tradicija kvaila - Died Moroz'o - taigi, mano vis kvailėjanti fizionomija, kai iš eilės, nuosekliai žiūri visas 30 fotkių. Fotografas malačius, kai kurias tik man atidavė...
Ne vien linksmi gėrimai/pagėrimai. Edvardas man įkalė kelias "tradicijas".
Viršininkas Edvardas.
Darbo sąsiuvinis iš dviejų dalių. Tiksliau - aplankas odinis, gražus aplankas knygai. Jame du sąsiuviniai. Dešinysis - operatyviniams, kasdieniniams užrašams, kaip mat pripildomas ir keičiamas nauju. Prieš išmetant, kai kas perkeliama į kairįjį, kaupiama informacijai.
Ten ne tik telefonų numeriai, kalendorius, SI mato vienetai, pagrindinių gelžbetonio gaminių charakteristikos, betonų markės, GOSTų numeriai...
Kartą labai visiems volgoje važiuojantiems komandiruotėje įspūdį padarė, kai Lietuvos kelių žemėlapį įklijuotą parodžiau - buvome bepaklydą kažkur Šiaurės Lietuvoj...
Net dabartiniais laikais, kai pilna tų plastmasinių orgkalendorių, ta Edvardo dviguba sistema man tiko geriau.
Dar - telefonų knygelė turi būti visada tvarkinga, visi telefonai - savo vietose surašyti...
Dabar - kas tą telefono knygelę beturi? O juk pametus mobilų kaip būtų paprasta...
Dar - visada, net dėvint megztinį ar tik marškinius, visada turėti rašiklį, kokį nors gražų geriau. Nors nebūtinai gražų, būtinai - rašantį. Parkerį geriausia, ne šratinuką. Neblizgantį:
Atsakingus dokumentus pasirašinėti tik tuo parkeriu, geriausia, jei rašalas kitoks, nei įprasta. O toks gaudavosi žalią su raudonu sumaišius, senobiškai rudas. Berods.
Raštus rašyti trumpais, aiškiais sakiniais. Kaip ir protokolus. Kuo trumpiau.
Mediniais tais skaitliukais irgi išmokti būtina, gerai skaičiuoti, kai į tave dešimt akių žiūri. Nesvarbu, kad kairiarankis, dar įdomiau:
"Kam tos gėlės, jeigu bulvės žydi."
"Gyvenimas tai bulvių laukas, o žmonės tai kiaulės kur tą lauką knisa."
Su bulvėm buvo ir linksmas nutikimas. Kasmet važiuodavom kolūkin padėt nukasti bulves. Kaip ir kiekviena įstaiga, turėjom "pritivirtintą" kolūkį pastoviam šefavimui. Nežinau, matyt, prasti mes šefai - šaraškino kontora- jei lygint su kokia gamykla NERIS ar Grąžtų. Bet - mūsų rankose - statybų duona, statybų pagrindas - deficitinis gelžbetonis. Kolūkis kažkur Širvintų rajone vis tik kasmet kažkiek stiprėjo, bent jau technikos padaugėdavo: http://www.mab.lt/Biblioteka100/9/009.jpg http://mospravda.ru/wp-content/uploads/2016/08/Kolhoz_02-326x235.jpg
Dar bulviakasio metu kiekvienas prisikasdavo, t.y. prisirinkdavo po kokius 4 maišus bulvių sau ir dar po kokius 4 kolegoms, nevažiavusiems talkon. Tai buvo daroma oficialiai, apmokant už bulves žymiai mažesne kaina.
Viską skrupulingai apiforminant. Jokių chaltūrų neleisdavo mūsiškiai partiniai ar komjaunimo superaktyvistai,
Kolūkis skirdavo sunkvežimį, keli vyrai sėsdavo į jį ir ne tik tuos maišus išvežiodavo po Vilnių, bet dažnai ir sunešdavo po sandėliukus tuos maišus.
Kažkuriais metais tuos 4 maišus užsisakė ir Edvardas. Vieną pasiliksiu sau, kitus tris pervešiu seseriai - pareiškė. Po to, jau iš kitų bulviakasių darė tai paprasčiau - iškart ties savo pavarde įrašydavo sesers adresą.
Po kiek laiko Edvardo kaimynas sako, eik pažiūrėk, vagys tavo rūsį išplėšė, sandėliuko duris išvertė.
- Kad tas sandėliukas tuščias, nieko jame nelaikau.
Pasirodo, tie mūsų atvežtieji 4 maišai bulvių per penkmetį pusiau tamsoje vis tiek dauginosi tokiais baltais ūgliais, jų vis daugėjo... tai jie ir išvertė tasias duris.
Edvardas mėgdavo pasišaipyti tiek iš mūsų vietinės valdžios, tiek iš aukštesnių. Kartais tie jo juokai - ant faulo ribos.
Vienais metais kovo mėnesį gavom vienu metu ketvirto ketvirčio premiją ir pirmą kart - vadinamą 13- tą atlyginimą, o tai irgi 40 procentų algos. Tai buvo penktadienį. O pirmadienį mūsų viršininko nėr. Meluojam susiriesdami- taigi jis ministerijon išlėkė, nežinom pas ką, kas iškvietė...
Apie pietus skambina, ragelį aš pakeliau ir tiesiog užuodžiau - užgėrė Edvardas. Išsiaiškinu, kur esąs, pasirodo - čia pat, greta, statybininkų bendrabutyje sutikęs vaikystės draugą. Kažką pamelavau, kad reikia ant rašto jo vizos, sužinojau, kur konkrečiai esąs jis.
Bendrabutis. Nykus kambarys su keturiomis geležinėmis lovomis, keturiomis spintelėmis prie jų, vienu stalu ir keturiomis kėdėmis. Stalas sulaistytas, bonkų nesimato, tik kvapas... viena lova net be matraco.
Edvardas ir dar du tokie svyruojantys pagėrę. Statybininkai. Mūrininkai.
Anekdotus pasakojasi.
Ant kėdės kabo viršininko švarkas. Aš be ceremonijų iš kišenės ištraukiu piniginę. Dedu ant stalo. Skaičiuoju pinigus. 557 rubliai. Tai dideli pinigai.Mūrininkams net akys ant kaktos iššoko. Imu nuo stalo tuščią cigarečių AURORA pokelį;
Ant jo kitos pusės rašau pakvitavimą - aš toks ir toks paėmiau iš to ir to 550 (penkis šimtus penkaisdešimt) rublių, data, parašas.
Numetu ant stalo tuos 7 rublius, sakau ir tai per daug, užtektų trijų...Šefe, neužmirškit, ryt partinis susirinkimas, šiandien Sinčenko jau tris kart klausė apie jus, kur medžiaga klausė. Dėl visa - paimu ir jo partinį bilietą.
Edvardui šypsena bravūriška dingo, dėl akių dar prieš sugėrovus pasimaivė, bet matau - sau jau pasakė STOP.
Ateinu skyriun, atsidarom Edvardo seifą, perskaičiuojam pinigus, nutariam, kad prapylė viršininkas mūsų per savaitgalį ne tiek ir daug- gal 25 - 50, seifą užrakinam, raktą slapton pastovion vieton vis tik nededam. Kitur. Aš - herojus, tad ir raktas man.
Kitą dieną iš pat ryto viršininkas - šviežutėlis kaip agurkėlis. Nusiskutęs, po kirpyklos dar parfumais/odekolonais dvelkiąs, juodi marškiniai, raudonas šlypsas ir baltas baltutėlis megztinis nematytas. Ilgas, baltas kandiklis, kaip visada, laiko jį manieringai, ar gracingai- na, kažkaip moteriškai:
Užsidega naują cigaretę iš savo portcigaro, eina link durų, kažką atsisukęs dar sako, durys atsidaro ir Edvardo cigaretė tiesiai valdytojui į plaukus...
-Labas, draugas gamybinio skyriaus viršininke, atsiradot, pas mane prašau užeikit. Abu parūkysim. Pas mane kabinete. Po palme.
Nieko gero. Valdytojas piktai užtrenkė duris. Nieko gero, labai retai užeidavo į skyrių, išsikviesdavo "ant kilimo po palme". Taip vadindavome prasikaltusiųjų auklėjimo valandėles...
- „AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT!“ - bravūriškai ir visai linksmai sako mūsų viršininkas ir eina ant to kilimo po palme.
Nieko baisaus ten neįvyko. Edvardas buvo vertinamas. Juolab, valdžia žinojo - jį kviečia darban naujai sukurtas TSO susivienijimas. Ten jau dirbo buvęs Edvardo pavaduotojas Virgis.
Virginijus buvo tikra tresto pažiba. Tvirtai sudėtas, kultūristas beveik, niekad be reikalo nekeliąs balso, kalbąs kažkaip įtaigiai, gražus ir protingas, visų, absoliučiai visų mėgiamas ir gerbiamas. Per tas bulviakasio talkas važiuodavo kartu visada ir visada pats įlipdavo kabinon tų bulvių maišų išvežiojimui po visą Vilnių.
Virgį ir Edvardą apart darbo siejo kažkas daugiau. Ne giminystės ryšiai, bet jų šeimas kažkas siejo. Kartą Edvardas, kai jam padovanojau "pogrindinį" ženkliuką su trispalve tulpe, po dienos gražino man, geriau Linui - profsąjungos vietos komiteto pirmininkui padovanok, jis įvertins tai, bus pliusas bet kokiai eilei.
O po kelių dienų prasitarė, kad Virgio tėvas tai tas žaliukų kapitonas Vėtra.
Anų laikų terminais - buržuazinis banditas.
Virgio išėjimas pas "tuos kolchoznykus" (Tarpkolūkinį Statybos Organizacijų susivienijimą) buvo smūgis visiems. Edvardui irgi.
Ir pavydas - finansiškai jie gyveno tikrai geriau, žymiai geriau.
Praėjo gal savaitė po to Edvardo pokalbio po palme, likom skyriuje dviese. Edvardas atsirakina seifą iš jo išima mano vekselį surašytą ant AUROROS pokelio ir sako:
-Juozai, tai kada vekselį išsipirksi?
Matyt, mano veido mina viską pasakė geriau nei žodžiai. O ir ištart vargu ar galėčiau. 550 rublių, tai trys mano algos, netgi daugiau.
-Cha, cha, cha - nuo dūšios nusikvatojo Edvardas ir sudraskė pokelį. - Gerai apie mane galvoji nota bene.
Nelabai juokinga tas man buvo. Žvengėm kitą dieną, kai skyriuje savo striokus nupasakojau. Net nubaudėm savo viršininką PALANGA buteliu. Iš jo seifo.
Po kelių metų Edvardas vis tik perėjo pas kolchoznykus. Ir ne bet kaip, bet pervedimu. Dar po kelių aš į gamyklą išėjau.
O skyriaus tradicijos liko.
Kaip ir mūsų skyriaus pasiūlytas ir konkurse laimėtas poilsio bazės prie Lakajos pavadinimas. AIDAS.
Po daugelio metų sutikau Edvardą,kažkaip labai senai matytą. Girdėjau, kad vis tik jį - seną kavalierių - supančiojo kažkokia moteriškaitė.
Buvo sekmadienis. Tai pusę jo praleidom prie baro alinėje LAZDYNAI.
Įžymusis barmenas kiekvieną kartą bokalą pastatydavo su nauju firminiu padėkliuku. Patogu, suskaičiuot išgertų bokalų kiekį. Kalboms išsekus, sakau:
-Mano rekordas - 6 bokalai alaus. Studijų metais pastačiau.
- Juozai, suskaičiuok šiandieninius padėkliukus
- Na, penki, šeši... septyni. Septyni. Naujas rekordas.
Sutarėm, kad rekordą aplaistysim kitą kartą. Nebuvo to kito karto. Atėjo nauji laikai. Reorganizacijos, net ne reorganizacijos, o tikrų tikriausia revoliucija. Nedarbas. Darbo skelbimai - iki 40 metų.
Virgį sutikau už vagnorkes ir talonus pirkdamas cigaretes KOSMOSAS.
Nustebau, kad jis rūko. Ir kažkoks blausiu žvilgsniu, netvarkingai nusiskutęs, kaip ir apšepęs. Ne toks kaip buvau jį įpratęs matyti.
Pasikalbėjom prie kavos puodelio, taip dukrai jau septyneri, ne, kol kas nedirbu, mama gyva...nesirišo kalba. Nesmagu.
Po kiek laiko kažkas pasakė - nėra Virgio.
Edvardo po to alaus rekordo irgi daugiau nemačiau.
1993 metų vasario pabaigoje vakarop parlėkęs į Vilnių po Tėvo laidotuvių sulaukiau skambučio - mirė Edvardas, pašarvotas Šv.Rapolo bažnyčioje, laidotuvės rytoj.
Vėlai vakare nedaug žmonių gedėjo toje salėje. Vos viens kitą pažinome.Edvardo sesuo pergyveno - ar spės grįžti Darius. Jis Anglijoje.
Nežinau ar grįžo. Laidotuvėse negalėjau niekaip dalyvauti.
Ji dukart įkopusi į Elbrusą. Tiesą sakant, tik dabar tai perskaičiau. Niekad tuom mums nesigyrė. Ji man net nebuvo mokytoja. Trenerė. Lengvosios atletikos. Buvau ištisęs paauglys - pats aukščiausias aštuntokas, kartu su suolo draugu - pačiu mažiausiu Petru ir nuėjom. Prastas iš manęs lengvaatletis, Trenerė vis ieškojo kuom mane padaryti - šuolininku, ieties metiku, stajeriu... nieko ten man nesigavo, kaip ir Petru, beje...
Bet ankstyvą pavasarį, balandžio pabaigoje, paėmė mus abu su kitais gal keliais desėtkais įvairaus amžiaus lengvaatlečių ir savaitei nusivežė mus į Pabaltijo uolų laipiojimo čempionatą.
Į Latviją. Netoli Pliavino - ten tuomet dar nebuvo hidroelektrinės, tad Dauguvos uolos varžyboms labai tiko. Gaila, neradau jų tuometinių foto. Klintinės maždaug tokios:
Savaitę gyvenom palapinėse. Buvom vieninteliai vaikai tarp suaugusiųjų, tikrų alpinistų. Tarp alpinistų. Tai - keisti, kitokie žmonės. Visai kitokie.
Kaip dabar sakoma - elitas. Tada galvojau - va, būtent tokie ir yra aristokratai.
Kažkaip savaime aišku - kodėl nėra rusų. Latviai, estai, lietuviai. Ir keli gruzinai. Svečių teisėmis.
Tik du kartus, atidarymo ir uždarymo vakarą visi atsistoję sugiedojo "Lietuva brangi". Šiaip alpinistai tie dainuodavo prie laužo vis tik mažai. Gal dėl to, kad tarp jų daug konservatorijos studentų, dailininkų...
Mūsų palapinės stovėjo šalia estų. Tie, pasistatę savąsias iš kuprinės išsitraukė sulankstomą grėbliuką, sugrėbė spyglius, kankorėžius aplink jas.
Nieks mums nieko nesakė, pasidarėm kelis grėblius iš eglišakių ir tą patį padarėm ir mes. Trenerei Kreivienei tas labai patiko, nors pagyrė mus santūriai. Labai santūriai. Gražia šypsena.
Visi moksleiviai buvo Ją įsimylėję. Aukšta, liekna, grakšti, visada gražiai apsirengusi, visada išklausanti, bandanti padėti ir net surasti tavyje tai, ko gal paprasčiausiai nėra.
Net žalio brezento nutrinta šturmovkė ant jos atrodė gražiai:
Dabar kai pagalvoju - kokia drąsi ji buvo. Savaitei prisiimti šitokią atsakomybę! Dvidešimt moksleivių vienai ganyti ir ne bet kur - o tokioje pavojingoje vietoje - Dauguvos skardžiai!
Tie uolėtieji skardžiai gal 30 - 40 metrų...
Vietiniai pasakojo apie nukritusius gyvulius. Ir apie pijoką girtą - tas gyvas liko.
Valgėm pačių išsivirtą maistą, ant alpinistinių primusų, tik arbatą - ant laužo.
Petrui iš kabūros išsinėrė SMENA - 2. Ir tai paskutinę dieną. Pražuvo mūsų foto kadrai - aparatas spyruokliuojančiai įkrito į Daugavą, vanduo sugadino filmą.
Mus visus kasdien vis mokino - trys atramos taškai, tvirtai turit stovėti, viena ranka laikytis, kita ranka atramos ieškoti, tada vienai kojai naujo atramos taško ieškoti. Geriausiai sekėsi mano bendraklasei Aldonai, ją alpinistai Voveraite pavadino.
Aišku, buvome specialia alpinistų įranga apraišioti.
Alpinistai, tie tikrieji, matę Elbrusus, Dychtau, Pamyro kalnus - mielai ir labai atsakingai strachavo mus.
Strachuoti - tai uolos viršuje du tvirti vyrai laiko apsauginę virvę, vis ją patempdami. Jei lipantysis krenta, tada sklandžiai, bet staigiai, pagal taisykles stabdo.
Vis bardavo mūsų Aldoną, Voveraite, mes nespėjam. Jei ji būtų dalyvavusi varžybose, kaip dalyvė- prizininke taptų. Gal net čempione.
Po kelių dienų treniruočių jau nuo uolos leidomės diulferis. O tai baisoka, netgi visai baisu. Ant uolos viršūnės stovi nusisukęs nugara į bedugnę, stovi, stovi- ir turi šokti žemyn, nukrenti gal metrą, virvę pats atleidi, ir kojomis turi atsiremt į uolą. Tik kojomis, ne šonu, nugara ar galva.
Gal iš tų moksleivių ir išaugo koks alpinistas. Vasarai baigiantis išgirdome tragišką žinią apie Kaukaze žuvusius Gediminą Akstiną, Feliksą Mieliauską ir Vytautą Vosylių.
Mes su Petru,išlaikę stojamuosius egzaminus, pradėjome mokslus Kauno politechnikume. Ten visai kitoks gyvenimas, didžiavomės, kad lankome paskaitas, ne pamokas, ryšiai su buvusia klase ir mokykla nutrūko.
Sekdavau spaudoj retus straipsnius apie Lietuvos alpinistus. Juolab, kad alpinizmu, kalnų slidinėjimu ir buriavimu labai rimtai užsiėmė mano pirmojo Mokytojo sūnus Rimas.
Keistu sutapimu, tas pirmasis Mokytojas nebuvo mano mokytojas tiesiogiai. Priemiesčio pradžios mokykloje - viso labo du mokytojai, vienu metu mokiną pirmokus ir trečiokus, antrokus ir ketvirtokus. Pamečiui.
Mokytojas Zdanavičius buvo kaip ir direktorius, man išpuolė mokytis ne pas jį. Jis labai griežtas, bet matyt tikrai mylėjo mokinius. Mes, mokiniai Jį Plikiu gi vadindavom.
Rengdavo ekskursijas, slidžių žygius, varžybas,išmokė taisyklingai padaryti ir pakabinti inkilą, pasodinti medį. Visada fotografuodavo "smetoniškomis dumplėmis", visada apdalindavo mus fotografijomis, mažomis tokiomis 6 x 9 cm.
Net dabar atsimenu dainą, kurią dainuodavom iškylose- "Skambėk, pavasarėli, oi lngo lingo li, žydėkit gelsvos gėlės... čiulbėkite paukšteliai balseliais dyvinais...čiurlenkite upeliai, pakalnėm ir kalnais..."
Prieš kelis metus iš Sibiro tremties grįžęs pusbrolis mokėsi Polėje - Kauno politechnikume. Sunkokai sekėsi, po Tomske baigtų vidurinės mokslų rusų kalba.
Mažai apie tai pasakojo, bet mane užintrigavo - jei pavyks moksluose pasitempti, gaus stipendiją - net 120 rublių. Taigi, kas mėnesį vos ne po foto aparatą SMENA, kas trys - keturis po dviratį. Be to, einą kalbos, jog artimiausiu metu stipendiją didins iki 200.
Pastatas smetoniškas, gerai suplanuotas, grindys gražios, ne parketas (mokykloje vienus metus teko mokytis naujame pastate, vaikščiodavom tik su tapkėmis, kas labai įgrįso) durys įspūdingos, juodos, kaip ir laiptai bei turėklai.
Vaikštom. Ant sienų brėžiniai.
Variklio skersinis pjūvis. Brrr... iš braižybos mokykloje tik trejetukus gaudavau ir tai - iš pasigailėjimo. Petrui geriau braižėsi.
MAP - metalų apdirbimas pjovimu atpuola. Einam prie kažkokios schemos didžiulės. Diodai, triodai ir kitoki makaronai.RER - Radijo elektroniniai ryšiai. Prie schemos keli vaikinukai diskutuoja apie ją, jiems ten viskas aišku, Mums ne.
Einam toliau - tiltas, vienoje pusėje stumbras, kitoje briedis. KTET - kelių ir tiltų eksploatacija. Abiem patinka, stosim ten. Raštinėje sako - tokios šįmet grupės nerenkam, tik po 11 klasių. Stokit į PCS.
PCS - pramoninė ir civilinė statyba. Konkursas - 7 į vieną vietą. Priims 30 ir dar 5 kandidatais. Stipendija bus tik gerais ir labai gerais pažymiais įstojusiems. Egzaminai trys - matematika raštu, matematika žodžiu ir lietuvių kalba raštu.
Nuspręsta, stosim į PCS.
Taip abu penkiolikmečiai pasirinkom sau viso gyvenimo kelią.
Po pirmojo matematikos egzamino konkursas jau tik 4, po antrojo tik 2.
Petras išlaikė penketu ir ketvertu, aš - ketvertu ir trejetu. Susimoviau ant pirmojo laipsnio lygties, kai x vardiklyje, reikėjo spręsti paprasta proporcija, aš susimoviau ieškodamas sprendimo kelio, o tai - žodžiu, reikia iškart susiorientuoti. Lietuvių raštu gavom abu po 4.
Stipendijos negavau. Pirmą semestrą. Vėliau - visada, jei už zbitkes jos nenuimdavo. 20 naujųjų rublių.
Kauno politechnikumas, buvusi Aukštesnioji technikos mokykla, tikrai turėjo ne tik gerą vardą, bet ir savo dvasią.
Berods, ir tos trys stilizuotos pelėdos ant fasado buvo. O gal ne...
Mes, 1960 metais įstoję ir susirinkę ne tik kauniečiai (aukštesnioji "elitinė" klasė hierarchijoj prieš nabagus kaimiečius), bet ir iš visos Lietuvos, net tik paaugliai po 7 ar 8 klasių, bet ir vyresni - baigę vidurines. Mūsų kurse buvo toks Karpavičius- jis paleistas iš armijos - Chruščiovo politika - tai visiškas senis- jam apie 20 metų.
Auditorijos- ne klasės, ne pamokos- paskaitos, ne mokytojai, o dėstytojai, jokių uniformų, tik rudos berods studentiškos kepurės, net rūkyt gali moksleiviai, nors taip norėjosi vadintis studžiais - studentais..
Mūsų kurso vadovas Sergijus Baublys*, buvęs Politechnikumo direktorius, braižybą ir braižomąją dėstęs dar ikikariniais laikais - Kauno Aukštesniojoje Technikos mokykloje.
Toks aukštas, gunktelėjęs, ūsuotas- ūsai pageltę nuo cigarečių, su mumis šnekąs per jus. Labai įdomiai pasakojo apie studentavimo laikais pasidarytus skuterius... Sunkiai, vis tik radau internete Jo nuotrauką iš kiek ankstesnių laikų
Vyresnieji moksleiviai pasakojo, kad dar visai nesenai, na jiems už juos vyresni pasakojo - ateidavo moksleivis egzaminan, tai naganą ant stalo pasidėdavęs komsomolcas toks. Vieną dėstytuvą kirvį kažkokį surišę ir žemyn galva iš trečio aukšto nuleidę.
VLKJS - vozmi lopatu kopaj mogilu siebe,
Tais - 1960 metais CK priėmė nutarimą - visi TSRS Aukštojo ir vidurinio specialiojo mokslo ministerijos sistemos studentai vienam - rugsėjo - mėnesiui važiuoja į kolchozus "na uborku urožaja". Papuolėm ir mes - fuksai, jau rugsėjo 4 d. atsidūrėm tokiam prastam kolūkyje "AUŠRA" kažkur Ariogalos rajono užkampyje. Miegoti antram aukšte klone - ant šieno, vaiknai po kaire, merginos - jų gal dešimt- po dešine.
Vadovas dėst.Baublys atsiprašė, kad jis miegosiąs ne kartu, o medinio namo kambarėlyje, šalia virtuvės ir valgomojo, tai paprasčiausios kolūkiečio sodybos du kambariai ir virėjos dvi, šeimininkė ir ateinanti padėt jai kaimynė.
Buvo net radijas, klausydavom žinių apie XX olimpiadą, vykusią kažkur neįsivaizduojame, visai kitame pasaulyje - Romoje.
Vietiniai papasakojo, jog būtent tame kluone prieš du metus buvo nušautas "paskutinis Ariogalos miškinis", liaudies gynėjai -stribai (nuo -истребители) jį nušovę miegantį, bijojo, nes labai gudras ans buvo, vis pabėgdavęs.
Kolūkiečiai už darbadienį gaudavo ar ne 30 kapeikų...Senųjų.
Teisybės dėlei - kitais metais papuolėm į Anykščių rajono "Lenino keliu" - kontrastas milžiniškas, tie gaudavo po 1,2 rublio, to naujojo jau- taigi, virš 30 kartų daugia. Visi keliai vyruoti, į šokius jaunimas IŽais atvaro, vienas net JAWA -350...
Kolūkyje "Raudonoji aušra" visko buvo, bet įvyko, be abejo, svarbiausia- grupės cementovkė.
Su kai kuriais susipažinta per stojamuosius egzaminus, tik mes su Petru atėję iš vienos klasės. Ir dar dvi sesės pametinukės iš Vilkaviškio. Kiti - visi skirtingi, vos ne iš visų Lietuvos kampelių.
Už tat net trys Petrai.
Kauniečių - gal aštuoni, vienas iš pačio centro - Petras. Mandras be galo, šukuosena beveik bitliška. Iš kolūkio ''susirgęs" pabėgo jau pirmąją savaitę.
Liko dar vienas Petras grynai rusiška pavarde, iškart išsišoko ryte iš kluono nusileidęs su chalatu. Gyrėsi - švogeris iš VDR atvežė. "Manajam" Petrui prilipo iš mokyklos atneštas vardas Pedro. Tas Pedro Petrui kažkaip mokykloje prilipo - tuo metu visur skambėjo - Kuba, Fidelis Kastro, tad ir Pedro. Šimtą kart geriau nei Petriukas.
Vadovas mus aplankydavo darbo vietose- jau per pirmą savaitę grupelėmis buvom išskirstyti, prie vyresnių kolchoznikų "pritvirtinti.
Grūdai supilti ant grindų, reikia susemti kibiru ir supilti į bunkerį, arpą sukti tam tikru greičiu, žiūrėti, kad grūdai su pelais nebūtų išpučiami, išarpuotų grūdų maišą antrame aukšte išpilti. Dirba trys, ketvirtas ilsisi.
Arpą sukt turite visą darbadienį!
Dar brigadininkas prigrasino, maišus nešioti pusmaišiais, t.y. po pusę, tada svers kaip tik tiek, kiek normos paaugliams ir moterims leidžia. Mes gi ne bobos, o vyrai, tai pilnais centneriniais smetoniškais (o tai 50 kilogramų) nešiojom, ir nebuvo sunku. Brigadininkas apsimetė, kad nemato. Apsilankius kurso vadovui nešiojom kaip pridera.
Tik Pedro turėjo laikrodį, tai jis ir skelbdavo - 20 minučių, keičiamės. Tai reiškia - tas, kur suko rankeną - poilsiui. Oras gražus, o sandėlys buvusio malūno vietoje, labai gražus upelis čiurlena. Tais laikais radijų nešiojamų dar nebuvo. Idilė. Tik labai trumpa - 20 minučių
Po kelių dienų supratom, nieks mums premijų nemokės, tai kas valandą pasidarydavom pusę valandos poilsio. Upelio idilija visiems keturiems kartu neįdomu.
Įdomiau - greta malūno griuvėsių, palaikėje pašiūrėje stovintis karo laikų viliukas:
Toks aptrintas, be "būdos", kanistroje, kuri su įrankių dėže antrajame aukšte užgrūsta, atseit paslėpta, benzino kažkiek buvo. Įrankių dėžėj Petras surado centrinį laidą, visai gerą pasirodo...aišku geras, tai prieš nuvarymą gi pati paprasčiausia priemonė. Tai vėliau išaiškėjo.
Pasistūmėn kiek pakalnėn ir džipukas WILIS užsivedė. Į važiuojantį sušokom visi, Petras vairuoja, varom kažkokia pieva, mašina klimsta, Petras bando atskira svirtim antrą tiltą jungti, bent taip aiškino paskui...viliukas užgeso, pieva toji klampi, beveik pelkė.
Sugrįžom prie arpos, neramu, sutarėm - nieks gi nematė, tai ir mes nieko nežinom. Vakarop atjoja brigadininkas, nenulipęs nuo arklio rėkia:
- Mašiną partijos instruktoriaus pražudėt, pelkėn įvairavot! Traktorių reikėjo nuo kitų darbų nuimti!!! Vos ištraukė, trosas trūkinėjo!!! Klampi ten pelkė, iti ti ti tarai!!!!!!!! Instruktorius savaitės pabaigoj iš rajono atvažiuos! Ką jam reiks sakyti!? Sabotažą užpaišys už valdiško rajkomo turto gadinimą!!!
- Tai va kodėl pietų neatėjot. Jūsų darbas? Aišku. Košę užvirėt ... BrIgadininke, ar yra koks mechanikas išmanantis kolūkyje - beklausydami tiradų piktų, net nepamatėm, kada vadovas atėjo.
- Ne! Tik traktoristai! O ir tie - ant darbų! Na, dar Valteris, jis pas tėvus, latviai jie, atostogas baigia, stogą uždengė trobos. Tas tai tikrai nagingas vyras, gontus pats pasidarė, mašinikę gontams atsiremontavęs. Pačiam Vilniuje, autokolonoj dirba.
Vadovas susirado tą Valterį - tikrai puikų šaltkalvį, ne bet kokį, o auto, jis kelias dienas knebinėjosi, keiksnojo mus- zirgu galvas- , mes vietoj upelio idilės jam padėt bandėm, net samagono kelis butelius susimetę pirkom, priprašę virėjos mūsų...
Valteris purtėsi to samagono- taigi, vadovas jūsų man jau sumokėjo. Mes šiaip taip tuos du butelius jam įkišom.
Ar sumokėjo vadovas, taip ir nesužinojom. Kadangi arpą sukom kauniečiai visi, nelabai supratom kaimo santykių.
Vakare mūsų "tėvas", seniūnu išrinktas vienbalsiai, vyresnis už mus ketvirtadaliu, beveik dvidešimtmetis Karpavičius išdėstė:
- Taigi, brigadierius svarbus, svarbiausias žmogus kolchoze- nuo jo priklauso, kokį darbą paskirs, kada arklį bulvėms aparti ar malkoms atsivežti duos, beveik už patį kolchozo pirmininką svarbesnis. O rajkomo instruktorius, tai didelis viršininkas, jo ir pirmininkas bijo. Tad Valteris, jeigu pats brigadierius paprašė, niekaip negalėjo jam atsakyti- juk jo tėvai čia gyvena ir dirba.
Vieną dieną brigadininkas mus priskyrė prie Valterio. Geras vyras tasai brigadininkas, pamatė, kad vis tik viliuko remontas užėmė kelias dienas, o Valterio namo stogas ne visai uždengtas. Valteris labai apsidžiaugė mumis keturiais baltarankiais. Parodė, ką kas turim daryti, mes tikrai uoliai jo klausėm, darbas kaip iš pypkės ėjo.
Kai Valteris perrinko greičių dėžę ar "razdatkę" ir baigė remontus, o mes tą viliuką net nuplovėm ir po kelis ratus, Valterio prižiūrimi ir pamokyti pavairavom viliukas buvo pervarytas kitur, berods į pačio brigadieriaus kiemą.
Algis girdėjo, kaip to paprašė Vadovas - žinot gi, kaip tiems bernams mašinos rūpi, lai bus mažiau pagundų.
Gal po savaitės mes Vadovui už gerą atsilyginom. "Atsilyginom".
dirbt sekmadienį. O tai buvo jau gal trečias mūsų sekmadienis kolūkyje. Laisvadienis.
Oras pasitaikė kaip reta gražus, iš tolo pamatėm - Valteris vėl ant savo stogo. Tad nuėjom jo sodybon.
Toks gražus mėlns nams. Be to, dar ir mėlna kaka jame. Talkininkaudami aną kartą sužinojom, kad latviškai - juodas tai mėlns, o kaka - tai katė.
Rygoje jau dabartiniais laikais pamatęs restoraną "Juodosios katės namas", iškart prisiminiau Valterio tėvų sodybą.
- Pirmiausia patikrinkit kopėčias, jos senos, visko gali būti, nors ir eglinės - tai Vadovas atėjo irgi, gal dėl visa ko pažiūrėti, ką mes čia darom, gal su Valterio tėvais pasikalbėti.
Patikrino pats - geros. Čia mes su Pedro sublizgam - sakom, reikia alpinizmo įrangą - virvines kopėtėles pasidaryti, virves per kraigą` permesti, bus greičiau taip.
Vadovas labai atidžiai tikrina ir mūsų per kokią valandą padarytas virvines kopėtėles, kiekvieną mazgą, virves, jų pritvirtinimą ir leidžia mums dirbti.
Darbas užverda, tą stogą kažkokiu dvokiančiu marmalu šepečiais iki vakaro nudažom. Visą:
Valterio motina, jau aną kartą pamačiusi, kaip mums patiko latviška saldi šalta sriuba- Latvijas salds zupa, ne tik puikius pietus padarė, bet tos zupės didžiulį puodą kieme pastatė. Ir samtį didžiulį bei šaukštų krūvą.
Vadovas irgi kažkiek padėjo, ant stogo nelipo, maišė tą marmalą, šiaip, matėm, nelabai ramu jam buvo, matant ką mes ant to stogo išdarinėjom.
Marmalas gi karštas.
Po darbo, jau vakarieniaujant beveik paskaitą mums atskaitė, apie gontus ir jų gamybą. Visą tą Valteris buvo išbandęs, kol susiremontavo iš savo giminaičių tikrą mašinėlę:
O vakaras turėjo būt puikus. Darbas padarytas, visi gyrė, kad "kaip koki inžinieriai" gerai jį suorganizavome, Vadovas aiškiai patenkintas, jam akmuo nuo dūšios, kad nuo stogo nenusiritome nei vienas.
Valterio motina vandens prišildė, rankas pajuodusias nuo tų šmarų/marmalų plovėmės, nelabai tas ėjosi, tai Valterio tėvas atnešė butelius kelis nedidelius, sako su tuo tikrai paims tas dervas.
Taip ir buvo, buteliukuose tuose, kaip supratom samogonas, labai stiprus gal, kad taip gerai tirpdė.
Išnaudojom vieną beveik visą, kitas liko neliestas:
Po vakarienės ir ilgokų šnekų grįžom namo - ant savo kluono, Vadovas gi į savo kambarėlį.
Sutemo jau, tik žvaigždės ryškios šviečia ir mėnulis, Didieji Grįžulo ratai ryškūs:
Petras sako - einam, pažiūrėti, kaip ten, ne vestuvės gi, galima eiti be pakvietimų.
Patyliukais kopėčiom žemyn ir keturiese link muzikos.
Ten jaunimas, visi vyresni troboje šurmuliuoja. Nedrąsu eit vidun, tad Petras iš striukės kišenės išsitraukia ... buteliuką tą smetonišku kamščiu.
- Paragaujam, po gurkšnelį, čiūt čiūt tik, nebijokit.
Ir jis pirmas gurkšteli. Ne pirmą kart gal, ne taip kaip mes. Nei vienam nesigavo - samogonas tas velniškai stiprus, šlykštus, brrrr...
Petras gi, dar gurkšnelį, dar vietiniam pavėlusiam pasiūlė. Na, buvom pakviesti vidun, kaime visi viską mato - taigi, čia tie, kur stogą nupendzelėvojo pas Valterį.
Mums merginų kaip ir nėr - visos senės virš dvidešimt penkių, už mus vos ne dvigubai vyresnės. Mums, bet tik ne Petrui. Tas vieną vis šokdina, gerai jis šoka... ne visiems tas patiko.
Standartinė situacija - einam į kiemą "ant šnekos", mūsų nelietė, Petras susimušė, nelaukė, pats pirmas šoko. O muštis mokėjo gerai, du ar net tris vietinius paguldė.
Kai jie tvoros štakietus pradėjo raut, Petras tą butelį išsitraukė, juo mojuoja...
Liūdnai baigtųsi mums, jei ne Valteris atėjęs. Nuramino vietinius - čia MANO draugai, dėl visa ko - namo parlydėjo, palaukė, kol mes- leišiai zirgu galvas- kopėčiomis užsiropštėm viršun.
Pirmadienis visada sunki diena. Po pusryčiu mes prie savo arpos. Pietauti atėję maton - Vadovas kažkoks surūgęs. Pavalgius kviečiasi mus- visą ketveriukę- savo kambarėlin.
- Tai, kandidate į moksleivius Petrai Butakov, vėl prisivirėte košės? Tiksliau deguto šaukštu visą statinę medaus sugadinote. Ir kokia gėda - apsivogėte!!!. Apsivogėte!!!- ir Vadovas rodo tą užkeiktą buteliuką.
Pasirodo, pas atšlubavo Valterio tėvas. Vargu, ar Valteris ką nors jam pasakojo, bet tos trobos, kur vakaruškos buvo, šeimininkė tą buteliuką rygietišką nusviestą savo darželyje rado. Kaime visi viską visada mato.
- Tos muštynės vakaruškoj, kad be leidimo, ir dar naktį ten ėjot, na, dar suprantu, nepriimu, bet suprantu. Bet gi - apsivogti! Jokių pasiteisinimų nepriimu, rytoj tamsta būsite nuvežtas į Politechnikumą ir ten tamstai bus gražinti dokumentai. Kaip neišlaikiusiam kandidato reikalavimų. Kitiems trims, Jums, Jums ir Jums- išvardina pavardes - reiškiu po įspėjimą.
Petrai Butakov, tamsta, šiandien galite į darbą negrįžti.
Menki juokai, prisidirbom... einam prie savo arpos galvas nukabinę. Kaip sutarę visi prie upelio - palauks toji arpa. O ten jau Petras besėdįs. Išsišiepęs:
- Ko surūgę tokie? Ne tokių dalykų mačiau. Užlaušiu aš tą senį, paspirgės jis man dar.
Ir nusiima striukę, marškinius, maikę. Ant peties matosi mėlynė, pasirodo, vis tik gavo per nugara štakietu. Petras paima akmenį, tokį aplipusį smiltelėmis, duoda man:
-Kraujo nebijai? Nutarkuok man petį. Stipriai ir staigiai.
Tarkavom visi, galų gale gavosi. Petras užsideda majkę, kraujas kaip mat ją nudažo...
Legendą kelis kartus Petras pakartojo, po to mus pamokino, tiesiog išegzaminavo.
- Nešiau į antrą aukštą pilną maišą. Pilną, nes sukirtom lažybų. Iš kino "Romuvoj". Nukritau, slydau laiptais, nusiverčiau su tuo maišu. Sąmonės nebuvau praradęs, iškart šokau ir rėkiau iš skausmo. Verkdamas beveik keikiausi rusiškai. Įsikalkit į galvą - būtent tos smulkmenos ir padaro melą tikrai įtaigiu. Ir dar- vaidinkit, kad nenorit, jog vadovas tai žinotų... Atbėgs jis pats. Ir pašokinės, pamatysit
Nebaigę darbo parvedėm Petrą namo, tiesiai pas virėjas - gal binto turit, jodo.
Vadovas tikrai pakeitė savo sprendimą. Ar tai iš gailesčio, ar iš baimės, ar dar dėl kitko.
Ne man vienam vėliau dėl tos melagystės buvo nesmagu. Chitros tokios, apgalvotos, klastingai surepetuotos. Vadovas buvo visada griežtas, bet visada ir teisingas. Visiems. Jokių išimčių.
Visada pasakydavo daugiau, negu galima.
Daugiau, negu priimta.
Daugiau, negu leidžiama.
Toks smetoninis inteligentas. Tikras inteligentas.
Po keturių metų, per išleistuvių balių trise (Petras iškrito trečiame kurse) vis tik jam- Vadovui- prisipažinom.
- Žinojau šitą. Bet kad vis tik pasisakėt, ačiū. Ačiū, man tas tikrai svarbu. Galėjot anksčiau tai padaryti - Vadovas stipriai užtraukė cigaretės dūmą ir susidaužė su mumis kiekvienu taurele - Ačiū, vyrai. Kartais tikslas pateisina priemones.
Nors verk. Ne kartą ašara, nebūtinai pykčio ant to vatmano ...
O padaryti reikia. Žūtbūtinai. Negana to, ne tik namuose, bet ir įskaitą gauti braižykloje. Ir dar, kad semestrui pasibaigus gaut bent ketvertą.
Pirmas semestras - pats sunkiausias. Po jo praktiškai neliko kandidatų. Iškrito nebūtinai jie. Programa - kieta, suspausta maksimaliai. Sunkiausia, aišku, matematika. Pirmame kurse - praktiškai vidurinės trijų - 9,10,11 -klasių pilna algebros, trigonometrijos programa, antrame - aukštoji matematika - integralai, diferencialai...
Dar ta braižyba pirmame semestre, antrame jau braižomoji geometrija.
Braižyba vos nepapjovė manęs. Tie prakeikti kliaksai tušu.
Jei ne Vadovas Sergijus Baublys tikrai mesčiau tą Politechnikumą, grįžčiau atgal devintojon klasėn. Matė jis, kad stengiuosi, o gaunasi prastai.
- Tamsta kairiarankis? Nieko tas baisaus ar gėdingo. Rašyti, aišku, būtų geriau dešine, bet braižant - darykit taip, kaip patogiau. Bet tik savais reisfederiais. Liniją Tamsta gi brauksi iš dešinės į kairę, tad reisfederis turi būti ... pribraižytas atitinkamai. Va, Jums toks.
-Dar - namie braižot ant mažytės lentos, na, tos mokyklinės prisegęs vatmaną, su ta vaikiška reišina? Pasidėjus ją svetainėje ant apvalaus stalo, alkūnės tad kabo ore? Turit įsigyti gerą lentą. Nepigi ji, tad paskolinsiu va šitą.
Patarimai tikrai padėjo. Ypač kliaksų pjaustymui Vadovo nurodytas plonas skutimosi peiliukas NEVA, pats ploniausias.
Kai tekdavo braižyti kreida ant lentos, juokindavau visus - horizontali linija dešine ranka, vertikali - kairiąja. Tiesą sakant ir ant popieriaus eskizuojant chebrą juokindavau, kol įpratau nekreipt dėmesio.
Už šrifto įskaitinį darbą su tais žodžiais keistais KAS NEDIRBA, TAS NEKLYSTA gavau įvertinimą "gerai", o tai tikrai gerai, nes stipendija yra geras dalykas.
Ilgainiui net pamėgau braižybą, na tiek, kad nekeldavo siaubo ji:
jei vien mokslai, zubrinimai, kai tau net šešiolikos nėr...
Iš fuksiško pirmo kurso kažkodėl labiausiai įsiminė Baltušis, rašytojas Juozas Baltušis, neabejotinai didelis, tikras talentas ne tik rašant...
Apsilankęs pas mus Aktų salėje gal pusę valandos gėdino už apleistą parketą - kaip galima šitaip! Pasipiktinęs ne juokais. Beveik legendinėje Auštesniojoje Technikos mokykloje toookia nepagarba parketui, ir ne tik jam!
- Va, aš, kai išblizginau parketą teatre, generolas Raštikis paslydo ir išsitiesė...net medaliai suskambėjo. Visas Kaunas skambėjo. Kaip gi galima šitaip užleisti parketą, lyg tvarte kokiam!?
O parketas tikrai užleistas. Kas jau kas, o mes su Pedro žinojom. Metus mokėmės naujajame mokyklos pastate. O ten - parketas. Teko tą parketą ir metalo drožlėmis - stružkėmis šveisti ir vaškuoti. Direktorius įsakė - po mokyklą vaikštom visi tik tapkėmis apsiavę. Ir ne bet kokiomis, o tik odiniais padais, kad parketo neprigumuotų...
Berods, ir mokytojai. Tai velniškai nepatogu. Į lauką neišeisi, kol persiauni, ir pertrauka baigiasi. Tiek kad slidinėti parketu- išblizgintu ir išvaškuotu- smagu.
Polės patalpos visai kitokios. Stilius visai kitoks. ''Smetoniškas".
Juodos solidžios masyvios lygios durys, tokios pat staktos, laiptų turėklai.. Koridoriuose - grindys, plačios, patogios palangės, pakopos - teracas. Tik tarpukario Kaune tokį mokėjo labai kokybiškai daryti
Visada ir lyg šiol man paslaptis liko kaip tie meistrai tai darė neturėdami jokios technikos, net kampinio šlifavimo mašinėlių. Viskas rankomis nuzulinta.
Teracas - tai mozaikinis betonas su marmuro grudelių užpildu, kuris šlifuojamas atsidengia. Tai - ištisas mokslas ir patirtis - kada ir kaip šlifuoti, kad marmuro grudeliai neišsįluptų, vienodai pasiskirstytų, atsidengtų gražia faktūra.
Kieme - stadionas. Už jo statomos dirbtuvės. Prieš vakarinį fligelį - atviras plaukimo baseinas, tik 25 m, užtat su šuolių bokštu. Tiesa, baseinas gerokai nutriušęs, tai pokario metais jį per praktikas rankomis iškasė ir betonavo patys moksleiviai.
Pirmais metais, spalio mėnesį grįžę iš kolūkio, maudemes jame, Net nuo bokšto šokinėjom. Vienintelis Linas padarydavo salto. Net nežinau ar tai buvo 10 m bokštas, kareivuku šokti būdavo irgi baisu. Gerai, kad nekirtom lažybų, kurias mums- fuksams pasiūlė vyresnieji - šokti ant laikraščio lapo patiesto vandens paviršiuje - lūš kojos ar ne...
Vadovas išgirdęs apie tai papasakojo, kas atsitinka skuteriui, jei jis krenta ant vandens plokščiai - visa konstrukcija išsitaško. Cinkelis tame, jei skuteris dėl kažkokių priežasčių iššoka, reikia jį staigiai kažkiek pakreipti, kad nebūtų plokščias smūgis.
Liūdnai tie rudeniniai, "moržiški" plaukiojimai baigėsi - furunkulais.
Pavasarį erzelis bendrabutyje - du iš penkių aukštų per kelias savaites pilnai naujai išdažė. Tai svečiams. Vienas aukštas Rygai, kitas - Talinui.
Savaitės trukmės Pabaltijo Politechnikumų festivalis.
Įsiminė, jog estai, absoliučiai visi su kepuraitėmis.
Nejučia prabėgo pirmieji metai. Buvom fuksai, tapo ober fuksais.
Nors mokslo tempai buvo tikrai spartūs, kažkokiu būdu vis tik rasdavom laiko užklasinei veiklai. Mes su Pedro grojome styginių instrumentų ansamblyje, o tai gal dvi repeticijos per savaitę. Aš - dar rankinį- trys treniruotės savaitinės.
Ir kasdieninės kelionės, per visą miestą, iš pačio vakarinio pakraščio į rytinį - tai du kart po akademinę valandą, taip išdidžiai buvusiems bendraklasiams aiškindavom.
Geltonai raudonas autobusas, antras maršrutas, Atrama - Klinikos
Išmokome galinėje sėdynėje momentaliai užmigti, net tik dėl to, kad nereiktų užleisti vietos vyresniam. Net konduktorė įprato, kad miegam iki stotelės Archyvo skveras. Iš ten keli šimtai metrų iki Polės.
Kažkaip gavosi, jog net kelis kartus tame skvere susitikau kurso vadovą Baublį, jis ryte ėjo kažkodėl iš politechnikumo. Apsimiegojęs net nesusigaudžiau, jog sveikindamas jį nenusiėmiau kepurės, o Vadovas iškilmingai nukėlė man skrybėlę.
Kai sekantį kartą situacija pasikartojo, aš jau pasitaisiau, kaire ranka nukėliau savo "žokėjišką' kepurę. Nieks nieko nesakė, net chebra nesijuokė, bet supratau - kažkas ne taip.
Vakare paklausiau savo Tėvo, Jis buvo pasakojęs, kad prieškario Kaune buvo tokia tradicija- praeivį vaikai bombarduodavo sniego gniūžtėmis skryblėtą poną tol, kol ponas tasai nenukeldavo skrybėlės tiems vaikėzams.
-Kaip? Tai ko jus moko tose mokyklose, jei nežinai tokių dalykų. Gi dabar sovietai leido studentiškas kepures nešioti!!! Tai kaip tokių dalykų nieks nemokina???
-Mokina.Vadovas mane. Tik be žodžių.
Tėvas nelabai suprato mano saviironijos, tad atskaitė visą paskaitą. Taigi, skrybėlę ar kepurę reikia nukelti, kai iki sveikinamojo lieka trys, na gal du žingsniai, ir tik į kitą nuo to žmogaus pusę, užsidėti atgal ant savo tuščios galvos praėjus bent pusę žingsnio. Jokiu būdu nelaikyti rankų kišenėse! Na, bent sveikinantis
Labai gerai pažįstamus, maždaug savo statuso, galima tik ranką prie skrybėlės atbrailos ar kepurės snapelio pridėti.
Bet - būtinai nežymiai galvą nulenkti:
Tai negalioja žieminėms kepurėms- jos gi be snapelio...
Klausiau šios paskaitos, anot Tėvo - "elementaraus mandagumo, pačio elementariausio, būtino mūsų žmogui ir sovietų maskolių laukiniais laikais, būtent dabar, tik taip mes turim jiems kasdien rodyti, kad mes kitoki, jie kitoki, ne vieta jiems Lietuvoj"
Vajetau, tai čia kaip devynioliktam amžiuj, manieros tokios...
Dar, pasirodo, skrybėlėti vyrai, džentelmenai privalo nusiimti skrybėles lifte, jei į jį dama įeina. Dar... Dar .. Dar..
- O beretes kaip - irgi sveikinantis nusiimti?
- Ne, čia francūzų mada tos berėtės vyrams... Jų nereikia. Kaip ir uniforminių kepurių. Bet tik pareigūnų. Ne studentiškų!
Velniop, pagalvojau, labai sudėtinga. Geriau jau be kepurių:
Arba ta beretė, "a la Truikis" - labai patiko du žili senučiukai, abu juodomis didelėmis beretėmis einą Laisvės alėja. Dailininkas LiudasTruikis ir jo Primadona Marijona Rakauskaitė. Tikrai gražūs, išskirtiniai ir tą demonstruojantys dideli menininkai:
Polė VIII. Negerai, oi, negerai, kai su estais pasijunti ... nepatogiai
Antrame kurse, taigi, jau oberfuksai, kaip styginio ansamblio dalyviai - važiavome į Taliną.
Estų eilė priimti Pabaltijo Politechnikumų festivalį. Festivaliai tada vykdavo kasmet, paeiliui, po savaitę. Ryga. Talinas. Kaunas.
Polės dvasia - didžiavomės, kad mūsų vadovybė vis atrasdavo argumentų, kodėl negali priimti Minsko ar Kaliningrado...
Atvažiavom. TALLINNA POLUTECHNIKUM, "U" su umliautu
Bendrabutis irgi neišraiškingas... paprastas toks, už mūsiškį net senesnis. Bet... apgyvendinti bendrabučio kambaryje, kreipėmės į Baublį:
-Vadove, kažkas ne taip - mūsų kambaryje pilna daiktų - ne tik knygos, vadovėliai, bet ir bokso pirštinės, startukai, bucai.
- Ne pilna, o visi. Čia Talinas. Vaikinai, ginkDie ko nors nepalikite, kai važiuosime namo. Kad nebūtų kaip man buvo studentaujant pakeliui į Helsinkį. Važiavome tada nemokamai- kaip studentai - gelžkeliu į Suomiją ir Švediją.
-????
-Palikau Taline, studentų bendrabutyje, skustuvą. Tai sekančioje stotyje jis man buvo įteiktas. Pabrėžtinai. Buvo labai nesmagu- jau dvidešimt penki metai praėjo, o vis prisimenu... Automobiliai tada buvo greitesni už garvežius, bet jų tiek nedaug. Ir va, bral, - pasiveja mažoj stotelėj, įteikia - taigi, užmiršote, pone... Vaikinai, tik nieko neužmirškite išvažiuodami. Pasitikrinkite, gal net vienas kitą, tik ginkDie nieko nesumaišykite...
Užuominą supratom, labai tikrinomės savo daiktus, kad tik koks esto nepapultų ten.
Dar - su Pedro papasakojom apie estų alpinistus, kurie sulankstomu grėbliuku kankorėžius aplink savo palapinę Pabaltijo uolų laipiojimo čempionate sugrėbė.
- Šaunuolai. Šaunuoliai. Verti savo mokytojos Kreivienės - pasirodo, Vadovas ją pažinojo, net nušvitęs pakartojo- šaunuoliai, slabados mokinukai!
-"Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis" - nustebino mus visuotinai žinomu, net ant sąsiuvinių rašomu Lenino šūkiu. Po pauzės Vadovas pridūrė - iš estų. Ir suomių. Mokykitės.
Vieną vakarą atėjo estukas bokso pirštinių pasiimti, o po treniruotės vėl jas atnešęs vieton pakabino.
Mūsų kambariokai laikini, vyresni, abu senjorai, būsimi diplomantai - gitaristas ir bosistas- estuką tą "ant vyno". Šis prisėdo, sunkiai kalba rusiškai rišosi- niekaip nesupratom, kur jo tėvas kariavo.
Tik mums pasišnekėjus tarpusavyje, paaiškėjo - estų vermachte. Estas net nustebo, kaip mums tas neaišku - Taline vermachtas, Rygoje SS divizija, o Lietuvoj ką - nieko nebuvo?
Kažkaip diplomatiškai senjorai kalbą kitur nukreipė... o ir estukas daugiau neklausinėjo.
Dar man visam gyvenimui įstrigo, kad estai ne "Rymo katalikai". Sekmadienio rytą išėję pasivaikščioti staiga pasijutom apsupti vietinių turgaus rajono chuliganų. Kažkas iš mūsų išrėkė:
-Ginkimės, chebra, čia vagys iš turgaus.
Estukų vadas tik švystelėjo ranka, joje tarp pirštų suspindėjo nuaštrinta 5 kapeikų moneta. Kišenvagių instrumentas.
-Nikokta f Tallinn rusko nekovory, turaki vsie vi.
- A kak govorit, estonskogo my neznajem
- Atkuta ty, thurak?
- Sam ty durak. Iz KAUNASa my !!! -neiškentė mūsų būgnininkas, tvirtą ranką turįs karštakošis toks ir mušeika.
- Fu, litauen, thupica, a to, fitiš što z tvoim litsom bhutet - rodo tą penkiakapeikę - a photom i po rhusky
- Tolko pobrobui!!! Tolko pobrobuj.
Gavom pamoką suvisam, suveikdavo visada.
Kreipkis lietuviškai. Tada aiškink rusiškai. Ne atvirkščiai.
Rusų tada Taline buvo gal 5 procentai, sovietmečiu vienu metu- net 40 procentų, dabar gi apie trečdalis, bet visi mokosi ir moka estų kalbą.
Jau dabartiniais interneto laikais nustebau- estai vėl mums "davė kruopų" - jie išlaikė Politechnikumo pavadinimą. Nuo 1956 metų. Įkurtas 1915 kaip verslo mokykla berniukams.
Mano gi Polė - buvusi Aukštesnioji technikos mokykla, įkurta 1920, pavirto nūnai - Kauno technikos kolegija (KTK) – valstybinė aukštoji mokykla, rengianti techninio profilio specialistus ir teikianti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą.
Nustebino, kad abiejų tinklapiuose yra kalbos EN ir RU.
Ilgainiui bikiniai virto virvelėmis - ir tas gražu. Radijo lempas pakeitė tranzistoriai, anglų kalba brutaliai išstūmė aristokratiškąją prancūzų...
Ir mes - už geležinės uždangos madose vėlavom aišku, bet nedaug. Nežinau, kur panos rengdavosi, bet jos ir tada buvo gražios, dažnai - kaip saldainiukai:
Vyrukams gi svarbu turėti, na žinoti gerą ... siuvėją. Ne kokį retrogradą, kuris didžiuojasi, kad siuvo smokingus smetoniniams ministeriams, o suprantantį, sukalbamą ir įkalbamą:
Kuris nesiginčija, kad atlapai siauri, kišenės kiek įstrižos, virš kairiosios - dar viena mažesnė kiek, ar - liemenių kišenaitės su atvartais.
Sunkiau su kelnėmis - teko tiesiog užrašyti močius - per kelius 22 , apačioj - 24 . per šlaunį - 28, turi būti aptemptos jos ir ilgos - iki kulno viršaus.
Taigi, nebuvom visiški provincialai Kaune - Europos atžvilgiu, Polėj - Kauno Centro chebros atžvilgiu.
Maskvą vadindavom dideliu kaimu. Ir tai buvo tiesa. Tuometiniame Leningrade niekaip nepavyko apsimesti saviškiu iš Riazanės.
Tiesa, buvau tada jau ir aš su bitlišku švarku...
Siaurų kelnių, margų kaklaraiščių ir mandrų frizūrų stiliagiška mada jau buvo praėjusi. Lietuvoj gal negaudydavo jų draugovininkai su milicija.
Bet už madą atkentėti privalu. Toks kirvis Burneika gal už mano platėjančias juodo velveto kelnes ir bitlišką švarką pajuto ypatingą "simpatiją"... Užtat jo dėstomas disciplinas- pirmiausia medžiagų atsparumą - mokėdavau puikiausiai.
Šiaip tai toji mano jaunystės mada visai graži buvo. Bitlų šukuosenos irgi kažkodėl nebuvo dažnos. Trumpi plaukai, būtinai su sklastymu. Šviesūs marškiniai, kaklaraištis būtinas, kelnės išprosytos, batai nuvalyti.
Hipiai dar į darželius tevaikščiojo.
Mes gi - į šokius. Šokiai - tai ne diskoteka. Kažkodėl visur maždaug ta pati tvarka.
Salė. Parketas. Ant jo šviežiai pabarstyta vaško (ar parafino?)
Ant scenos ansamblis. Šokis iš dviejų dalių. Tarp jų pertraukėlė, gal pusės minutės, per ją visi šokantys paploja- atseit, patinka. Plodavom net grojant plokštelei.
Pasibaigus šokiui panelė palydima į ten, iš kur buvo šokiui pakviesta. Mandagiai, už parankės, nusilenkiama.
Vienoje salės pusėje, nuo scenos žiūrint - dešinėje vyrai, kitoje - damos.
Prie scenos - vietinis elitas.
Bilietas į šokius kainavo panašiai, kaip į kiną. Berods 30-50 kapeikų.
Į prestižinius klubus - III,V, VIII - tai nuo KPI rūmų sunumeravimo, Medkę (Medicinos instituto) - įėjimas tik su studentų pažymėjimais. Bent jau teoriškai.
Buvo dar begalė klubų, na, kaip kad ir darbininkiškų- gamyklų kultūros namuose - INKARAS, SPARTAKAS,JANONIS etc.
Buvo tie šokių vakarėliai ir pas mus- Polėj.Ten buvom stebimi budrių akių.
Man už tai, kad šokau čarlstoną su rokenrolo figūrom padarė pastabą toks vietinis švonderis. Kelis kart net. Nepaklausiau. Tas parašė raportą "apie ypač nekultūringą elgesį", rezultate - vienam mėnesiui buvo nuimta stipendija.
Vadovas tik galva palingavo, paskelbdamas per grupės susirinkimą ir tuo baigėsi mano auklėjimas.
- Neerzinkite, Tamsta, jų. Kaip ir dėstytojo Burneikos.
Tad vėlesniuose kursuose buvo daug paprasčiau ir įdomiau šokti kitur.
III. Treti - tai KPI rūmai prieš saugumo grėsmingą pastatą. Laisvės alėjos pačioje pradžioje - už soboro. Ten grojo labai smagus saksofonisto Viskačkos ansamblis. Savaime aišku, ne tarybinių autorių.
V. Penkti. Tai KPI Statybos fakultetas Rotušėje. Nepatiko mums ten. Buvom gal kartą, matėm kaip tokį Rytį -vieną pirmųjų miesto kultūristų labai gerai pašokusio tvistą apspito keliese ir trys kart pakėlė ir išmetė į orą, po trečio VALIO - tie sveikintojai dingo, Rytis gi teškėsi ant grindų.
VIII. Aštunti arba "žemkė" kažkodėl - irgi KPI, Kęstučio gatvėje. Ten tiesiog scenoje užsiliepsnojo saksofonisto Rimo Brazaičio ir dainininkės Janinos Miščiukaitės meilė.
kai su tuščia galva paskui tuščią kamuolį lakstai...
Lietuva toje Sąjungoje net diktuodavo madas, nebūtinai tiesiogine prasme.
Pavyzdžiui, sporte - labai greit "įsisavindavo" naują, tapdavo čempionais.
Po kiek laiko įsisiūbuodavo kiti ir, kaip taisyklė suveikdavo tuometinių Lenino tikybos mokslų dėsnis - KIEKYBĖ PERAUGDAVO Į KOKYBĘ.
Mano Polės laikais žaibiškai išpopuliarėjo rankinis. Iš pradžių 11x11, žaidžiamas futbolo aikštėje, kuris nepasiteisino - gal per daug sunku... vietoj to - po kiek laiko - pradėtas žaisti regbis. Toks chuliganiškas žaidimas džentelmenams. Rankinis irgi brutalus lyginant su krepšiniu.
"Normalus" rankinis - 7x7 paplito, mūsų žalgirietės tapo Sąjungos čempionėmis, net "in corpore" atstovavo TSRS rinktinę.
Pradėjom rankinį žaisti ir mes Polėj.Treniravo Vaitiekūnienė, kurį žaidė toje super komandoje kaip Pečiulytė.
Ankstyvą pavasarį nutarėm, kad reikia treniruotes perkelti iš ankštokos sporto salės į lauką. Futbolo aikštė sniegu užversta, o prieš pagrindinį pastatą, tarp laiptų ir gatvės kaip tik tinkamų matmenų asfaltuota aikštelė.
Bet - reikia vartų ir ...nutirpdyti storą, gal 10 cm ledo sluoksnį. Vartus pasidarėm mikliai iš kampuočių dirbtuvėse, pamačiau, kaip panaudojama sinusai/kosinusai eskizuojant.
Ant ledo pabarstėm anglių dulkių, saulė kaitina, o ledas patirpo tik kažkiek. Mes keliese- už laužtuvų ir per dieną išsivalėm.
Praeidamas dėstytojas Burneika klausiamai pakėlė net antakius, kas čia per darbai tokie.
-Rankinio treniruotę darysim.
-A, tai su tuščia galva paskui tuščią kamuolį - apžiūrėjo vartus, pačiupinėjo net ir nuėjo. Žinojom, kad jis užkietėjęs senbernis, o medžio dirbtuvėse gaminama iš ąžuolo lentų spinta - jo rankų darbas, dirbamas nuosekliai ir lėtai.
Su tuščia galva daug neprižaisi. Kažkas pakito, ir po kelių mėnesių treniruotės persikėlė į SPARTAKO aikštyną. Pačiame cente- kino teatro ROMUVA kieme, iš Laisvės alėjos siauroka kaip ir gatvelė:
Sekėsi visai neblogai, komanda išrinko mane net kapitonu...
Taigi, taigi, kaipgis - vieną dieną trenerė sako - reikia, kad tave pažiūrėtų treneris Kontvainis, jam reikia kairiarankio, tad ryt ŽALGIRIO aikštyne būk 16 val.
Reikia tai reikia, susikroviau savo čemodanėlį, tais laikais sportinykai būtent tokius nešiodavosi:
Pakeliui - univermagas ir sporto prekių parduotuvė. Nepamenu kur, o pavyko! Nusipirkt tikrą sportinę tašę.Brangi- trečdalis stipendijos, bet faina - juodai/oranžiniai dryžuota, su diržu ant peties šauniai atrodo...faktiškai, tai kareiviškas maišas, tik spalvotas klouniškai, bet fainas.
Kontvainį žinojom kaip krašto puolėją, vikrų kaip žebenkštis, žaibiškų judesių, linijos žaidėją. Linijos žaidėjas rankinyje nardo tarp besiginančių priešininkų ant 6 metrų linijos, kaip taisyklė - irgi nugara į vartus, gavęs kamuolį - turi žaibu kristi link vartų, krisdamas apsisukti, mesti į vartus prieš beveik greta esantį vartininką ir neužsigaut...viskas žaibiškai, tik dar greičiau...
Komanda pasitiko šaltai ir net pašaipiai. Tai natūralu, jie iš aštuntos būdos - prestižinės mokyklos. SAULĖS gimnazija pačiame Žaliakalnio centre. Vien vardai kokie - miestietiški Alvydas, Gražvydas ir Vidas, Vytenis, Rutenis, Paulius, ne koks Povilas. Tiesa, vienas "kaimietiškas"- Petras- niekam neužkliūdavo.
Man eilinį kartą teko pakovoti už savąjį. Namie ir saviškiams aš - Edvardas. Dokumentuose gi - Juozas. Tėvas ar kūmai sumaišė - Mama sakė, kad sunkiai atėjau kovo 18, Juozapo išvakarėse, tai norėjo bažnyčioje Juozu užrašyti, o metrikuose - Edvardu. Kažkas kažką sumaišė, o aš apie Juozą sužinojau, gavęs pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą.
Tą dualizmą teko aiškinti, kažkaip pavykdavo nebūti tuo Juozu vadinamam.O priemiesčio kompleksų- nei miestietis, nei kaimietis - kamuojamam vaikėzui tas svarbu.
Juokingiausia, kad darbe nori nenori tapau tuo Juozu, pripratau, užaugau ar išaugau iš tų vaikiškų kelnaičių. Kai po daugelio metų keli mano kolegos, net pavaldiniai savo sūnus Juozais pavadino, atkalbinėjau juos nuo to, bet dūšioj priėmiau kaip komplimentą. Kiek žinau abu tie mano bendravardžiai užaugo puikiais vyrais, abu perima savo Tėvo biznį..
Taigi, taigi, kaipgis - komandos draugai niekaip negalėjo mano vardų įsiminti, tai kartais Ignu kažkodėl šaukdavo. Po to prilipo Amžinojo pašalo pravardė, Toje aštuntoje mokykloje stiprūs lituanistai, net ir chuliganėlius lietuvių kalbos gerai mokino. Nors "įrodžiau" - įšalas tai įšalas, o pašalas - grynai statybinės inžinerijos terminas.
Vardais, tiesą sakant ir nesivadindavo(m). Sputnikas, Lazurka, Lečkis...
Tik Petrą Petru. Ne tik kad kapitonas, pavarde Kisielius. Jis iš tos komandos rankinyje nuėjo toliausiai. Jauniu dar būdamas žaidė legendiniame, čempioniškajame "Žalgiryje". Nuoširdus, draugiškas ir mėgiamas visų šaunus vaikinas.
Treneris Vytautas Kontvainis labai mėgo eksperimentus. Mane - kairiarankį pastatė į krašto poziciją. Ir ne dešinio, o kairiojo. Atseit, priešininkui bus sunkiau mano kairę su kamuoliu blokuoti, o tu, bral, verskis ant nugaros šuolyje ir smūgiuok į vartus.
Šiaip vikrumu nepasižymėjau, kristi gerai išmokom kelis sekmadienius su Pedro pasitreniravę tinklinio kamuolį daužydami. Buvome tada šeštokai, prieš panas reikėjo neapsijuokt. Išmokom visada kamuolį žemą paimti efektingu kritimu.
Visko norėjosi. Kamuolį taip suimti tvirtai ranka, kaip Samuolis. Jo "koronyj nomer" - 7 m baudinys, užsimoja, staigiai smūgiuoja į kampą apatinį, vartininkas krenta, o Samuolis tik tada kamuolį į kitą lengvai įmeta. Efektinga.
Arba- kaip Kenstavičius- paskutiniu momentu riešu kiek pakreipti kamuolio trajektoriją.
Aišku, geriausia būtų kaip Apkė - Albertas Macežinskas, tvirtas -sveriąs gal 90 kg, o greitas kaip sprinteris, vienodai valdantis kamuolį tiek kaire, tiek dešine. Pasakojo, jog jį kvietėsi į rinktinę ir futbolininkai.
Šiaip - jis - tikras rankinio asas gyvenime buvo patiklus.
Kai su Kauno "Žalgiriu" viešėjo VDR - "demokratinėje" Vokietijoje, jis išgąsdino ne vieną vokietį pasiūlęs:
-Wolen Sie kaufen Gewehr maschine?
Komandos aštrialiežuviai pakeitė žodį kiek ir vietoj skutimosi mašinėlės gavosi ... kulkosvaidis.
Treneris mėgdavo mus rimtai, be moralų teigiama linkme pakreipti - važiuojant rungtynių į kitą miestą autobuse poezijos tomelį skaitydavo. Aiškindavo, kaip svarbu užsienio kalbą gerai mokėti. Tada- kai nei užsienis, nei užsieniečiai nesišvietė. Chruščiovo atšilimas už geležinės uždangos.
O treneris sakė - mokinkitės. Vien dėl to apie Apkės - "Das ist was?" liapsusus papasakojo.
Žiauriai kratydavo rūkoriaus profesoriaus netikėlio sūnelio Lečkės mantą, tas gi savo PRIMA mano tašėje paslėpdavo. Kartą vis tik pagavo.
Sunkiai man žaidėsi. Gaudavau piktos pylos nuo chebros - tu, ką, kašės nežaidei, kad aikštės nematai. Tikrai nežaidžiau. Mūsų - 18-toje būdoje futbolas ir ledo ritulys, dar tinklinis.
Tikrai nemačiau. Daug reikia tame rankinyje matyti vienu metu:- tuščią erdvę, priešininką, vartininką, kamuolį, komandos draugą ir dar daug ką
Treneris mėgdavo mus pastatyti į tokias gan pikantiškas situacijas, net paerzinti. Matė, kad žvalgomės į šalia korte besitreniruojančias tenisininkes.
Ne tik dailias panelytes, bet ir į moteris trumpais baltais sijonukais.
Kartą treneris sako - ryt žaidžiam sparingą su ŽALGIRIO komanda, tuometine Europos čempionų taurės laimėtoją. Mes - jauniai prieš suaugusiųjų komandą.
Bet ... moterų!
-Žaiskit pilna jėga. Tik papų specialiai čiupinėti ir graibyti, gnaibyti nereikia- treneris gana grubiai su tais papais, neįprastai pakalbėjo.
Matyt ne vienam man naktį visoki sapnai apie rankinį sapnavosi:
Erzinomės prieš tas rungtynes persirenginėdami apie trikampių glaudžių sagas, kad tik jos neištrūktų...Treneris vėl apie papus priminė.
Taigi, taigi, kaipgis:..
Jos užgriuvo mus kaip furijos. Sausai penkis golus per kelias minutes.
Kokie ten papai/lapai, kokie ten minkštumai/apvalumai... petim kaip pavaro ar kamuoliu- tiesiai į galvą žaibu.
Atsitokėjom. Jėga prieš jėgą. Sunkiai, iš paskutinių jėgų. Lygiosios, vos vos ištraukėm.
- Kitą kartą žaisime pilna jėga - paerzino vartininkė, simpatingoji Rožė.
Keletą kartų žaidėm prieš rimtas rungtynes Kauno halėje.
Nesmagu ten buvo iš pradžių, aikštelė ryškiai apšviesta, kitur prieblanda, tik girdisi gausmas. Mes - jauniai- prieš LŽŪA vyrus. Man teko gintis prieš kraštu žaidžiantį tokį Apkės kopiją, sunkų ir greitą. Nuo jo nulėkdavau kaip plunksnelė, belikdavo tik baudą užsidirbt pasičiupus jo ranką.
Patyręs tai vyrukas buvo- pakeitė taktiką - labiau į centrą ir iš ten iššovė kaip patranka kokia kamuolį tiesiai man kaktom iš 2-3 metrų. Galvą automatiškai palenkiau - golas.
Kitą kartą jau spėjau ranka užsidengti, smūgis skaudus, bet apsigyniau. Tas velnias vėl kitaip - į patį kraštą nusivedė mane, o mano vietoj jų linijos puolėjas atsirado. Golas.
Džiaugiausi pats, kad treneris ant suolo pasodino.
Nesvarbu treneriui buvo rungtynų rezultatas, taip mus paprasčiausiai grūdino.
Antram kėliny tam velniui pritaikiau jo paties ginklą - tik jau jis palenkė galvą, kad negauti kamuoliu kakton. Netgi pavyko kažkaip vikriai be baudos aną pargriauti, jis tikėjosi, kad atremsiu petį ir vėl nulėksiu, o aš pasisukau.
Vasarą visą mėnesį Alytuje ruošėmės kaip Lietuvos moksleivių rinktinė prieš TSRS čempionatą. Griežtai ten mus prižiūrėjo. Labai gerai valgydino restorane.
Kad nors kiek peštukiškas mūsų ambicijas sumažintų, nuleist garą, treneris suorganizavo regbio rungtynes. Padėjo. Tad už savaitės - jau su tikra vilniečių regbio komanda. Koks švelnus po to rankinis pasirodė, bobiškas toks žaidimas.
Kai ir mane įtraukė kelionei į Lvovą, paaiškėjo, kad aš - ne moksleivis.
Moksleiviai - tai Švietimo ministerijos, o mano Politechnikumas priklauso Aukštojo ir vidurinio specialiojo mokslo ministerijai. Treneris lyg ir siūlė važiuoti kita pavarde, nesutikau.
Komanda iš Lvovo grįžo užėmusi antrą vietą, visiems - pirmas suaugusiųjų atskyris ir mėlyni TSRS rinktinės treningai.
Šalia jo komandos draugas. Sputnikas. Beje, vedęs irgi rankininkę - tų laikų jaunę.
Buvo toje komandoje nepaprastai šaunių vyrukų. Vienas jų Ąžuolyne tais laikais nuo kalno leisdavosi tik viena slide. Tokios koordinacijos tik pavydėt galėtų net gimnastai. Aukštas, gal 185 cm ūgio, sugebėdavo ore nei iš šio nei to padaryti atbulą salto. Pliaže netikėtai pamačiau, būč nepatikėjęs.
Kažkaip nepritapau.
Kaip baigėsi vienas didelis trenerio Kontvainio eksperimentas - surinko visą vien kairiarankių jaunučių komandą, nežinau.
Teisus buvo tas kirvis Burneika - negalima su tuščia galva paskui tuščią kamuolį.
Polė XII. Negerai, oi, negerai pradėt nokdaunu, o baigt nokautu.
Polėj buvo keli fakultetai, vadinami kažkodėl skyriais - mechanikos, elektros ir mūsų - statybos. Buvome laimėję sienlaikraščio konkursą, nutarėme sėkmę pakartoti suorganizuojant vakarą. Laimėti prizą konkretų - dviejų dienų ekskursiją į Vilnių.
Ruošėmės nuo dūšios. Viską padaryti originaliai - nuo afišos iki pabaigos!
Afišoje - vietoje įprastinio DĖMĖSIO! užrašėmė AKIES! Budintiems vietoj įprastinių, privalomų draugovininkų raiščių - raudonos ryškios rožės iš kaspino ant krūtinės... Vakaro pabaigai sumanyto fejerverko padaryti nepavyko, deja. Apsiriboti teko bengališkom ugnim ir tai slapčia.
Lenkiškame žurnale radau San Remo festivalyje nuskambėjusios dainos "Quando , quando, quando" gaidas ir lenkišką tekstą. Dėl šios dainos festivalyje buvo triukšmo- publikai ji patiko, o pirmos vietos žiūri nepriteisė.
Apie tai parodė net mums už sovietinės geležinės uždangos- kaip užsienio grimasas - kino žurnale Иностранная кинохроника.
Naujas, žaismingas ritmas - bosanova, lengva, gerai įsimenanti melodija.
Mūsų saviveiklos organizatorius Žėruolis, akomponuojantis fortepijonu, melodiją greit pagavo, mergaitei tokiai dainuoti davė, toji suvalkiėtė, lenkiškų žodžių nepagauna, tiesiog žvengas ima iš jos tų bėė/cėė.
-Edziau, parodyk, o nežvenk čia.
Imu mikrofoną ir rodau - va, taip reikia ne tik tarti, bet ir ritmą į romantišką pakeisti.
Pirmą kart gyvenime į mikrofoną nuo buitinio magnetofono AIDAS, bet vis tik į mikrofoną dainuoju!!!
Žėruolis pagauna mano pasiūlytą ritmą, jam fortepijonu taip "kirčiuoti" net lengviau.
Sako, dar - nuo pradžių. Pakartojom, o Onutė sako - lai jis lai ir dainuoja tą kvando. Žėruolis pritaria, aš pasilaužau tik dėl akių.
Dar iš mūsų padaro duetą, ideologinei dainai apie skraidančius vyturius ir
"myliu be galo, tave puikus pasauli, kai aiškiai šviečia saulė ir šypsos mus veiduos"
Už dienos duoda dainuoti mums tokią irgi itališką žinomą dainą apie romantiką. Žodžius gal pats parašė lietuviškus:
Taip, tu romantika,
mergaite mano juodbruve.
drauguže sidabrinių debesų,
o, mylima....
Onutė gi šviesių plaukų, o ir žodžiai tie ne duetui, be ginčų- dainą man ir solo.
Solo, tai solo. Savaitė repeticijų. Kažkas suveikė- iš muzikinio teatro pasiskolino prožektorių, švietė jis tokiu siauru pluoštu, tik mano veidą "ir šlypsą" apšviečia, na, biustą kaip partinio bonzo kokio. Man už nugaros ekranas, ant jo epidiaskopu Klaudijos Kardinale didžiulės akys:
Jos dailią krūtinę, hmm... biustą vis tik iš kadro iškirpom, o ir netilpo visas žurnalo viršelis ant to epidiaskopo.
Atėjo koncerto diena. Vakaras tiksliau. Jau nuo scenos, pro uždangos plyšelį matau - dėstytojas Burneika antroj eilėj šalia naujosios vokiečių kalbos dėstytojos sėdi. Iš dešinės jam - komjaunimo sekretorius (švonderis tasai), dar toliau profsąjungos pirmininkas, tai ir yra komisija. A, dar dėstytojas Solskis.
-Chebra, šakės mums. Burneika sėdi. Gal geriau man nedainuoti? Be manęs bus geriau. Verkė mūsų Vilnius.
-Per vėlu ką nors keisti. Nesušaudys, nebijok. Solskis- žinok KPI ansamblyje NEMUNAS šoko. O ir vokietka baigus mokslus universitete.
Vokietka, jauna, nauja dėstytoja, labai graži, nors šlubuoja, bet visada madingai apsirengus, po Polę tik su aukštakulniais vaikšto.
Paskelbė mano numerį, aš pradedu koncertą, taip sumanyta. Kaip sakė Žėruolis - reikia originalumu tuo pradedant publiką ir žiūri komisiją į nokdauną pasiusti.
Išeinu prie mikrofono, Žėruolis duoda ženklą, šviesa užgęsta:
Nors balsas kiek drebėjo, ypač pradžioj, nežinau kuom pajutau - viskas OK. Net "vokietkos" - o kaip fain- išgirdau.
Aplodismentai. Bisas! Na, "boleiščikai" - sirgaliai... mūsų skyriaus visos veik grupės pilnai susirinko, bet salėje tai - gal ne dauguma.
Burneika - kaip visada surūgęs, Solskis šviečia ne tik plike. Vadovas, tik dabar pamačiau jį - pagal ūsus sprendžiant -patenkintas...
Bisavo ir Onutę už jos "Užmigo uostas Partofino".
Net mūsų duetą "ideologinį" apie vyturius... Ir žodžių nesumaišėm, nes šiai dainai jau buvo prilipę "myliu be galo, aš žigulinį alų"
Vis tik didžiausią pasisekimą turėjo intermedijos. Dzūkelio Romo ir žemaičio Zigmo tarmiški pokalbiai. Ypač, kai anie susikeisdavo tarmėmis...
Net tautinių šokių duetas bisui. Petras Butakovas su Angele puikiai pašoko "senukus", kuriems viskas visada skauda, kol klumpes pasidėję nepradeda polkutės...
Vilnius buvo po to. Pirmiau - Ryga. Joje kasmetinis Pabaltijo politechnikumų festivalis. Penki vakarai - susipažinimo, po vieną Rygai, Talinui, Kaunui, penktas - laureatų koncertas. Šešta laisva diena.
Nepatikėjau, kai Žėruolis, mėgstąs smagiai pašposyti, pasakė, jog į vykstančiųjų sąrašą įtraukė ir mane. Dvigubai. Tiksliau - mano Quando ir Romantiką. Žėruolis sakė - iš tikro Burneika tavo nedraugas. Būtent jis ir komsomolcas glavniausias labiausiai prieš tave buvo nusistatę, būtent jų pastangom ir balsais išbraukė BOOGIE WOOGIE. Vokietka už tave piestu stojo, bet būtent ji nubalsavo mūsų Onutę.Vienu žodžiu - buvo pjautynės.
Už tave lemiamai pasisakė ... direktorius. Matyt, norėjo patikti vokietkai. Direktorius direktoriškai pastatė tašką - tik be tų "balaganų su apšvietimais ir epidiaskopais".
Vėl repeticijos, gal ir gerai, kad direktorius nubraukė "tuos balaganus" - prožektorių teatras nelabai duotų savaitei, be to prie jo ir epidiaskopo - po žmogų reikia pastatyti suprantantį. O išvykstančiųjų skaičius gi ribotas- du autobusai.
Velnio neštas tas Žėruolis. Į vieną repeticiją atsivedė du muzikantus "iš miesto". Būgnininką su būgneliu ir šluotelėmis bei triūbočių su surdina:
Dar atsitempė iš mechanikos skyriaus kontrabosistą su kontrabosu. Tik liepė tam mechanikui smyčių išmesti, sakė - nueik kurį vakarą į kavinę TULPĖ, pažiūrėk kaip groja asai:
Buvom groję su tuo mechaniku styginiame ansamblyje, kuris subyrėjo, nes vadovas susirgo. Kalbėjo - prasigėrė ans,
fainas jis buvo- iš Gruodžio muzikalkės.
Vėl kelios repeticijos. Man sunkiausia - tie muzikantai kvando nori varyti bosanovos ritmu, aš - lyriškai. Aprėkdavo dažnai mane būgnininkas. Trečion repeticijon- o tai jau tik kelios dienos iki Rygos- salėn atėjo pats direktorius.
Pasėdėjo, po to sako Žėruoliui:
-Gerai, važiuojate ansambliu.Tik lai tiedu mūsų vaikino nelaužo, lai dainuoja iš širdies. O tiedu lai parašo pareiškimus, priimsiu juos dviems mėnesiams laborantais medžiagų atsparumo laboratorijon, pas ...Burneiką.
Čia tai bent! Čia tai bent!!!
Pasirodo, Žėruolis įkalbėjo direktorių kiek sustiprinti mūsų programą, vietoj dainavimo vos ne acapella suorganizuoti ansambliuką.
Kadangi instrumentų teikiamų neturim, skolinamės juos. Su muzikantais.
Dabartinėm akim žiūrint, tai mes kaip kokia kaimo kapela.
Kliapas, triūba, kontrabosas, būgnai. Aišku, vietoj triūbos, tiksliau prie jos saksofonas, ar bent klarnetas tiktų labiau.
Anuomet gi - visai įprastas sąstatas.
Taigi, taigi, kaipgis. Buvo 1962.
Wikipedijoj radau, kad "1957 metais Lietuvoje Leonardas Petrauskas pritaikęs telefonų ragelių magnetines rites, įgarsino rusiškos gitaros stygų virpesius. Vietoj garso stiprintuvo buvo panaudota radiola „Ural“."
Dabar tikrai juokas ima.
O gal atvirkščiai - didžiuotis reikia mano kartos siekiais išsiveržti kažkaip iš tos geležinės uždangos, amžinojo deficito šalies:
Net būgnų, paprasčiausias komplektas buvo nepaprastai brangus,
"mano" būgnininkas turėjo tokį, padėvėtą, nutrintą komplektą, tiesa, su "čarltonu"- koja valdomomis lėkštėmis:
Kai važiavome Brivibas bulvaru, pro Laisvės statulą, Vadovas - o jis buvo visos musų delegacijos vadovu- sako:
- Atkreipkite dėmesį į Laisvės statulą, , tos trys žvaigždės simbolizuoja Latvijos žemes, paminklo aukštis 42 metrai, skulptūros - 9. Latviai ją išsaugojo nuo 1935 metų, tam labai padėjo įžymioji tarybinė skulptorė Muchina, tai jos skulptūra ant "Mosfilmo" titrų. Beje, toji jos žinomiausia skulptūra atvežta iš Paryžiaus, nuo Tarybų Sąjungos paviljono Pasaulinėje parodoje.
Ir jau tik vokietkai, sėdinčiai netoli mūsų, pridūrė:
- 1936 metais, kaip studentas buvau toje Pasaulinėje parodoje. Labai įdomus vaizdas - Vokietijos, jau Trečiojo reicho ir SSSR paviljonaIi grėsmingai stovėjo viens prieš kitą.
- Tarp kitko, sutinku su Pikaso nuomone, kad Muchinos skulptūra ant to paviljono atrodė, kaip ore sklendžianti. Ko nepasakysi apie Reicho erelį.
Beje, o žinote, kad standartinė stiklinė, tasai "granionij stakan 200 gramov" - irgi Muchinos kūrinys?
Vakare - susipažinimo vakaras, paprasčiausi šokiai ,grojo latvių ansamblis, nieko ypatingo, bet šaunesni nei "mūsų" - du saksofonai, trombonas. Mūsų triūbočius greit su jais susigrojo, po kiek laiko ir už būgno sėdo mūsiškis- visai gerai pavarė.
Merikas, jis RERininkas (radijo elektroniniai ryšiai) mūsų koncerte akordeonu turėjo groti sudėtingą Rimskio Korsakovo "Kamanės skrydį", prie "fortekliapo" nesėdo, paėmė mikrofoną ir mane kviečia padainuoti.
Autobuse su juo buvom kartu padainavę ir net susidainavę labai madingą jugoslavo Marjanavočiaus dainą.
Dabar jau scenoje, abu- juodais akiniais- vėl ją sudainavom, ansamblis melodiją žinojo, gal ir neblogai skambėjo toji "devojko mala, pesnio", na bešokanti publika nenušvilpė, net paplojo, bet tik kitą dieną abu supratom, kaip idiotiškai atrodėm su tais akiniais:
Turėjau vienintelį, pirmą savo pasisiūtą kostiumą - banalų juodą, švarkas - dviejų sagų, o madon jau atėjo trijų sagų, net keturių, tad savo koncertiniam numeriui, kad vizualiai atrodyti madingiau po tuo švarku, ant baltų marškinių užsitempiau juodą, trikotažinį polo:
Dar - užsidėjau Tėvo dryžuotas, frakines kelnes, kad jas pailginti teko panaikinti jų atvartus. Prie jų juodi, kiek lakuoti Tėvo batai. Dar - didelis šlypso mėlyno, taškuoto šlypso mazgas - kaip juokais tokį pavadinom - Iljičiaus/Lenino. Maniau, kad pasiekiau tikslą - atrodyti a la frant:
Vadovas, pamatęs mane taip šauniai išsirėdžiusį, tik galvą pakraipė ir kiek sutrikęs paklausė:
- O jūs įsitikinęs, kad taip eklektiškai, lyg Maksas Linderis, tnkamai atrodysite?
Aš tvirtai užtikrinau - kasdien gal ne, tikrai- ne, bet estradai - pats tas!
Kai tapau laureatu, na, ten bisai etc, mačiau - Vadovas patenkintas, niekada nedarydavo jokių pastabų dėl išvaizdos. Nors buvo už ką. Gūdūs sovietmečio metai.
Iš dabartinių pozicijų žiūrint juokingas buvo tas mano, na, ne ne tik mano, dainavimas. Stovi prie štatyvo su mikrofonu, kaip kuolą prarijęs, jeigu paimi mikrofoną į rankas, turi sekti, kad nesusipainiotum laiduose, tad vienoj rankoj mikrofonas, kitoj - laidas. O jis visada per trumpas.
Festivalio šeimininkų vinis, turėjusi visus nustebinti - laureatų koncertas VEF salėje. VEF - stambi, žinoma radijo gamykla, tad salėje garso stiprinimo aparatūra moderni, gal moderniausia visoje tuometinėje Sąjungoje.
Žėruolis sakė, kad vien mikrofonas kainuoja kaip Moskvičiukas:
Prieš pietus repeticija, vakare koncertas. Tokį mikrofoną iš arti mačiau pirmą kartą, tad užbaubiau, net pačiam baisu, bet greit susigaudžiau, antras dublis pavyko visai normaliai.
Trečio nesulaukiau - chebra nusitempė į užkulisius, ten rygiečiai, norėdami galutinai įrodyti, kas čia šauniausi, atsitempė stereo (!) magnetofoną JAUZA
Net dvi Bitlų dainos. Įrašas traškantis, žodžiai - nesuprantami, viena tranki - je je je, kita - nustebino lyriškumu, ypač gitarų akordais...
Kažkas fantastiško. Supratau - atėjo visai kitos dainos.
Vakar buvome nuvažiavę į Civilinės aviacijos instituto klubą AELITA.
Paklausyti rygiečių pasididžiavimo Lev Pilščik dainų. Jis, pasistatęs mikrofono, beje prasto, irgi nuo magnetofono, štatyvą tarp kojų, sėdi prie pianino, tą mikrofoną vos nebučiuoja ir angliškai varo rokenrolus/bugius.
Kažkas pasakė kas mes, tai per pertrauką prisėdo prie mūsų, matėm - labai patiko mūsų komplimentai. Nuoširdžiai jam sakiau - taip nesugebėčiau, net nebandyčiau dainuot, tai- klasė, ne saviveikla.
Kai su Žėruolio akomponavimu sudainavau kvando ir romantiką, jis irgi mane pagyrė. Gal iš mandagumo, gal ne.
Po kokių penkių metų, jis - profesionalus jau dainininkas- Vilniaus džiazo klube pats prie manęs priėjo, tuo be galo mano snobizmą pamalonino ir mano stalo kompanijos prestižą pakėlė i elitinį lygį.
- Aš sutariau su salės šeimininkais, galite dar pusvalandį parepetuoti su tuo mikrofonu - tai Vadovas užkulisiuose mus susirado.
-Ačiū, Vadovas, nereikia. Čia įdomiau. Bitlai. Viskas bus gerai.
Viskas ir buvo gerai.
O nuojauta neapgavo, iš tikro atėjo nauji laikai. Itališkos dainos kaip ir numiro.
Nors ir dabar kartais išgirstu tą kvando lyriškai :
Toji konkurse garbingai laimėtos ekskursijos Vilniun vinis buvo vakaras Elektromechanikos technikume. Ir spartietiška nakvynė sporto salėje.
Gerą pusdienį mus po sostinę nuoširdžiai pavežiojo/pavedžiojo Vokietka.
Tai jos studijų miestas, jos alma mater.
ALMA MATER.
Šiuos žodžius - alma mater - pirmą kart ir išgirdau iš Vadovo, o gal iš jos - abu lydėjo mus, paaukoję savo laisvadienius.
Universitetas. Vinco Kapsuko. Visiems netikėtai, o to ir siekiau - norėjau gi būtent Vokietkai patikti, "naiviai" jos paklausiau:
- Ar tiesa, kad po pasakytos kalbos kažkoks svarbus draugas susimaišė ir baigė kalbą šūkiu - Tegyvuoja Vincuko Kapsuko... Vincuk... Vinc...o Kapsuko universitetas!!!
Visi žvengė, Vadovui beliko apsimesti, kad negirdėjo, o Vokietka gražiai nukaito... ne, ji to negirdėjusi...bet...
Sarbievijaus kiemas, Onos bažnyčia, Napaleonas, Pilies skersgatvis, senamiestis...
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Nebuvau joks (dar?) specialistas... bet jos grožis tiesiog pritrenkė... baltumu... grožiu... šviežumu...
Kupolas, po juo kabo sietynas - tai Nojaus arkos simbolis- paaiškino Vokietka :
-Tu esi uola... tu pastatysi bažnyčią ir jokie pragaro vartai jos nenugalės - tai jau Vadovas paaiškino užrašą. Kaip ir prieš tai, dar šventoriuje aiškino, jog nėr vieningo vertimo:
Mačiau, kaip sublizgėjo Vokietkos akys - ji įvertino mūsų Vadovą. Gal vien dėl Jo išvaizdos bažnyčioje uždegė visas šviesas, o gal tai tik mus pakvietusiųjų nuopelnas, bet man Šv. Petro ir Povilo bažnyčia visiems laikams liko - balta, šviesi, baltai šviesi, šviesiai balta... Šedevras. Baroko šedevras.
TU ES PETRUS
Jau buvau Polės gwiazda, jei kas pajuokavo dėl to, kad PETRUS - tai pirmos mano pavardės raidės, tai nebent pagarbiai...tik pagarbiai...
Gal tiesiog nejuokavo, kitaip negu pradžios ar vidurinėj mokykloj ...
Šiaip sostinė paliko nykų vaizdą. Mes, kauniečiai- o tai- Laivės alėja, Donelaičio, Kęstučio gatvės - vientisi, geros architektūros pastatai, netgi ne pastatai, o jų visuma.
- BAU HAUS stilius - sakė Vadovas. Taip. Juk terminas "ART DECO" atsirado daug vėliau.... DABAR mes visi gudrūs...
Jeigu žinočiau, kad už dešimties metų Vilnius TAIP pasikeis!!! Tada - nežinojau ...
Ne gėda - nieks nežinojo. Dar tik tik prasidėjo veiksmas - "Vilniečiai - tai pusė kaimiečių ir kita pusė - kauniečių". Sako, kad tai Antano Sniečkaus siekis.
Tada - prieš mus priėmusio Elektromechanikos technikumą - ne Seimo pastatas, o tik Jaunimo stadionas:
Miestas miestu, bet jaunimui svarbu, daug svarbiau - vakaras.
Mūsų koncertas.
Po to - šokiai.
Man nerimą sukėlė žinia - kvando dainuoja jų vietinė gwiazda!
Sako - gerai. Labai gerai dainuoja... taigi...
Beliko tik apgailėti, jog neatsivežėm prožektorių/epidiaskopų,
Žėruolis tad guodžia - nieko baisaus, tik nepasiduok - šitiek mergų salėj bus...
Akomponuoja tik jis. Jokių ten triūbų, kontrabosų... Dainuodamas KVANDO iškart susimoviau - Žėruolis įsijautė įžanga, fortepijonu vis varo, aš laukiu, laukiu... ir visai ne vietoj - pradedu...
- Kiedy ujrze Ciebe znow ...
Po kelių taktų susigaudom, viens kitą paqaunam...
Sunkiai, bet bisas. Ten - lengviau.
Kita mano daina.
TU SEI ROMANTIKA.
Žėruolis iš kažkur nusirašė itališką tekstą.
Vakaro koncertas baigėsi tą mano daina.
O šokiai irgi ja prasidėjo. Būtent ja...
Būtent tada supratau - gera dainuot, bet dar geriau, kai dainuoja tau:
Mokslai- ne tik teorija, bet ir praktika. Vis tik kietai mus laikė mano laikų Polėje. Ir gerai darė. Net mane ypač "mylintis" kirvių kirvis dėst. Burneika - mėgęs prie lentos pastatytą moksleivį versti skaičiuoti mintinai, apytiksliai, bet ... tiksliai:
- Objekte, kur nors laukuose irgi neturėsi logaritminės, gal net popieriaus.
Praktikos- jų daug, gal net po kiekvieno semestro. Labiausiai įsiminė kelios.
Pirma apžvalginė, padirbėti pagalbiniais darbininkais statybos objektuose. Mums praėjo be ypatingų įvykių, tik grįžę po vasaros atostogų sužinojome, kad sekančioje pamainoje žuvo Bela. Matyt, jos vardas buvo Izabelė, kažkaip per stojamuosius egzaminus buvome lyg ir susidraugavę - Pedro, Milda mano grupiokai, Bela kitoje grupėje. Ji žydaitė, to neslėpė, mokėsi lietuvių kalba. Ją, jaunutę, smulkutę mergičką, mirtinai užspaudė atbulai važiuojantis savivartis su asfaltu.
Stalių dirbtuvėse. Pirmame kurse dar senose dirbtuvėse, centre, Mickevičiaus gatvėje. Tai dar Aukštesniosios technikos mokyklos senajame pastate, kelios staklės varomos diržinėmis pavaromis.
Lyg šiol gailiuosi- vėjai galvoj, pro vieną ausį įėjo, gavai įskaitą ir tuščia ta galva, o juk mokino, kaip medieną atskirti - uosį nuo ąžuolo, pušį nuo eglės, kedrą, maumedį...
Stalių dirbtuvių gamybinio apmokymo meistras, jaunas, įdomus vyras, savotiškas toks. Virš frezavimo staklių ant lubų kraujo dėmių neleido uždažyti, net direktorių nuginčijo:
-Va, kas atsitinka, jei neatidus esi, pirštai ant grindų, kraujas ant lubų.
Kartą kažką pasakojo mus kareiviškai sustatęs:
- Ištieskite rankas, delnais į viršų, sugniaužkite. Va, visų pirštai į save lenkti, kitokių nebūna.
Pamenu, kad būtent su juo aptarinėjom ryte paskelbtą piniginę reformą.
Vietoj 10 rublių vienas, naujas. Varinės kapeikos - 1, 2, 3, 5 liko tos pačios, taigi, pabrango 10 kart.
Keistas sutapimas. Reiškia, kažkas rinko tas monetas.
Ši piniginė reforma įvykdyta gana sąžiningai, nukentėjo gal tik kokie pogrindiniai milijonieriai.
Geodezijos praktika kažkaip neįsiminė, labiau ilgi kameraliniai darbai. Kažkaip nerimtai ją mums pravedė, vis tik ši praktika turėtų būti rimtesnė, pravesta kokio kito super kirvio a la Burneika:
Vieną mėnesį teko praktikuotis žemkasių brigadoje. Jau išgaravo iš atminties, tai buvo kažkokia išimtis man (gal su treniruotėmis susijusi), bet prisimenu tuos kelis zimagorus, dirbusius dar smetoniniais laikais. Jų pasakojimus, kaip rankomis šlifavo teracą.
Buvo ir gamybinių ekskursijų. Viena į Vilniaus NSK - pirmą, nesenai pastatytą Namų statybos kombinatą.
Tai buvo nauja tų laikų technologija. Gamykloje pagaminti SNE - stambiaplokščių namų detales, sienines paneles su langais, su kanalais elektros laidams, statybos objekte tas detales sumontuoti, užhermetinti siūles ir įvykdyti apdailos darbus.
Technologija buvo pastoviai tobulinama siekiant kuo didesnio gamyklinio išbaigtumo. Tokių NSK -tų TSRS buvo tūkstančiai. Lietuvoje - 4. Ilgainiui atsirado lietuviškos serijos, skirtingos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Mūsų stambiaplokščiai namai tikrai ne patys prasčiausi, sakyčiau net - geriausi.
Jau dabartiniais laikais radau Vakarų eksperto straipsnį, kurio pagrindinė mintis - Stambiaplokščių namų gamyba TSRS - sėkmingiausias visų laikų įvykdytas socialinis projektas.
Dabar jau sunku ir įsivaizduoti tuos laikus, jų pokarinį skurdą ir tuos tempus, kuriais buvo statomi tie dabartiniai miegamieji miestų rajonai.
Dar pas mus ryškiai skyrėsi nuo kitų - pradedant Lazdynais kvartaluose buvo statoma ir infrastruktūra - parduotuvės, darželiai, mokyklos.
Natūroje dabar fasadus sudarkė lodžijų ir balkonų netvarkingas stiklinimas:
Priešdiplominė praktika - rimčiausia, net pusantro mėnesio ir labai svarbi. Mokslai praktiškai jau baigti, liko spec. kursas ir diplominio projekto ruošimas. Ginimas. Jei turėsi ką ginti.
Neatsimenu kodėl, gal atsitiktinai man paskirta ją atlikti PSPI - Pramoninės statybos projektavimo institute. PRAMPROJEKTAS - rimta firma, Kaune, bet su filialu sostinėje, ne taip kaip MSPI, Komprojektas - ir Vilniuje ir Kaune.
Papuoliau į antrąjį statybos skyrių. Didelis kambarys trečiajame aukšte- jame gal 10 stalų, iš jo įėjimas į mažesnį, ovalinį kambarį, ten dar 4 stalai- vienas man priskirtas.
Manasis kambarys bobinčiumi vadinamas. Jame vien moterys - konstruktorės Irena ir Lera, kopijuotoja Valentina, dar atostogaujanti Juškevičienė, žymaus tų laikų estrados dainininko žmona. Jos stalą užėmiau aš.
Vyresnioji konstruktorė Irena, man - jau ne paaugliui, o aštuoniolikmečiui jaunuoliui, savaime aišku, save laikančiam suaugusiu vyru, Irena, kuriai tada buvo gal kokie 45 metai- sena, belytė asmenybė.
Konstruktorė Lera, va, toji - Kauno rusaitė, su tamsintais akiniais, jai gal 30, graži savotiškai, stilinga. Būtent stilinga. Kalbos maniera savotiška, tokia lėta, lyg užsisvajojusi, vos jaučiamas akcentas...
Kopijuotoja Valentina- ne tik mūsų kambario, ar skyriaus gražuolė, bet ir, kaip vėliau supratau, viso instituto vyrų svajonė.
Šokėja. Tuo metu tik tik prasidėjo pramoginių šokių era. Lietuva ir Kaunas, kaip visada- pirmieji visoje Sąjungoje. Valentina lankė pramoginius šokius Profsąjungų rūmuose, nežinau kaip vėliau susiklostė jos šokių karjera, išgarsėjo tada dar beveik nežinomi Norvaišos, Kamaičiai.
Aukšta, gražiomis ilgomis kojomis, kasdien vis kita trumpa suknele, visada tik su aukštakulniais (ir kokiais!). Ir - visada su kojinėmis.
Tuomet kojinės, (kaip ir kaklaraiščiai vyrams) buvo privalomos vakare einant į kavinę. O tuometinės kojinės - būtinai su siūle. Kad siūlė nepersisuktų, būtų tiesi reikėjo ne tik gražių kojų, reikėjo dar kažko, gal prigimimo.
Ir dar - tais laikais dar nebuvo pėdkelnių... Už tat buvo kitokių taip vyrų akis traukiančių daikčiukų.
Visai rimti yra pasakojimai, kad vasarą tą siūlę panelės nusipiešdavo ant kojos. Na, o vietoj kaklaraiščio batų raištelį užsirišti teko ir man. Tiesa, tada buvo trumpalaikė kvailų "kaubojiškų šlypsų" mada:
Tais- visuotinio deficito metais, buvo įprasta apsiprekinti pas ateinančius komivojažierius, tada spekuliantais vadinamais ...
Mūsiškė - moteris su dideliu krepšiu, ji, gal specializavosi, ateidavo visada netikėtai, ir visada išeinant krepšys ištuštėdavo.
Kai toji ponia pasirodydavo, žinojau - man mažiausiai valandai reikia dingti.
Sulėkdavo vos ne visos instituto moterys, prasidėdavo matavimai...
Kai toji ponička su ištuštėjusiu krepšiu išeidavo, man reikdavo dar palaukti pusvalandį vieną kitą.
Po to - dar pusvalandį klausytis komentarų- kas ką pirko, tiks joms ar ne.
Iš pradžių damos dar varžėsi manęs, vis studentu pavadindamos, ilgainiui visai įprato, lyg būčiau ir aš ne vyras.
Valentina vis mane pamokindavo šokių žingsnelių (galėsi mandrai galvas susukt mergiotėįms), išmuštravo šokt atsilošus, stipriai, kaip įmanoma, jei reikia - pilvais susiglaust! Atsilošti! Ranką kairę aukštai, tiesiai, alkūnę- atkišk, kairę - stipriai, ne delnu tik, stipriai, vyras tu ar ne - spausk! Ir ant talijos, ne žemiau, ten grabaliokis ant suoliuko pasisodinęs paną!
Mėgdavo mane padresiruoti tos manosios damos, mane gi pyktis imdavo - aš gi ne vaiks koks joms, o vyras. Žinotų, kad pradėjau kasdien su trikampiais vaikščioti... gal ir žinojo, Valentina, vis mane paerzindama...
Kiekvieną kartą eidama iš bobinčiaus kur, kojines pasitaisydavo visai manęs nesivaržydama. Net klausdavo- studente, kaip mano siūlės?
Siūlės, vis siūlės. Kartą likom dviese, aš ją kiek pakirkinau vyriškai, tai be žodžių ausin gavau. Stipriai, tik vakarop, vėl kai likom dviese paaiškino:
- Aš su tavim žmoniškai, o tu kaip gyvulys!
Signalą supratau - aš jai vaikas. Pikta. Vyrai irgi manęs kaip ir nepastebėdavo, koridoriuje rūkymo vietoje per dantį patraukdavo:
-Na, studente, tai kokį papinyką Irena nusipirko?
Vieną kart grįžtu iš Laisvės alėjos, tąją poničką sutikau jau į Miestprojektą einančią, jau su kitu krepšiu, tad drąsiai ovalinio kambario duris atidarau, įeinu, duris uždarau, o ten - eilinė Valentinos provokacija - iš už savo lentos išlenda tokia gundančia poza, rankas pakėlus ir ... tik su kombinuku.
Man net kraujas užvirė, capt už rankos ją, kita ranka duris atidarau, ir kaip Valentina mane išdresiravo- žingsnis į priekį, ji automatiškai irgi, tada atgal, pasisukimas, ji apsivynioja man ant rankos rokenrolišku suktuku,
drąsiai- kaip jo mokintas traukiu ranką, paleidžiu ją, Valentina atsivynioja jau
Gal apie šį mano šposą kalbos pasklido po visą institutą, gal man, kompleksuotam, susireikšminusiam jaunuoliui taip atrodė. Rūkomajame kampe vyrai jau netraukdavo per dantį, nebent jei ateidavau su Valentina.
Skyrius gavo skubų karišką užsakymą. Atseit, slaptą. Jis viršplaninis, lyg ir chaltūra, taip tais laikais vadindavo nelegalius darbus. Metalinis treniruočių bokštas. ТРЕНАЖЕР ПАРАШЮТИСТОВ.
Mūsų bobinčiui teko pagrindinis darbas, skubus, abi konstruktorės varė net po darbo. Ir man kliuvo daug pribraižyti detalizacijos lapų. Velniškai nepatiko tai, jog reikėjo matmenis pagal mechanikų standartus su rodyklytėmis daryti.
Kadangi paaiškėjo- už projektą bus mokama "za objem" - kuo daugiau lapų, tuo daugiau pinigų. Kai skyriaus vadovas pamatė, kad stengiuos, pribraižau tų lapų po keletą dešimčių, irgi po darbo pasilikdamas, atgaline data įformino techniku su 70 rublių alga.
Darbo knygelę, o tai sovietiniais laikais labai rimtas dokumentas, numeruotas, pildomas lietuvių ir rusų kalba, turėjau nuo staliaus darbų praktikos, profesija - III kategorijos stalius dailidė:
Puiku. Senos mano "pareigos" - pirmadienį nupirkti bilietus į kiną, atstovint gerą valandą eilėj, puodelius plauti. Dabar gal juokinga, bet tuomet buvo privalu pirmadienio vakarą pamatyti filmą. Jų kas savaitę paleisdavo gal po penkis, paprastai geriausi - kino teatruose ROMUVA arba LAISVĖ.
Vakariniai bilietai po 45 kapeikas, o jauni verslūs centro vyrukai prieš pat seansą pardavinėdavo - "pora penkiolika", tai reiškia už du bilietus - 1,5 rublio.
Matėm beveik visus tų metų superfilmus holivudinius, su tūkstančių tūkstančiais statistų - SPARTAKAS, 300 SPARTIEČIŲ, KLEOPATRA...
Kaip tik tuo metu gimė ir lietuviškas meninis filmas... Tikrai meninis.
Bobinčius suorganizavo vienos poros supiršimą. Bendradarbės brolis senbernis vis papuldavo sėdėti šalia arba kur nors netoli tokios prinokusios panelės... Tai - mano dėka, ta, prasme, kad bilietus nupirkdavau taip, kaip buvo bobinčiaus strategių prisakytas...
Daugiausia darbo su tuo parašiutininkų bokštu buvo Valentinai. Ji paprasčiausiai nespėjo, tų brėžinių kupetos, o jai moka už išdirbį. Atsinešiau savo braižyklinę su reisfederiais ir pabandžiau ant kalkės pakopijuoti.
Išdidus toks nukopijavęs vieną savo brėžinį, duodu Valentinai. Matau- co to nie to - šypsosi, bet tik iš mandagumo. Prastas darbas, tų prakeiktų rodyklyčių linijos per storos. Gerai, sako, kad nori padėt, bet jei ką darai - daryk gerai.
Pamokino. Pasirodo, tą prisegtą ant vatmano kalkę reikia sutepti tepalu, tuo siuvimo mašinoms skirtu... Dar - reisfederį pasigaląsti...
Įtikau. Pribraižiau jos vardu tų lapų, jai belikdavo tik pasirašyti. Kolegės erzinosi, kaip Valentina atsiskaitysi su mūsų šaunuoliu studentu?
- Natūra.
- Sutinku!- drąsiai atrėžiu, vaidinu Valentiną už talijos paėmęs, užlaužti ant vienos rankos. Valentina gražiai profesionaliai koją man virš galvos iškelia, po to ta koja mane apsikabina ... Nuo visų jos kojinių mandrybių man tikrai karšta pasidaro.
Gegužės pabaigoje savo maniera užkalbina skyriaus vadovas:
- Ar praktikantas nesutiktų vykt komandiruotėn į Juodkrantę?
- Jei reikia, kodėl gi ne. Tik ką ten darysiu?
- Reikia vasaros sezonui paruošti mūsų poilsiavietę.Per savaitę pastatyti 10 palapinių. Brigada iš penkių žmonių.
Puiku. Ankstų rytą susirenkam, iš rūsio sukraunam į sunkvežimį jau paruoštą mantą - tas palapines, dėžes su puodais, kibirais, keletą metalinių lovų, stalų...
Gale - patys ant suolo susėdam. Ilga kelionė, bet neprailgsta. Komandai vadovauja Henrikas. Jis kažkoks architektas. Senis. Maždaug keturiasdešimtmetis ar dar vyresnis. Užtat su juo mandra blondinė putliomis lūpomis ir ne tik lūpomis. Tai jo žmona. Nauja žmona. Veik perpus jaunesnė. Atsiminiau savo bobinčiaus kalbas, tai va, kaip atrodo tas, anot Irenos , laistytuvas nuo žodžio - paleistuvis.
O jis, pasirodo, velniškai įdomus žmogus. Brigadoje buvom keli jauni vyrai- aš, pats jauniausias, Tomas ir Romas - jauni po KPI atėję vyrukai ir dar stalius. Taigi, trys potencialūs kavalieriai, ypač Tomas, jis ten kalnų slidininkas, buriuotojas ir dar alpinistas. Romas- sportiškos išvaizdos tylenis, bet mačiau, kad ir jo akys vis į putlias bendrakeleivės formas krypsta.
Vairuotojas labai nustebo, kai jo dešimtmetį sūnų kažkur netoli Rumšiškių persodinom į kabiną, o gražioji blondinė toliau važiavo su mumis kuzove.
Komandos vadas, jaunavedys Henrikas ir dar mes visi trys - kompanija jauna. Patinai. Kiekvienas savaip lyg povai plunksnas prieš ją skleidėm
Jokių kortų.
Henrikas vis tik kompaniją sugebėjo sudominti. Pradėjo pasakoti, kaip teisingai kepti šašlyką. Ta šašlykų mada tada tik tik buvo pas mus atėjusi.
Tiksliau - dar tik ėjo...
Jis prieš tai buvęs kelias vasaras Kaukaze, pas draugus labai vaizdžiai nupasakojo:
- Kalniečiai vyrai turi tris stichijas - geležį, ugnį ir ... mėsą. Tik jie turi kepti, moterims leidžiama sriubas, charčias ten visokias virt ar paplotėlius kepti.
Dar apie gruzinų ir armėnų papročius ir santykius. Gruzinai - tai piemenų tauta nusileidusi nuo kalnų.
Kas kita - armėnai. Jerevanui - du tūkstančiai metų. Armėnijoj nėra vaikų namų ir trezvilkų. Jei kas pamatys armėną pasigėrusį, jis baigtas. Taip, taip, geria jie savo konjakus, kaip kad gruzinai vynus, bet pasigert nevalia. Nors tam rage - visas butelis vyno telpa.
Labai gražios gruzinų užstalės dainos. Dainuoja tik vyrai.
Armėnai - katalikai, tik ne Rymo, na, Romos, gruzinai - pravoslavai. Varžosi jie stipriai, na gal nemyli vieni kitų, nors, kaip lenkai sako:
- Kogo liubi, tego skubi - ką myli, tą peša, pešioja...
Važiuojant kalnų keliais, būtina vis pasitikrint stabdžius, ypač po kokios brąstos- šlapios stabdžių kaladėlės labai pavojinga.
Čia jau aš sublizgu savo pasakojimu apie savo senelį Klemensą, gavusį šoferio teises 1916 metais:
- Jei ima miegas, po smakru reikia pasirišti šepetį, geriausia šerno plaukų.
Jei dar ima - nuo akumuliatoriaus gnybtų du laidelius burnon įsikišti. Tiesa, tada ten buvo tik 9 Voltai.
Tomas nenusileidžia irgi, tai šmaikštų anekdotą apie gruzino ir armėno varžytuves restorane, tai istoriją, kaip pasiklydo kalnuose slidinėdamas...
Kelionė neprailgo, nors važiavom visą dieną beveik.
Vakare Henrikas visai mus nuginklavo, mūsų puošniąsias uodegas net nepešiojęs - pakvietė į šašlykų balių. Pasirodo, iš anksto turėjo pasiruošęs - šašlykinę, iešmus, mėsą. Raudono vyno. Sauso. Tikro - gruziniško.
Ne gana to - patefoną su keliomis gruziniškų liaudies dainų plokštelėmis paleido.
Vis sakė - yra jų nuostabi daina TBILISO, gaila čia jos nėr.
Toji daina tikrai nuostabi, visiems sovietmečiu net buvo įkyrėjusi, gruzinai tikrai puikiai dainuoja:
Buvo dar keli vakarai. Kulinariniai. Net keista, Henrikas, rimtas vyras, užimantis pareigas - ir ruošia maistą ... pavaldiniams. Visi buvome gavę komandiruotpinigius, artimiausia viešojo maitinimo įmonė - Klaipėdoje arba Nidoje. Tiksliau - tik Nidoje. Klaipėda kitoje zonoje gi.
Neringa tais laikais buvo pasienio zona. Įvažiavimas tik su specialiais leidimais- tiek transportui, tiek žmogui. Pliažas prie jūros uždaromas vakare, gal 21 valandą, atidaromas ryte, berods 6 valandą.
Smėlio juosta užakėjama, kad matytųsi pažeidėjo pėdos smėlyje.
Jaunimėliui visaip nutikdavo. Pasieniečiai, o tai - войска КГБ - ne tik prigąsdindavo, bet pasakojama, pažeidėjus sodindavo ... bulvių priskųsti.
Tokie marazmai buvo visai įprasti, kaip ir tai, kad gegužės mėnesį valgykla dar neveikia, o restorano aplamai nėra.
Komandiruotpinigiai tai 2,60 rb/d ir 0,7 rb nakvynpinigiai, jei neturi kvito ir leidžia įmonės vadovas. Instituto vadovybė leido, taigi kasdien turėjome po 3,3 rb. Ne turtuoliai kaip gruzinai, bet ir ne ubagai.
Taigi, garbingai, pasitarę po pirmojo vakaro bandėm įteikti Henrikui po 3 berods rublius, na, tiek daugmaž kainavo šašlykas ir vynas. Jis labai nesipyktino, sako, vynas tai vaišės, šašlykai pigiau man kainavo, mėsą pats marinavau, tad padarysiu kompanijai dar žuvų vakarienę.
Na, buvo dar vienas puikus vakaras, prie laužo, su rūkytomis žuvimis ir alumi. Net su dainomis, Tomas iš kažkur parsitempė gitarą. Dainavo vis tik jis prastai - odeskije blatnyje. Tiksliau dainos prastos. Tiksliau, ne pagal mano skonį
Paprašiau jo kompanijai paakomponuoti, visai gerai gavosi, mano tos itališkos dainelės, dainavome visi.
Vienu metu, pačioj vakaro pabaigoj kažkodėl, netikėtai net sau, tyliai užtraukiau:
Sėdžiu prie langelio,
Žiūriu pro langelį,
Čiūčiuoja liūliuoja
Ant marių laivelis...
Taip pat netikėtai, ir kas svarbiausia- puikiai- melodijos nuotaiką altu pagavo jaunoji Henriko žmona, tiesiog puikiai, pajuto tą mano norą pasvinguot banguojančiai, vis kartojant ir kartojant- vos ne iki transo.
Pakartojau, tai ką girdėjau Rūtos sesers gimtadieny, būtent ten pajutau šios paprastos liaudiškos dainos džiazą... o ir kompanija vilniečių studentų tikrai kieta, visai kitokia nei lyg tol tekdavo būti.
Matyt, apie Rūtą mintys man dainuojant sukosi... liūdnos...
Henrikas lyg ir nublanko. Trys jauni vyrai viens prieš kitą pasirodydami faktiškai nori patikt jo jaunajai žmonai. Tomas, aišku, favoritas. Jis suorganizavo regatą - paplaukiojom mariose jo buriuojama jachta. Romas, pasirodo, irgi buriuoti moka. O ir atrodė jachtoje puikiai. Be to, įspūdingai mariose pavarė gal 100 metrų peteliške.
Gal net visi taip save tokiais ir taip įsivaizdavom, bet Romas buvo beveik toks:
Tad kitą rytą Henrikas sako - studente, pašefuok manąją ponią, aš kompanijai itališką vakarienę paruošiu.
Čia tai bent, reiškia, manęs jis kaip potencialaus varžovo nemato?! Tokiu vaikiuku laiko?
- Beje, ji pažįstama su tavąja Rūta.
Net nežaktelėjau, tiesiog suakmenėjau, na kas per kaimas tas Kaunas, visi viens kitą pažįsta. Tai reiškia - visi žino, kad Rūta mane palieka?
-Ji, kaip, beje ir aš bei konstruktorė Irena iš Žaliakalnio tos pačios gatvės. Gretimi namai. Nebijok, apie tave, jei nugastroliuotum- ne mur mur.
Visą diena prasivartėm pliaže, asistavau poniai kaip sugebėjau - versdamas nuobodžius pletkus iš lenkiškų žurnalų. Ir tuos horoskopus dar turėjau užrašyti į ponios bloknotą. Bet- o, matyt, to ir siekė Henrikas, budriai neprileidau prie jos abiejų kolegų.
Pavyko- tie neapsikentę nuėjo kitur kabinti panų. Iš kažkur atgurmėjo būrelis jų, su molbertais, studenčių dailės... Ne iš kažkur, o iš Vilniaus.
Jų maudimukai kuklūs tokie. Kuklūs ta prasme, kad dengia mažai jų jau gerai įdegusių kūnų. Matyt, buvo pačios juos pasisiuvusios, skirtingus, tais visuotino deficito metais, dar prisidėjusios kažkokių mielų niekučių:
Nors figūros tikrai prastesnės nei "manosios" ponios, bet atrodė gerai. Tais - ikitranzistoriniais- laikais pliažuose būdavo tylu, bet vis tiek girdėjau, tik tų panelyčių juoką. Matyt, kolegos manieji gerai jas linksmino.
-Tavo vietoje pakabinčiau va šitą - "manoji" ponia rodo į ilgaplaukę, lininiais plaukais, tokią užsisvajojusią studentę. Ji kartu su kitomis, bet lyg ir atskirai, vis eskizuoja kažką, kompaniją gal. - Eik, tik mažai kalbėk, žinai vilnietės, jos šaiposi iš kauniečių bernų, o tie net nesupranta to. Atrišk, man liemenėlę, noriu priekį pasideginti. Ačiū, noriu pabūt viena, eik, eik, pakabink, tau reikia naujos panos. Ir dar geresnės nei Rūtelė tavoji. Blondinės, užteks brunetės. Ir neleisk bernams čia artintis.
Čia tai bent. Čia tai bent. Čia tai bent!
Atrišu tą prakeiktą mazgą mandras jis pasirodo, (ponia delnais prisidengusi krūtis gulasi ant nugaros) ir kaip šunytis koks paklusniai einu prie kompanijos.
Lininė ilgaplaukė į mane nekreipia dėmesio. Tiesą sakant, ne tik į mane, į visus- ji čia pat, bet kažkur kitur.
Ne visai gal, man priėjus užvertė eskizų albumą, spėjau pamatyti - ant lapo kažkoks vaikinas šypsosi, dantyse laikydamas gėlę.
Vakaras, jau antras - puikus. Kažkaip natūraliai prie mūsų prisijungė ir studenčių trejetas, Henrikas nei kiek nenustebo, tik atsiprašė - teks stalą perserviruoti. Tokioms puikioms merginoms kad įtikt.
Polė XVIIIe. Negerai, oi, negerai,
kai ir Rūtų per daug...
Dar vienas puikus vakaras. Henrikas greit perserviravo stalą - vietoj kiekvienam svečiui skirtos vietos - bendras stalas. Švediškas.
Jis lyg tarp kitko paaiškino, kas tai yra tas švediškas stalas. Mes,vyrija - niekad apie tokį negirdėję, protingai patylėjom...
Buvo dar sovietinis atšilimas, po jo - brandaus socializmo metai, geležinė uždanga...
Itališkas vakaras. Švediškai. Henrikas buvo paruošęs kelis patiekalus, būtume juos ragavę/girę už stalo sėdėdami, bet netikėtai pritrūko ... kėdžių.
Pagrindinį patiekalą Henrikas mikliai supjaustė, dar bandė aiškinti, kas tai yra PIZZA - pica
Tada tai buvo negirdėtas žodis. Surijom akimirksniu, visi jauni ir išalkę, labai skanu sakėm, bet Henrikui tai smūgis. Šitiek ruošėsi, kepė, stengėsi, o čia, kaip smakai kokie -barbariškai viską per penkias minutes sunaikinom.
Kitas pasimestų, tik ne Henrikas. Diedas kietas, teko tą pripažint. Sako:
- Vakar kepėmės šašlykus, tai jaunikaičiai gal padės ir damas pavaišins, liko kažkiek šaldytuve...
Jaunikaičiai mikliai apsisukom, net vynu pagal taisykles šašlykus liejom, gavosi puikiai- kiekvienam po iešmą.
- Po šampūrą, ne iešmą, Kaukaze priimta valgyti tiesiai nuo jo- jokių ten peilių/šakučių. Servetėlės čia, jei kas.
Nereikėjo servetėlių, duonos tik pritrūko. Net panelės studentės menininkės pirštus laižėsi... Vėliau Henrikas prasitarė- sunaudojom visos savaitės atsargas.
O jis gi mikliai apie meną kalbą pradėjo. A, tai panelės dailę studijuojat, meną... aukštai skraidot virš žemės griešnos... ne taip, kaip mes - artojai...
Vakaras jau, sutemo, tik šašlykinėj anglys dar kiek žėruoja... Henrikas atsineša patefoną, kiek įmanoma arčiau pastato, Uždeda plokštelę:
Marija Kalas. Madam baterflei. Nenorit gi tarybinių dainų? Šią plokštėlę Maskvoj man nupirko.
Na, tikrai nenorim, klasika geriau nei jos, tarybinės dainos, čia jau tikrai.
Marijos Kalas balsas manęs, kaip ir kitų neužburia, suprantam- tai klasika, klasika, bet ... nuobodu.
Buvau jaunas, kur ten jaunas- žalias, visai bernelis neišprusęs, beje ir deja, kaip ir kiti mūsų šio vakaro kompanijos dalyviai, tad pradedu pasakot, apie tik ką žurnale PRZEKROJ perskaitytą istoriją apie Marijos Kalas ir Onasio nuotykius- kaip jis ją išsodino iš malūnsparnio į Skorpions - savo nuosavą salą, visą dieną laikė ją ten nežinioj, o vakare ji mato -atskrenda malūnsparnis, tuoj tuoj ją paims, tik kas po tuo malūnsparniu prikabinta...
Prikabintas buvo rojalis, baltas rojalis STEIWAY
Kompanija klauso, bet tik iš mandagumo, tad jaunoji "mano" ponia sako:
-Papasakok apie vėžlių sriubą.
Kaip tik šią atkarpą jai pliaže skaičiau, prigrasintas - tik nei žodžio Henrikui, jis man vakare skaitys... Man kas belieka, pasakoju:
- Onasis, graikų milijonierius turi madą į bet kuriuos savo namus atvykt netikėtai. O namų tų turi visam pasaulyje. Ypatingais atvejais tarnus savo tuose namuose įspėja - bus tiek ir tiek svečių, vakarienei reikia to ir to...
Lengva jam pasakyti, tarnams reikia padaryti. Galėtų gi ponas tasai iš anksto įspėti, kad nors kiek laiko daugiau būtų, bet jis moka geras algas jiems ir gal specialiai taip kankina.
Tai va, eilinį kartą sumaištis Onasio paryžietiškuose namuose. Jis atvyksta su tuzinu biznierių iš Australijos. Viskas puiku iš pradžių, šalta užkanda patiko, laukia vėžlių sriubos. Laikas bėga, o tęsinio nėra - nei sriubos, nei tarnų. Onasis nežymiai duoda ženklą savo poniai, toji atsikelia, eina virtuvėn ir staiga visi išgirsta - ponia nukrito apalpusi.
Onasis atsikelia, eina virtuvėn, mato - dubuo su sriuba kvepiančia, o virš jo užrašas - PRISIUSIAVOM ČIA. VISO GERO.
Svečiai gi, nediskretiškai visai- nebūtų australiečiai- sugurmėjo irgi virtuvėn.
Onasis paima dubenį, paprašo savo ponios jį išpilstyti svečių kompanijai. Kompanija sėdi nuščiuvusi, žiūri, kaip Onasis sriubą lėtai, iškilmingai tiesiog valgo.
- Prašau man pakartot, brangioji.
Australams visai ne kas, jeigu nevalgys -įžeis mirtinai šeimininką, o jis - Onasis, nuo jo velniškai daug priklauso ne tik Europoje.
Vyriausias australas suvaidina, kad irgi suvalgė savo sriubą, prašo:
- Maloningai prašau- ir man gal galima pakartoti.
..................
.................
Dabar jau juokiasi mano kompanija, vyrai žvengia tiesiog. Henrikas lyg ir nepiktai sako savajai poniai:
- Tai va, o gi sakėm, vakare skaitysim šį tęsinį.
- Tai aš kaltas, šito numerio neturėjau, neiškenčiau.
Henrikas piktokai žybteli akimis:
- Kad tik tiek.
- Pats gi sakėt - vyras privalo atsiprašyt moters net kai ji neteisi, ypač - kai ji neteisi. Atsiprašau tad damos.
Ne visi suprato gal tuos subtilumus, nejauki tyla- plokštelė baigėsi, tad pasiūliau:
- Sudainuokim KARAVANĄ. Na, žinom gi visi Diuko Elingtono, mes visi beveik skanduojam tyliai, na kaip ritminė grupė, žodžiais tokiais zing zing zong... tik gal lėtai taip, kiek lėčiau nei įprasta ir melodiją Jūs veskit, Jūsų altas toks gražus - taikau į Henriko ponią.
Nejauki tyla, mano kompanijonai nesupranta, betgi vilnietės,- juk tai jų džiazo klubo vos ne kasdieninė malda!
Ot, ir ne. Pirmoji niūniuoti pradeda linaplaukė, jos draugės greit pagauna, prisjungia ir vyrai, gaunasi vos ne kaip gruzinams:
Po to Henrikas vėl sublizga. Geriam kavą, rūkom beveik visi, jos ir jis apie dailę kalba, mes tik ausim karpom... Impresionizmas Mane, Mone... Klodas, Eduaras ar Eduardas ... apie naują, netikėtai gerą grafiką Krasauską...
Ir Henrikas paprašo cigaretės, uosto ją pasimėgaudamas dar neuždegtą,
ruošiuosi jam pridegt neskubėdamas, o jis sako:
- Betgi susipažinkim, aš Henrikas, o jūsų vardų nežinau.
- Rita
- Rūta
- Rūta.
Man degtukas rankas nusvilino, o Henrikas su žmonas pradėjo kvatotis...
Žurnalas JUNOSTJ - elitinis, kaip dabar sakytų literatūros ir meno žurnalas, jį užsiprenumeruot labai sudėtinga, kioskuose - tik "po blatu". Žurnalas paprastai būdavo nutrintas, nes klaidžiodavo dalijamas gal pusmetį, o kartais metų metus nuo išėjimo.
Būtent šis Rašytojų sąjungos leidinys "atrado" mūsų Krasauską- jo grafikos lakštą pasirinko sau vinjete. Tuo - atšilimo dabar įvardijamu laikotarpiu sovietai kiek atleido varžtus. Maskvos Politechnikoj (instituto ar muziejaus) didžiulėje auloje eiles skaitydavo jauni poetai Jevtušenka, Voznesenskis, Roždestvenskis. Tarybinė liaudis nemirtinga, iškart paleido šmaikštų ketureilį, atseit Jevtušenkos apie kitą klasikinį jau poetą, bendravardį :
Ja Jevgenij, ty Jevgenij
Ja ne genij, ty ne genij,
Ja gavno, i ty gavno,
Ja nedavno, ty davno.
Šį ketureilį, vis pasiginčydami važiuojant citavo Henrikas su ponia.
O Robertas Roždenstvenskis, irgi toks stambus, atletiškas susidraugavo su Stasiu Krasausku. Gal tai jis parodė žurnale tuos Krasausko darbus- neįprastai grakščių linijų neperkrautą detalėmis grafiką...
- Ar tiesa, kad grafikai privalo turėt stiprią ranką? - Henrikas, kaip visada netikėtas. - Romai, ar nulenksi ranką mūsų grafikėms?
- Na, ką jūs čia - šiepiasi Romas, matosi, kad jam juokingas pats klausimas, bet grafikė jau sėdi prieš jį:
Romas vos ne vos, bet nugalėjo, na, gal ne vos ne vos, bet turėjo pasistengti, net labai pasistengti prieš tą valiūkiškai besišypsančią vieną iš Rūtų. Rūta trumpaplaukė.
- Na, iš tikro ir grafikėms reikalinga stipri ranka lino raižiniams raižyti ar oforto varinėse plokštelėse paišyit. Sakyčiau, tikrai tvirta ranka. Linas - tai linoleumas gi?
Mes net išsižioję klausėm, įdomu, bent jau man, kaip Henrikas apie tas grafikos technikas pasakojo, mačiau, kad jo ponia vis žvilgčiojo į jaunąsias dailininkes- ar nenusišneka Henrikas. Dar kažką apie sgrafitą, o apie jį ir aš galėjau kalbėti, Politechnikume apie šią - aukščiausio lygio- tinko techniką buvo dėstoma.
Nenusišnekėjo. Panelės tik pritariamai galvelėmis dailiomis linkčiojo.
Aišku, kaip jau buvau pastebėjęs, Henrikas turėjo dar vinį pergalingą įkalti. Įkalė:
- O jūs girdėjote apie Klimtą, Gustavą Klimtą?
Klausimas aiškiai ne mūsų komandai... besisvečiojančioms dailės studentėms. Jos kažkaip pasimuistė, matėsi, kad nelabai.
- Tai tas žydelis moterų orgazmus vaizduojąs - linksmai rėžia stiprioji Rūta.
- O kas tas orgazmas? - norėjau klaust, bet laiku prisiminiau Henriko ponios patarimą mažiau kalbėt su vilnietėmis, daugiau klausyti. Romas to negirdėjo, tad ir paklausė. Žodis šis dabar įprastas, kaip ir daug kas, bet tada - net ne brandaus socializmo metais, dar tik bebręstančio komunizmą tuoj pat pastatysiančio, komunizmas jau horizonte, o jis ... Tad Romas naiviai ir paklausė. O gal tik suvaidino naivuolį niekadėjas. Matyt.
- Jei būsi geras, parodysiu - vėl rėžė Rūta stipruolė valiūkė.
Henrikas atsikėlė, nuėjo į savo kambarį, atsinešė laikraštyje suvynotą knygą, atsivertė vieną puslapį ir davė Romui:
- Tik, chebra, nesutepkit. Šį albumą parvežė mums iš Paryžiaus, tai bus dovana vienam maskviečiui iš GOSSTROJAUS.
Įdomus vakaras. Dabar, žiūrint iš šių dienų, juokingi buvom, jauni, nepatyrę, naivūs.
Bet ne tik mes, šiapus geležinės uždangos, ir anas - Vakarų pasaulis buvo kitoks, net Dona Sumer jau ne po stalu vaikščiojo, bet buvo kuklutė dar, šią dainą įdainavo po gero desėtko metų:
Geras vakaras, erotiškas toks, erotika tiesiog ore sklandė, visi jauni, kraujas jaunas turi išsilieti kaip nors....
Kaip ir viskas kas gera, vieną kart turi baigtis.
- Vyrai, ryt atvažiuoja sunkvežimis su lovomis. Reikia bent kelias palapines pastatyti. Stalius irgi bus, kaip žadėjo - su broliu. Jis mariose pažvejavo pakankamai, pats sakė. Taigi, gal laikas paneles palydėt...
Buvo gerokai po vidurnakčio... teisybę sako Henrikas, bet gi jo leidimu tas kelias prabinbinėjom, bet - turim suspėt.
Būreliu palydėjom paneles, būreliu - tik jau niūrūs grįžom.
Ilgai negalėjau užmigt. Rūta. Labai nesmagu buvo girdint garsus iš jaunavedžių kambario, galėjo langus užsidaryti tas "senas laistytuvas" Henrikas, o gal specialiai demonstravosi?
Palapines, tokias dideles - dešimtvietes, kariškas reikėjo sustatyti ant grindinių lentų skydų. Juos iš sandėlio atsivežti padėjo staliaus brolis, jie iš Nidos atvažiavo sunkvežimiu. Ne pirmus metus Henrikas vadovavo tai palapinių ekspedicijai - viską apgalvojęs, apskaičiavęs, darbas tų dviejų brolių dėka ėjo puikiai.
Dar jis išaiškino - vadovauja darbams ne jis, ne jūs ten visoki inžinieriai/technikai/architektai, o stalius Bronislovas. Vadovauja, tai reiškia tik jis gali komanduoti, jokių ginčų, jis komanduoja, jis ir atsako. Jūsų ... subinėmis, patys suprantat.
- Vat, taip, ponai karininkai, klausykit jo komandų. Klausimų yra? Klausimų nėra. Aš einu į pliažą savo pilvo pasišildyti, o jums linkiu gero darbo. Šaldytuve rasit pietus, šį kart - jie šalti. Jokio alaus, jokio vyno. Suchoj pajok- suchoj zakon!
Stalius Bronislovas lyg ir susinepatogino, jo brolis linksmuolis pasišaipė:
- Vat, taip, bus pūslytės ant baltų rankelių...
Nebuvo. Aš - priemiesčio vaikas, Romas stiprus kaip arklys, Tomas irgi nepėsčias, iš kaimo abu.
Bronislovas sudarė kelias grandis, vieni tampo ir dėlioja, varžtais susukdami grindų skydus, kiti tik sudėliojo ant susuktų padėklų sunkias žalio brezento palapines. Svarbu teisingai suorientuoti pagal Henriko paliktą planą.
Apie pietus jau turėjom pusę darbo padarytą, girdim:
Tai Henrikas "trimituoja" vaizduodamas pionerių stovyklos trimitininką, juokinga kiek, bet svarbiausia - atėjo su užkandžiais. O jie - standartiniai, sovietiniai - po kefyro butelį ir po batoną. Kaip kad studentas Šurikas filme pietavo statyboje dirbdamas:
Pienas irgi tuose pat buteliuose, tik dangteliai skirėsi. Paprasta, ekologiškai idealu ir sanitariškai patikima- tuos butelius prieš vėl juos panaudojant plaudavo su ypač griežta kontrole ir technologija.
Dar toje dėžėje tilpo keli daktariškos dešros, tos šlapios po du dvidešimt pagaliai:
Visoje TSRS, bet tik ne Maskvoje (dešrų traukiniai į ją) ir ne pas mus - Lietuvoje. Turėjome visada laisvai parduodamos ne tik tos daktariškos, bet ir Krokuvos, Pajūrio bei kitokių rūkytų dešrų. Užtat ir buvom vadinami - Malenkaja Amerika.
Anekdotai, tai kad į ją - daktarišką - dėdavo net popieriaus, ir ne bet kokio, o tualetinio. Nesąmonė. Tualetinis atsirado Brežnevo, o gal tik Gorbačiovo laikais ir visada būdavo superdeficitas.
Daktariška dešra visoje Sąjungoje buvo gaminama pagal GOSTą, jos receptą patvirtino ir pavadinimą suteikė pats Anastazas Mikojanas, didelis viršininkas, armėnas beje.
Skanu, atsigavom, butelius kiekvienas išsiplovėm, pietų pertrauka kaip ir baigta, o Henrikas savo stiliumi vėl kala vinį :
- Gal vadas Bronislovas man atleis, bet plane vis tik reikia šitą palapinę kitaip pasukti - lai durys bus į rytus, ne į kaimynus .
Bronislavas pritariamai linkčioja galva, jo brolis kiek nustebęs - kas per viršininkas tas atsiprašinėjantis, vietoj matj/perematj tvoju prašo atleisti?
Henrikas gi žaismingai, bet kryptingai varo toliau;
- Dar gal Bronislovas ir kompanija atleis man, bet manau, kad studentui mūsų negalima taip ilgai sunkiai saulėje dirbti. Dar nualps nabagas.Lai jis priduoda butelius, parneša pilną dėžę kefyro namo- darysiu jums šaltibarščius, lai nuperka daktariškos pagalį šeimininkei mainais už jos kibirą nuskustų bulvių... Dar, mūsų panelėms giros į pliažą nuneša trilitrinį sloiką, kitą pakeliui mums, šeimininkė giros visą kibirą mums padarė, dar lai padeda Rūtai linaplaukei molbertą į Raganų kalną užtempti, prazyzė ji ausis visiems dejuodama, kaip sunku, o jai reikia saulėlydį būtinai nutapyti.
Ir dar - pliaže mūsų mergas apgink, vaikšto ten jau visoki.
Bronislovas ir kompanija neprieštarauja, tik va giros mums du sloikus, karšta gi.
- Jokio alaus, mašina su lovomis jau prie Kryžkalnio, o gal netoli Klaipėdos. Tik gira !- Henrikas pusiau juokais, pusiau rimtai primena ko mes čia esam - Va, sietka, tau, studente, kad nesudaužytum. Vykdyt!
Polė XVIIIk Negerai, oi, negerai,
kai vakaras dar ilgesnis nei diena.
Nušuoliavau parduotuvėn, po to pas šeimininkę, po to į pliažą, ten iš tikro šlaistėsi keli rusiškai garsiai besikeikiantys, gal dembilai, bet mūsų mergos jau buvo juos lyg ir atstačiusios, jų- mergų trys ir dar Henriko ponia, o grafikė tikrai žodžio kišenėj neieško...
Henriko ponia sako, va palydėk tapytoją mūsų ant Raganų kalno, betgi- matai, koki čia šlaistosi, ten žmonių nėra, tad pabūk su ja. Vakaras gi bus, ji žada tapyti jūrą prieš pat saulėlydį, kad laikais neprailgtų, va knygelės tau, švieskis, kad neatrodytum visiškas kovianskas.
Raganų kalnas tada dar be skulptūrų, graži, bet gana nejauki vieta.
- Na, niekad nepagalvojau, kad ta jūsų tapyba tokia sunki. Lyg šiol gailėjausi tik mergų, grojančių kontrabosu... - bandau sąmojus skaldyti - matau, jokie tai sąmojai, durnas kalbėjimas.
Ilga/linaplaukė savo stilium tik nusišypso, suprantu - nėr ko čia lįst su kalbomis. Be to, daiktai tie neįprastai nepatogūs, o sietka su laikraštyn įvyniotomis Henriko ponios įduotomis knygomis išvis painiojasi, ne tik kad atrodo idiotiškai.
Atėjom, kalno viršūnė, pro tarpą tarp medžių matosi jūra, saulė dar aukštai. Ilgaplaukė jau buvo pasirinkusi vietą, pasistatė štatyvą, molbertą, dažus ant paletės, kėdutę besidurstančią be žodžių atėmė...paletę irgi
aš, taip pat be žodžių- pasiėmęs kitą kėdutę su sietka ta idiotiška, linktelėjau ir nusileidau kiek žemyn, bet taip, kad ją matyčiau.
Cerberis. Būsiu Cerberis.
Sėdžiu ant tos kėdutės, prancūzų dailę studijuoju. Tokios ten studijos- vartau paveiksliukus,o jų ten daug. Tik vėl - tie prszekai, visas pavardes rašo originalo kalba, taigi - prancūziškai.
Édouard Manet, Claude Monet, pavardės tik viena raidyte skiriasi, jų tapyba visiškai skirtinga, nors abu impresionistai.
Pasirodo, impresionizmas tai visai ne nuo žodžio ''virpėti'', kaip kažkur - mokykloje, pas alpinistus ar iš trenerio Kontvainio buvau girdėjęs, nuo '' įspūdis''.
Ekspresionizmas, siurealizmas, va tas geriausias, paprasta ir aišku, kad ...neaišku.
Tikra košė, teisi toji Henriko ponia- jau geriau patylėti. Kad nebūtų, kaip Smetonos laikais diskusija - apsispręskim vieną kart - Budapeštas ar Bukareštas.
Šiaip tai to bendravardžio, ar beveik bendravardžio darbai visai man patiko, dėl paprastos priežasties - kad nuogos.
....impresionizmas, ekspresionizmas,abstrakcionizmas ... idiotizmas, ką aš čia veikiu, tai įdomu, bet yra dar įdomesnių dalykų, atsiverčiu skulptūras, taigi, Rodenas, mačiau kažkur nuotrauką ...
Amžinasis pavasaris, Bučinys ar dar kaip ten, kelios foto, iš įvairių taškų. o gal tai skirtingi darbai? Marmuras šaltas gi, o ...
Kažkokia negera nuotaika, ne ne nuotaika, o nuojauta.
Mąstytojas, Heraklis... taigi, taigi... girdžiu, iš apačios rusiški žodžiai, ne tiek jų daug, vien keiksmai...
Taip ir yra, tie trys iš pliažo. Su dryžuotomis telniažkomis, vienas su fotoaparatu, dembilai, mane pamatę nemato, eina aukštyn, aš, kėdutę paėmęs, iš paskos...
Tie trys manęs ''nepastebėję'', telniažkių rankovės nuplėštos, nešasi sietką alaus butelių, vienas pasikabinęs ant kaklo fotoaparatą, gerą, net su pusiau teleobjektyvu ZENITą, prieina prie Rūtos linaplaukės, tuoj tuoj pradės kabinėtis.
Nu, jau, ne - daugiau niekad nebėgsiu... jokių ''prijomų 100 m sprint/1000 m stajer'', čiupau panelės kėdutę, tą su aštriom kojom, va dabar toks bus prijomas, išrėkiu;
-Būdut dva trupa, kto pervyj/???!!!
Koja į pautus spirsiu, kėdutės kojom tiesiai į galvą, nu, ne daugiau nebėgsiu, užteks!!!
Tai ne juokai - pusbrolis, grįžęs po tarnybos laivyne pasakojo apie tokias muštynes, kai su ta ''priažką'' - varine sagtimi per galvą be jokių ceremonijų mojuodami viens kitam kirsdavo.
Tiesą sakant, abu tik rėkiam, tasai su aparatu įdėmiai žiūri į paveikslą, net fotografuoja jį , kitas traukia butelį iš sietkos ir dantimis jį atidaro, dar išsiviepia:
- Salaga, beri pivo, choorošaja vaše pivo...
Jau noriu pulti pirmas, bandau best ta kėdutę tam su diržu, tas tik šast ir diržu išmuša mano ginklą, dar judesys ir aš guliu ant žemės- bet su juo.
Staiga, už nugaros girdžiu rusiškai:
- Otstavit, a, to zakapajem!!!
Tai Romas uždusęs kažkodėl su lopeta. Anie jau sureaguoja, vienas su buteliu, tik tas su aparatu kažko visai ramus.
Čia atbėgo Rūta stipriarankė grafikė - pasičiūpus paletę, pagrasino ją užvošžti ant jų telniažkių - vojennyj prokuror očen bystro rasbiriotsia, kto zdes menia iznasiloval, neotmoješ ni telniažki, general Markelov lično s tebia, sobaka, škuru sderiot- ir uždėjo tokį triaukštį matą...žodį xy... panaudojo gal penkiose- ir negirdėtose formose.
Iš netikėtumo mes abu paleidom viens kitą ir ant kojų pašokom. Tasai su aparatu, griežtai, bet ramiai suriaumojo:
- Otstavit.
Rūta stipriarankė tokį triaukštį uždėjo, kad visi nustėrom ir pradėjom ... juoktis. Tasai su aparatu sako:
- Ugoščiajtes pivom. Chorošeje ono. U nas v Svietlogorske pivo tolko po prazdnikam. My tolko prišli iz pochoda, pol goda chodili. Vsio - dembil. Posle 4 let- domoj. Ja v Piter, on v Kalinangrad Moskovskoj oblasti, sibiriak naš v derebniu Medveježaja Tomskoj oblasti...Chorošaja vaša pivo, chod i žiguliovskoja...
Žigulinis alus, bonka, skaičiai apačioje - pagaminimo datai, beveik šviežias...
Truputį pasisaugodami, paimam po butelį to žigulinio ... šilto ir bjauraus.
Mums, ypač abiem Rūtoms įspūdį padarė žodis Piter, ne Leningrad.
Šiaip ir tų laikų jūrininkų uniforma graži, kaip ir visam pasaulyje. Juodos, plačios tada - 44 cm kelnės, ''morskoj klioš'', akinamai balta palaidinė, dryžuota ilgomis rankovėmis telniažka, juodi batai, kepurė ''bezkozirka'', ilgi kaspinai ant jos...
Šitie, telniaškų rankoves nusiplėšę- vėliau tai tapo desantūros ar specnazo mada. Atrodo agresyviai, tikrai agresyviai, kaip vilkas,amžinas nevykėlis chuliganėlis.
Tasai iš Piterio, paduoda aparatą kitam, paima Rūtos planšetą juodą ir kriauklele ar minkštu akmenuku nupiešia ją. Pagavo nuotaika puikiai.
Nieko aš toj dailėj nesuprantu, Romas, kažkiek architektūros studijų ragavęs tyli, suprantu, šis mariakas ne prasciokas, valdo liniją.
Visi tiesiog pritrenkti, ypač mergos, stebėtinai keliais štrichais šitaip tiksliai. Piterietis apsuka planšetą kita puse ir ant jos - vėl keliais štrichais kitą Rūtą, furiją tiesiog... Dar - pačiam kampe - gaidį, vot tak- osenju v Repinku budu postpatj :
Panašų į vištą. Šlapią. Tai aš. Nieks nieko geriau neaiškintų. Taigi, taigi, kaipgis- kur tau:
- Eto, ty, salaga. Goriačyj, kak petuch. I durak, kak petuch. No ... molodiec. Tolko štany jego izpačkal - pasižiūri į didžiulį savo laikrodį - Nam pora, parni.
Ir - kaip koks Henrikas II įkala savo vinį:
- Razrešyte otklaniatsia.
Na, kas beliko. Aš kalčiausias, tai atsiprašiau. Sakau, o tu savo Pitery kitaip elgtumeisi? Suvorovas jūsų gi kaip sako - puolimas geriausiai gynyba. Ne save gi giniau, matj tvoju itit ti tarai...
- Eto smiešno, kogda litovcy matom krojut. Budto my- ruskije - pivo delali by. Do svidanja, gospoda prisiažnyje, liod tronulsia.
Romas kažką atsako Ilfo ir Petrovo stiliuje. Likom ant to sumauto kalno keturiese, ne - jau šeši - Tomas su Henriko ponia prisistatė, abu uždusę, amžini rūkoriai.
Panelės mūsų išaiškino - Repinka, tai tas pats kas MGIMO, GITIS, VGIKas. Na, mums tai paprasčiau - tai kaip aukštoji matematika prieš elementarią aritmetiką. Ir net algebrą.
Visą vakarienę su šaltibarščiais manęs nelazdavojo, ko bijojau, labai bijojau, nes ir buvo už ką - už paniką... Vakaras praėjo erzinant grafikę, prašant biso. Ji - tikrai nepėsčia, atsikirsdavo linksmai, Romas tiesiog akim ją ganė, o toji matė ir tirpo.
Manęs nelietė, maža to, Henriko ponia išaiškino- taigi jos grįždamos pamatė, kad tie jūreiviai traukia į Raganų kalną, pati nusiuntė Rūtą grafikę vyrų šauktis. Gal ten ne tie buvo, kur pliaže bjauriai keikėsi- visi trumpais plaukais ir dryžuoti...
Henrikui aiškiai patiko, kad jo ponia bernų neskiria. Jis dar išsiaiškino iš kur Rūta menininkė rusišką matą išmano ir karo prokuratūras... a, patėvis majoras, aišku... ir mikliai vėl tapo vakaro centru. Senis iš esmės, pilvotas senis tarp jaunų.
Puškinas, Jeseninas, net proletariato poetas Majakovskis ir ...matas:
Nekrasovo eiles keiksmažodžiais paverstais ne tik aš žinojau, tad beliko protingai ... patylėti. Kaip ten bebūtų, bet susimoviau. Nieks į mane rimtai nežiūri.
Rūta linaplaukė irgi daugiau tylėjo, nei kalbėjo.
Vakaras ilgas, bet nesibaigė dar. Per saldu, taip nebūna.
Per ilgą šaltibarščių pietų vakarienę sėdėjau surūgęs, įsitempęs, nors manęs ir neerzino dėl to piteriečio, bet mintys niūrios neapleido. Ryt Rūtos gimtadienis.
Tos pastovios- taip man tada susireikšminusiam, spuogotam jaunuoliui atrodė- pastabos dėl jos, gal čia pašaipos, gal jei matė, gal kas kitas matė, papasakojo mano gėdą.
Buvo taip, kad pradraugavus virš dviejų metų, pajutau kažkokią įtampą, nors visada pasimatymai ant to paties kampo Petrausko/Utenos ir Armijos,nors ji, kaip visada vėluodavo lygiai 7 minutes, tiek laiko jai nuo namų, viskas lyg ir taip pat, bet....
Eilinė banali pirmosios meilės istorija. Antrame kurse turėjome savo auditoriją cokoliniame aukšte. Kas rytą pro langą matydavau, kaip mokyklon skuba graži mergaitė. Ruda uniforma, ten kažkokie kaspinėliai, besiplaikstanti pelerina- žiurstas juodas ( baltas - tik rusų moksleivių) ar dar kas, na, patiko man jį ją žiūrėt.
Per pirmą paskaitą laukdavau, kol ji prabėgs, ne , neprabėgs, o praplasnos...
Mums paskaitos nuo aštuntos, mokykloje nuo pusės devintos. Ir toji ruda uniforma plisuota visai graži buvo, Politechnikume panelės ja nesirengdavo
Kartą Polėj šokiuose, matau, toji juodbruvė su draugėm atėjusi, šokdinau visą vakarą, mačiau- ir jai patiko, parlydėjau namo, jos prašymu išėjom pačiam įkarštyje- dešimtą vakaro, gyveno netoli.
Toks smetoninis namukas, tvora, varteliai, kurių stulpais irgi tinkuoti. Kol prie jų stoviniavom iš kažkur už parankės susikabinusi priėjo skrybėliuota pora:
- Rūtele, ilgai nestoviniok čia, jaunikaičiui irgi vėlu jau.
Tai jos mama, kaip vėliau sužinojau, su nauju vyru, tokiu visada elegantišku daktaru. Per tuos draugystės metus turėjau prisistatyti ir Rūtos tėvui, jis gyveno kitur.
Taisyklė - pusę vienuoliktos namie praktiškai galiojo visada. Po kino, šokių, teatro, koncerto. Kavinėje teko būti tik pačioj pabaigoj mūsų draugystės.
Savo nelaimei.
Banali, eilinė ta mūsų draugystė. Vienas Naujųjų metų sutikimas Polėje, kelios jos gimimo dienos namie. Viena jos sesers. Toji man paliko didelį įspūdį. Audra vyresnė už Rūtą gal penkiais metais, jos kompanija - studentai ...net iš Vilniaus, Maskvos, visai kitokie man pasirodė. Kalbos. Dainos. Muzika. Džiazas.
Visai kitoks pasaulis. Namai kažkokie kitokie irgi. Vėliau sužinojau, tai vadinasi art deco. Tiesą sakant, taip šis stilius buvo pavadintas visai nesenai. Stilius.
Pianinas su žvakidėmis.
Vienas svečių, tasai "maskvietis/maskolius", tik ilgai ilgai prašytas sugrojo (ir net kelis kartus) improvizaciją, kiekvieną kart vis kitaip, labai fainą, sudėtingą kūrinį. Jie tarpusavy pavadinimą ir autorių lyg ir sakė, kažkaip labai savaip. Kažką apie penkių ketvirtųjų ritmą. Melodijas įsidėmėdavau tada bent jau iš antro karto - šitos niekaip.
Po to, per radiją, tą pagrindinį, kartais pagrodavo. Džiazinis valsas - taip vadino. Taigi, taigi, kaipgis
Dave Brubeck - Take Five.
Dabar - interneto visagaliais laikais- viskas paprasta ir aišku.Kiekvienas, ne būtinai baltasis, gali pagroti, ir - net geriau, būtent - geriau:
Anoje kompanijoje nesėdėjau ausis suglaudęs, kaip man prieš Rūtą priemiesčio berneliu, piemeniu, nežinančio kas tai džiazas, Salvadore Dali, fizikai/lyrikai, kaimu tundra nepasirodyti.
Rūta rudenį ketino prancūzų kalbos studijuoti, taigi - į Vilnių išvažiuoti, kas mane, savaime aišku, labai neramino.
Kompanijos siela, toks su skarele, menininkas - buk tai dailininkas, buk tai architektas, su skandinaviška barzdele po Elingtono karavano užvedė kalbą apie šiuolaikinę, naująją Brazilijos sostinę Braziliją.
Kaip tik nesenai apie tai buvo pasakojęs Vadovas. Nors architektūrą mums dėstys tik kitais metais, bet kažkodėl Vadovas - gal kad tai beprecedentinis statybos atvejis- vidury Amazonės džiunglių statyti miestą... visai laisvai, be jokių suvaržymų, todėl ir miestas iš viršaus žiūrint, kaip paukštis atrodo, ar todėl, kad tuometinėje spaudoje apie naujosios Brazilijos sostinę nieko nerašė, gal būtent todėl, jis mums per auklėjimo valandą ir pasakojo :
- Kam pasakoti - reikia nupaišyti - dėstytojo Burneikos negailestingai išdresiruotas- visada turėk rašantį parkerį ir bloknotą- kaire ranka nupaišau kreivai, gal kiek, bet- esmę pačią, menininkas iš rankų išplėšia bloknotą, nu, ne taip, bet tai atrodo va ,taip- iš perspektyvos tokia perspektyva....
Tada aš, kiek palaukęs, kol tasai baigė savo sublizgėjimus, varau toliau - brazilai sostinę naująją pradėjo statyti džiunglėse, bukvalno jų vidury, pirmus statybininkų desantus bukvalno parašiutais numetė, net buldozerius - lyg tankus į kovos lauką... nu, na, ne bukvalno, pažodžiui... jokių ten šūkių -komsomolskaja strojka, ėmė, darė, darė ir padarė- per penkis metus tarp kitko...vidury džiunglių, kelius irgi tuo metu - šimtus kilometrų nutiesė...
Čia jau kompanija pasišiaušė - kaip čia kažkoks žalias pienburnis šakojasi, nesąmones pasakoja- kokie ten dar buldozeriai parašiutais džiunglėse.
- O apie buldozerius parašiutais džiunglesna metamų irgi dėstė tame jaunikaičio Aukštesniajame , kaip ten- politechnikume? - tai Rūtos mama, pakėlė pirštinėtą ranką su ilgu cigaretės kandikliu ir apyranke, lyg gyvate apsivyniojusia aplink ranką...
Visi puolėm jai tą cigaretę pridegti, ji- tokia smetoniška poniūtė (Rūta pasakojo, jog jaunystėje buvo konkurso mis Kaunas dalyvė) neskubėdama pasirinko mane, degtukas jau svilino pirštus, teko kito griebtis, ji, gi man į akis žiūrėdama, klausia:
- Tai apie buldozerius helikopterius irgi Sergijus, na, Sergijus Baublys pasakojo? - kažkada buvo klausus manęs, ar tebedirektoriauja, ar tik tebedirba, išgirdus atsakymą, tik galva palingavo - suvalgė jį.
- Ne, apie tai skaičiau žurnale... technika molodioži...ar nauka i žyzn, nepamenu...
- Keista. Apie tai rašė mano Paryžiaus laikų pažįstamas Olgerd Budrievič. Jis dabar Varšuvoj gyvena, žurnalams PRZEKROJ, DOOKOLA SWIATA rašo. Negi jo straipsnius ir rusai spausdina...
Ponia pakelia ranką, apyrankė lyg gyvatė apsivyniojusi nuslenka žemyn
Man belieka patylėt- na, nenoriu išsiduot, kad būtent tame DOOKOLA SWIATA skaičiau, jį spalvotą savaitraštinį superdeficitą - gaudavo mano dėdė Liudas, perskaitęs mums su Mama atiduodavo,Tėvas irgi pavartydavo ''tas bzduras balabaikas'' :
- Chebra, gal užteks kalbų, gal teiksitės pašokdinti? - tai Audra pagelbėjo man, aš, kaip tikras vyras, matyt, juokingai tai atrodė - pakviečiau ponią šokiui. Tango, atseit. Ranką kairę aukštai, dešine ne delnu, lėtai, atsilošti, pasisukti... aišku, ant kojos damai vis tik užlipau, na ne visai, bet kliudžiau- nudavė, kad nieko...
Kompanija pakeitė plokštelę PASKUTINIS SEKMADIENIS, kažkuris, pasirodo, net kelias plokšteles buvo atsinešęs... Elvis Preslis... nežinau kodėl, bet jo nemėgau, tiesą sakant tada mažai ir girdėjau jį...Šoko jie tikrai gerai - ypač Audra su barzduotoju rokenrolą. Po to - bugi. Klasė! Ir erotiška, net nesmagu... gal pavydu. Klasė! Rūta irgi įsijautė, su manim taip viliokliškai svaigiai nesisukinėjo...
Vakarėlio pačiame įkarštyje manęs vos neišprašė namo - ''Rūtelei laikas miegoti, o jaunikaičiui namo toli jie gi''.
Solenizantė audringai užprotestavo, kompanija irgi, bet vangiai ją palaikė...
Aplamai, mačiau, na tiesiog kažkuom jaučiau Audra man simpatizuoja, ta prasme - mane palaiko, visada už mane žodį užtaria, ji baigusi Vilniaus universitetą, graži neaukšta, ne taip kaip Rūta, abi panašios į savo motiną, o toji tikrai visada pasitempusi, visada savo stiliuje, labai mėgstanti skrybėlaites, ...
Matyt, dukras savąsias rengdavo irgi ji. Rūta kartą skrybėlaitę vasarinę draugei paliko, o po to, vėl ją užsidėjo prie pat namų.
Vadovą kartą sutrikdėm klausdami - kas tie prieškarinio Kauno grožio konkursai?
Jis atsakė mįslingai - nesąmonė tai, moteris gali būti žavinga būdama negraži. Jei konkursas, turi būt kriterijai, o jie ... kas juos nustatys?
Mano laikais - Pola Negri, Greta Garbo, Marlen Ditrich, ar ją kopijuojanti Liubov Orlova, jūsų BB ar CC- Bridžita Bardo, Klaudija Kardinalė. Jos gi visai skirtingos.
Tai kuri jų gražiausia? Net dailininkai skirtingai supranta moters grožį. Na- Rubensas vienaip, Rembrantas kitaip, jau nekalbant apie Modiljanį ar Pikaso.
Apie tai pašnekėsim kitą savaitę. Aš pasiruošiu reprodukcijų.
Tai taip senai buvo. Pernai. Greičiau jau baigtųsi toji šaltų barščių vakarienė, norisi vienam pabūti, ne ant akių visiems.
Polė XVIIIn. Negerai, oi, negerai,
kai valgyt nesinori
Naktis praėjo neramiai- tai Romas galų gale grįžo, tai - Tomas, tai abu dalijosi įspūdžiais. Panas vėl lydėjom kartu, manoji ilgaplaukė tapytoja atsiprašiusi- labai pavargau- paprasčiausiai nuėjo miegoti, man beliko irgi eiti, tiedu dar burkavo... Pasirodo, atskirai. Tomas gyrėsi eiline pergale.
Po to abu užknarkė duetu.
Sunkiai užmigau, vėl tas lovos girgždesys, tik tylesnis, susiprato jaunavedžiai... Lovos tų laikų sovietinės, vienodos bendrabučiuose, viešbučiuose, kareivinėse, tad ir čia tos girgždančiosios...
Kiekvienoje palapinėje reikėjo pastatyti jų po keturias, dar ten padėti po keturis matrasus, išvynioti juos, kad prasivėdintų per tas likusias kelias dienas iki sezono atidarymo. Tas pats su antklodėmis.
Sofų- lovų, praktiškų ir universalių era tik prasidėjo, kaip ir viskas sovietmečiu - tai deficitas.
Lovas statėm su Romu, lengvas tai darbas, kai jų štabelis čia pat, visos vienodos, nieko nesumaišysi. Pro šalį ėjo Henrikas, subarė, kad iš kažkur atsiradusius vaikus vaikėm:
- Čia gi tradicija jau. Jei jie neatsišokinės, oras bus blogas.
Na, spygavimų buvo daug, kažkiek verksmų, bet linksma ir mums
Tas tai nieko, didesnė bėda, kad tuos čiužinius ir antklodes reikia atsinešti iš sandėliuko kokius du šimtus metrų. nori nenori turi imti į glėbį- po pažastim nelabai telpa- o tai reiškia - veidu liestis...Apie pusiaudienį, mes suprakaitavę, nusiplūkę jau, vaikų spiegesių išvarginti galų gale pilnai sukomplektavom pirmąją palapinę. Net baltos patalynės ir rankšluosčių keturis komplektus komendantė davė.
Elektrikams, jie gal jau vakare atvažiuos. Jie atvež prie vieno turimo dar du ar net tris šaldytuvus. Viena palapinė bus liuks klasės su tuo šaldytuvu.
Spartietiška gyvensena tada buvo įprasta visur. Jokių prabangų- patalynę baltą ir pagalves atsivež poilsiautojai. Tiksliau juos- poilsininkų pamainą -atvež autobusas, su tokiu iškilmingu užrašu - UŽSAKYTAS.
Pilnai sukomplektuota tik liukso- vyresnybės palapinė.
Standartinė gi - keturios lovos, vienas stalas, šešios taburėtės.
Dar spintelės '' tumbočkos'' - irgi keturios. A, dar po kelias raskladuškes, jos atsargai- netikėtiems svečiams atseit. Arba - į pliažą, nesunkios gi - aliuminijaus.
Matom - ateina Rūta stiprioji ranka, a, tai mums ledų ir kefyro su batonu atnešė... greit surijom, desertui - ledai. Jų trys porcijos.
Ledai ledais, matau, kad trečias lišnas. O tai aš.
- Romai, darom taip - kaip Čiapajevas sakė - šimtas dvidešimt minučių pertrauka. Eikit nusimaudyti, aš gi vaikius pašnekinsiu, negi niekas iš vietinių neturi točkės. Reikia mažosios mechanizacijos. Mačiau, diedukas tokia medine vakar kažką vežėsi.
- A, tai mano senolis, jis ir mane visada pasisodindavo, kai mažesnis buvau. Paprašykit jo, tikrai paskolins, einam parodysiu kur - sako vyriausias berniūkštis, tas, kur strazdanotąją sesutę atsivedė.
Romas, galantiškai atsiprašęs Rūtos, atiduoda savo ledus mergytei, aš berniūkščiui.
Rūta- dar kitam vaikigaliui. Sezono pradžia, tiksliau net ne pradžia, ji dar tik bus, liesosios karvės metas dabar- vaikai net nedėkoja, laižo tuos ledus lyg brangenybę kokią, net graudu.
Rūta nesigraudina, kaip mat bloknotą išsitraukė. Panašūs tie vaikai jame, bet ...
- Nelygink su tuo piteriečiu. Jis talentas. Aš - šiaip.
Romas prieštarauja, išplėšia iš jos bloknotą, rodo save nupaišytą. Nieko apie tai neišmanydamas, drąsiai sakau:
- Jūsų stiliai visai skirtingi. Matrosas karikatūristas, o tu pieši, net su šešėliais gi. Va, net bicepsų faktūra matosi, bet aiškiai pagražintas tas šiknius čia. Drimba toks.
Rūta šypsosi, paduoda man ranką, stipriai paspaudžia, vikriai pakiša koją, nestipriai stumteli ir- aš sėdžiu šalia matraso.
Strazdanotoji pravirksta, Rūta čiumpa ją glėbyn, bučiuoja, Romas gi - abi apglėbia ir pakelia. Mergytė jau kvatojasi, bet keista - ledus tvirtai laiko rankoj.
Net tada, kai Romas ją jau vieną aukštai pamėto, o kai netikėtai padaro atbulą salto, tiesiog krykštauja. Abi.
Mes - vyrija, o tai aš ir du berniūkščiai pavydžiai, pagarbiai ...tylim.
Diedukas tas, senolis, pypkę papsintis, be žodžių galvą linktelėjo, anūkas vikriai tą točkę iš sandėliuko išstūme, mes jon mergytę ir tą mažesnį vaikigalį greta pasodinom točkėn ir- prie to čiužinių sandėlio.
Idėja ''mažoji mechanizacija'' tikrai gera- penki čiužiniai vienu reisu, tik virve surišt reikėjo juos, berniūkštis vikriai sulakstė jos.
Kitose grandyse dirbantys vyrai, bent nesišaipys- kiek ten su tomis lovomis plūksitės,mes tai palapines pastatysim, ryt popiet elektrikai atvažiuoja. Ateisim į talką slabakams.
Kai grįžta Romas, darbas užverda, pasivijom palapinių statytojus, netgi keliomis lovomis juos pralenkėm
Elektra palapinėse turėjo būti įvesta pirmą kartą. Tiksliau, tik prie palapinių, teritorijai apšviesti, o įvadas vos į vieną - liuksą valdžios.
Tą turėjo padaryti ''poilsio subrangovai'' - Staklių gamykla. Tai rimta, beveik visagalė firma - paaiškino Henrikas. Jie viską gali, nes visko turi.
- Einu pasiskambinti, kada kas ir kaip tiksliai, kol darbas nesibaigė. Gal mūsų studentą, Romai, paleisi, jam irgi reikia. Be to, padės man produktų parnešti iš parduotuvės.
Puiku. Bent telefonu pasveikinsiu Rūtą, gal gimimo dienos proga šnekės su manim.
Henriką su institutu sujungė gana greit, man teko laukt ilgokai. Telefonai tada prabanga, tarpmiestiniai pokalbiai ypatinga prabanga, jokios automatikos, jokių ATS - tik po gero, gero dešimtmečio jų Lietuvoje prisistatėm ir tapom lyderiais visos Sąjungos mastu ir šitoj srityje. Tada nieks ir neįsivaizdavo, jog su kitu miestu galima pašnekėti ne per telefonistes, ne per 07.
Ir toji telefonistė ne viena tavo pokalbį girdi, gal trys, minimum dvi - po vieną kiekviename mieste. Nuo jų nuotaikos ir charakterio daug kas priklausė.
Atsiliepė Rūtos mama- ne, jos nėra. Ačiū, sveikinimą perduosiu. Ir gal pirmą kartą į mane kreipėsi paprastai, vardu, ne kaip jau buvau įpratęs - lai jaunikaitis padaro tą ir tą, ar jaunikaitis žino, kad...
- Edvardai, gal geriau daugiau neskambinkit jai. Rūta pati susiras jus. Jei galės. Jei panorės.
Nupirkau penkis kepalus duonos, dvylika alaus, kaip prisakyta įmerkiau jį į kibirus su šaltu vandeniu, viskas automatiškai, net sietkas pardavėjai nunešiau pasiskolintas.
Henrikas su ponia bekepinantys duoną kažkodėl labai į mane įdėmiai žiūrėjo. O gal tik man taip atrodė. Nors kvepėjo tie verdami žirniai su lašinukais, valgyt nesinorėjo. Nieks ir neduotų - tai vakarienei.
Kepintos duonos kvapas puikus. Aplamai, suchorių skonis nuo vaikystės patiko. Ne tik mano vaikystės namuose visada būdavo du drobiniai pusmaišiai su suchoriais - džiovinta duona. Sibirui. Specialiai niekas jų nedžiovindavo, į maišą patekdavo tik nesuvalgytos duonos riekių likučiai. Kai antrasis prisipildydavo virš pusės iš pirmojo buvo galima bet kada imti juos. Dažnai iš jų Mama ir girą darydavo.
Dabar - kepinta duona, įtrinta druska ir česnaku, dar kažko ten į keptuvę Henrikas bėrė. Skanumėlis. Varėm visi, net ausis linko, alus - atšaldytas, bokalai.
Būtent iš vaikystės liko ypatingai bjaurus blynų iš žirninių miltų skonis, tad žirnių virtų su lašinukų spirgais įsidėjau nedaug. Vajetau, taigi čia visai kitas skonis.
Diena buvo visiems ilga ir sunki. Po ketvirčio valandos visi alkį numarinom, tingulys net komplimentus Henrikui ir jo poniai sakyti. Pirmas susiėmė Tomas dėkoti, tada jau visi choru.
- Į sveikatą, yra ir pakartojimui, nesivaržykit, tik, vyrai alaus tai tiek kiek matot. Ryt, vėl sunki diena. Atvažiuos iš pat ryto elektrikai, pasirodo, ne iš Kauno, o iš Klaipėdos. Staklininkai pasisamdė - Sojuzelektromontaž.
Kažkaip nori nenori kalba pasisuko apie elektrą. Elektronas - tai nuo graikiško žodžio gintaras. Vienas didžiausių žmonijos atradimų, panaudotų praktiškai. Be elektros gyvent galima būtų, bet nepatogiai.
Nors tema lyg ir techniška, pasirodo, kompanijos damoms irgi įdomi. Tylioji Rita apie abstrakcionistus pirmuosius, ne prancūzus, o Rusijoje gyvenusius - dar 1911 metais Gončarova vieną paveikslą būtent taip ir pavadino ''ELEKTRA'' , tik po to buvo Kandinskis, Malevičius su juoduoju kvadratu, o ir Čiurlionies paveikslai.
( jau mūsų internetiniais laikais patikrinau- iš tikrųjų taip, Rita išmanė tai, apie ką kalbėjo, iš tikro - mėlsvai geltona ta ELEKTRA)
- Paradoksas, juk tai galėjo būt traktuojama kaip lljičiaus lemputė, o nuėmė ją, užtat tą šūkį lemputėmis išrašė ant fasado apie šviesią ateitį - KOMUNIZMAS TAI TARYBŲ VALDŽIA PLIUS ELEKTRIFIKACIJA.
Kol vieną kart kažkodėl viena raidė žodyje užgeso. - Henrikas padarė pauzę ir tik tada pratęsė - žodyje TARYBŲ.
Reikėjo minutės kol susigaudėm ir prapliupom homerišku juoku. Henrikas vėl įkalė savo vinį. Tik šį kart ne finiše.
Vyrai, sotūs, tik alų kiek pataupantys, nesigėdijantys net iš savo damų '' tos šlykštynės'' priimti, vėl pradėjom poviškas plunksnas savąsias skleisti.
Apie nesenai pastatytą Kauno HESą. Kad atsirado naujas pliažas prie Kauno marių. Kiek juokingas tada dar neįprastas žodis - marios. Va, čia tai Kuršių marios, tai tikrai marios.
Aš, nors jauniausias kompanijoje, papasakojau apie Kauno potvynius - kaip vaikystėje į mokyklą karinėmis amfibijomis buvome plukdinami. Ir apie smetoninių miestelėnų elektros boikotą.
Man apie tai buvo pasakojęs Tėvas. Tuomet elektra buvo gal brangiausia visoje Europoje, ar ne litas už kWh, o tai gal kaip doleris, ar net daugiau, o monopolininkai belgai - jų ta elektrinė buvo- nutarė kainą dar pakelti rudenį vėlyvą.
Susiorganizavo kauniečių komitetas boikotui, pasiskelbė laikraščiuose, atspausdino skelbimų - nuo tos ir tos dienos vakarais švieskite tik žvakėmis ar žibalinėmis iš anksto apsirūpinę. tik taip kokią savaitę darydami priversime belgus kainą nuleist.
Nelabai sekėsi boikotuoti, tai studentai susiorganizavo vakarais Laisvės alėjoje prievarta priversti prisidėti prie boikoto. Labai paprastai - daužydami langus. Policija lyg ir nematė, nes irgi pyko už tokias kainas.
Pirmasis nukentėjo autosalonas amerikiečių, jų vitrina labai jau mandra buvo su elektros lempučių girlianda:
Salonas, o ir kitos parduotuvės pirmuose aukštuose vakarais vitrinų jau neapšviesdavo, arba demonstratyviai labai apsukriai susigaudę reklamavosi žibalinėmis lempomis
Priėję studentai mato - antrame aukšte šviesos lange, ten Smetonienė su draugėmis kortuoja, langai toli, už tvoros, bet atsirado smagią ranką turintis - nusiėmė diržą, gerai jį su akmeniu įsuko ir bac - tiesiai į langą.
Ne, policininkai saugantys prezidentūrą, nepradėjo šaudyti, nors buvo keli ir ginkluoti, nes po kelių minučių ir prezidentūros languose pasimatė žvakių šviesa.
- O tai turėjo būt labai gražu. Koks šviesų gyvas žaismas. Kaip kokiame impresionizmo paveiksle, kaip man tą žaismą pagauti saulėlydžio niekaip nesiseka baigti - tai Rūta ilgaplaukė įsiterpė.
Gal kad sutemo, pro langą labai panašus vaizdas, gal dar dėl ko Henriko ponia uždainavo savo gražiuoju altu. Sėdžiu po langeliu... čiūčiuoja liūliuoja ant marių laivelis ...
Laivelis iš tiesų kokio tai žvejo bolavo, labai gražiai, linguodama ne tik kūnu ponia Henriko traukė, mes tik klausėm... gražu.
Gerokai vis tik prieš dvyliktą Henrikas mus vėl paragino pataupyti jėgas rytojui. Nors mūsų darbai kaip ir prie pabaigos, Bronislovą po darbo paleido labai nenoriai, sakė - jei kas, ieškosim- geriau, būtų, jei jūron/mariosna neplauktumei
Mes- trys jo vyrai- irgi kažkaip nelabai įsivaizdavom, kaip čia tas SOJUZELEKTROMONTAŽ taip staigiai ims ir elektrifikuos. Palapinių dešimt. stulpų tad daugiau, matėm gi schemą pas Henriką.
Nežinau, kaip Tomas ir Romas, o aš žinojau tą vargo vakarienę - elektros linijos įrengimą kaimo sąlygomis. Buvau matęs, kaip kolūkyje kelis stulpus statė - ūkiškai, statė, statė ir pastatė- du ar tris per visą dieną:
Duobę iškasti giloką ir siaurą dar dar, bet stulpą sveriantį beveik 200 kg suvaldyti nėra taip lengva. Reikia išmanančio žmogaus vadovaut, ir ne visai kvailių - jo komandoms vykdyti.
Tai tie - ne visai kvaili, matyt, mes ir būsim. Ryt penktadienis, sekmadienį baigiasi mūsų komandiruotė, atvažiuoja pirmoji pamaina, mes gi tuo autobusu - namo.
Nelabai ilgai po Henriko mandagaus priminimo- o jis tikrai niekad viršininku savęs nestatė, nors faktiškai juo buvo - kompanija susiruošėm panų namo lydėt.
Romas tikrai susiburkavo su grafike stiprių rankų Rūta. Mačiau, kad ypač jus suartino tos strazdanės mergytės ašaros, pasirodo, abu buvo savo šeimose vyriausi- patys tokie pokario metų vaikai.
Tomas vis tik gal gyrėsi pergalėm, šefavo tik savąją, toji pasipūtusi,
Man- malokososui tą tylenę, amžinai užsisvajojusią ilgaplaukę tapytoją lyg ir man abu paliko.
- Būtų gerai, jei studentas mūsų grįžęs užeitų. Šiandien, ta prasme, šįvakar, jei mūsų lange šviesa dar degs - ne tik mane nustebino šis Henriko prašymas.
Palydėjom paneles, kaip visad - atseit kartu, bet lyg ir porelėmis pasiskirstę, kaip visad mano lydimoji purptelėjo namo pirma, pėdinu liūdnai nusiteikęs vienas- kitos dvi poros dar burkavo. Mėnulis toks kaip Kvailių šaly,bet nieko gero nežadantis kabo:
Lange lyg šviesu, girdžiu smuiko melodiją, tad užeinu pasibarbenęs ir dar palaukęs, kad duris man atidarytų - maža kas, jaunavedžiai gi, medaus mėnuo užtęstas toks...
Kambary- kelios žvakės, net ne kelios, patefonas ant grindų kažkodėl, kaip ir tos žvakės, padėklas ant taburetės su taurėmis, čiužiniai keli užkloti pledais irgi ant grindų.
Man paduoda taurę irgi, sodina ant taburetės, niekad nebuvau konjako ragavęs, bet kaip tą taurę laikyti, žinojau, na, kad ten konjaką reikia kitaip gert, neskubant, mėgaujantis irgi
Henrikas lyg man, lyg savąjai poniai, graikų mitą keliais žodžiais nupasakoja, kažką gal buvau girdėjęs - Orfėjus taip skundėsi dievams dėl savosios nimfos Euridikės, kuriai mirtinai įkando gyvatė, kad šie jo pasigalėjo. Sutiko iš Hado išleisti Euridikę į žemę su viena sąlyga – visą kelią jis turėjo eiti pirmas ir neatsigręžti, kol jie nepasieks Žemės. Orfėjas nesusilaikė ir atsigręžė į Euridikę, ir ši pradingo šį kartą visiems laikams.
- Nežinau, ar teisingai elgiamės. Kalbėjau su Kaunu, na su Irena iš tavo bobinčiaus, tai ji paprašė pasiskambinti jai į namus - Henrikas kažkaip iškilmingai atsistojo, gal ne tam, kad pademonstruoti savo aristokratišką kažkokios neįtikėtinos spalvos švarką, skarelę po kuriuo taip gražiai atrodė.
Tik pypkės trūksta, lyg pagavęs mano mintį, Henrikas priskemša pypkę, ilgai tai daro, susikaupęs, užsidega, pakvimpa geras tabakas, ZOLOTOJE RUNO - Aukso vilna, irgi pagal graikų mitą kažkodėl pavadintas tabakas
Kažkiek komiškai atrodėm - žilstelėjęs vyras aristokratiškai taip sėdintis ant geležinės lovos be matraso, aš ant taburėtės, ponia ant grindų po pledu, žvakės, kvapas konjako ir dūmai... tikrai ne sovietiškai... gal vyptelėjau, Henrikas spragtelėjo stalinės lempos mygtuką, aštri šviesa kažkaip iškart pakeitė nuotaiką kambarėlio to.
- Negalima einant į priekį gręžiotis atgal. Turi eiti į priekį, kad ir dantis sukandęs. Ir žinoti tiesą, kokia skaudi ji bebūtų - Henrikas atsistojo, prie manęs priėjo ir įkalė - Šeštadienį išteka tavoji Rūta.
Kažkodėl mašinaliai vienu gurkšniu išgėriau visą taurę, užsikosėjau nuo netikėtai aštraus gėrimo ir tik tada suvokiau jau protu, ką išgirdau.
Negerai, oi, negerai,
kai Puškiną primiršti...tikras poeto eiles, net keista, kad jos tokios dviprasmiškos vis tik glavlitui neužkliuvo.
и на обломках самовластья... Puškinas. Mokėmės būtent šį mintinai.
http://images.myshared.ru/4/142772/slide_9.jpg
Ir būtent tais- Brežnevo - laikais, kai Putin'as leitenantėliu tebuvo, va, ir tokias eiles žinojom, kažką panašaus, šios jau Gorbiui pritaikytos:
http://www.ljplus.ru/img4/g/r/grey_akella/_Putin.jpg
Pastatė Vanagupėje pirmą iš trijų bokštų, viskas lyg užsimiršo... kur tau.
Vėl ateina kažkas iš MSPI, derinti konsolinių netipinių rygelių. Aš, dar neužmiršęs visos makalynės su M500 betonu siunčiu draugą projektuotoją tiesiai pas vyr.inžinierių... ir užmirštu tai kasdieninėje gamybos rutinoje.
Po kelių dienų skamba tiesioginis vyriausiojo telefonas:
-Prašau užeiti Vanagupės klausimu.
Vyriausias visada kviesdamas sakydavo kokiu klausimu. Ypač, jei pas jį kas svečiuodavosi. Geras įprotis tai, eidamas "ant kilimėlio" savo griekus perkratai...
- Počemu tovarišč voprosov nerašajete? Eto že v vašej kompetenciji.
Na, nieko sau! Sėdi tasai iš MSPI ir dar du tipai pilkais kostiumais. Rusų kalba, tai gal iš Gosstrojaus, NIIŽBo pačio. Mandagūs tie vyrai, ranką paduoda, prisistato:
- Staršyj leitenant . Kapitan.
Pasirodo, Vanagupėje bus statomas dar vienas korpusas. Užsakovas- Maskva. КГБ. Viską reikia padaryti greit ir labai greit. O čia kokie tai klausimai su gelžbetoniu, projektuotojai nederina projekto, kaip tipinio - kartotinio.
Viskas aišku. Bus padaryta, draugas vyr.inžinieriau -sakau tik rusiškai.
- Reikia dabar pat ant brėžinių uždėti rezoliuciją, Rusų kalba. Ir antspaudą herbinį - netikėtai lietuviškai prabyla kapitonas. Geras jo kostiumas, pilkas, juostelėm, jugoslaviškas. 210 rublių, su liemene.
Sutapimas tai ar ne, bet kaip tik tais metais vyr.inžinierius su NIIŽBo delegacija buvo komandiruotėje Danijoje. Vienintelis pribaltas.
Berods tą pačią žiemą kapitonas tasai vėl atsilankė treste. Ir šį kartą dviese. Storulis toks su didele žiemine kepure, visai suglamžytu kostiumu, kapitonas gi - uniformuotas su aukštojo techninio išsilavinimą liudijančiu rombu:
https://50.img.avito.st/1280x960/2445704350.jpg
http://img1.bitbazar.ru/600/17/1777062
Kapitonas aiškiai, trumpais sakiniais pristato problemą :
. -Klausimas šį kartą sudėtingesnis.Bus statomas Centrinis archyvas. Dešimt aukštų. Projektuoja maskviečiai. Jie daugmaž susipažinę su lietuvišku unifikuotu karkasu, bet pastatas turi specifinių reikalavimų.
Priešgaisriniu atžvilgiu. Ir ne tik.
Tada pirmą kartą išgirdau tokį žodį - сляб. Tai, pasirodo, toks kvadratinis plieno strypas. Net ne strypas, "balvanka etakaja" paišo maskvietis, nieko sau - skerpjūvis 20 x20 cm.
https://27.img.avito.st/640x480/2882959327.jpg
Apibetonuotas tik tam, kad atlaikytų ne vieną valandą gaisro ugnies. Ilgai su tuo projektuotoju aiškinomės jau mano gamybos skyriuje susėdę, vaišinau svečius kava, tad prie jos ir paklausiau:
- Kas ten bus tame archyve, kad tokios apkrovos - net 1500 kg/m2?
- ЭВМ. Электронно-вычислительная машина - elektroninė skaičiavimo mašina. Kiekvienam aukšte, net ne po vieną.
Buvau EVM matęs VISI, netgi skaičiavęs kažkokią super lygtį...
http://www.078.com.ua/upload/blog/78374d160a55d165ba52c24b12d51484.jpg
http://encicl.narod.ru/img/4p.jpg
http://lpost.ru/wp-content/uploads/2013/11/Nairi-3.jpg
Dar - perfokortos:
http://www.retro-pc.net/musei/dd/other/p1.jpg
http://www.ferra.ru/580x3000/images/405/405489.jpg
Daug jų, tiesiog labai daug:
http://cdn.fishki.net/upload/post/2016/07/26/2024564/720606911.jpg
http://img0.reactor.cc/pics/post/%D0%B4%D0%B0%D0%BD%D0%BD%D1%8B%D0%B5-%D0%98%D1%81%D1%82%D0%BE%D1%80%D0%B8%D1%8F-%D0%98%D1%82-%D0%BF%D0%B5%D1%80%D1%84%D0%BE%D0%BA%D0%B0%D1%80%D1%82%D0%B0-2154300.jpeg
30557 cdn
Juozax
Negerai, oi, negerai,
baigiasi, kai pabandai paklausinėti ... kagėbėšnykų.
Viskas lyg aptarta, net protokolas beveik baigtas. Sėdim, kavą gurkšnojam, reikia apie kažką kalbėti, tad klausiu visai atvirai- tai kas tose dešimtyse eveėmų bus archyvuojama?
Abu svečiai susižvalgė ir prapliupo juoktis, kapitonas kažkodėl lietuviškai man:
- Viskas. Net apie tave, Juozas Aleksandrovič ar Aleksovič ir dainas tavo...Simboliška - Dzeržinskio gatvėj, įstrižai prieš "Tėvynę".
Čia tai bent! Iš tikro mano gimimo pažymėjime mėlynu rašalu taip pripainiota, pavardė, vardas,sūnus Aleksandro. Apačioje - Tėvas - pavardė , Aleksas.
"S každnin dniom vsio radostneje žitj..."- negi šitą turėjo jis omeny?
Taikliai mane tas kapitonas nusodino. Buvo jau po darbo valandų, skyriuje tik mes, bet daugiau klausinėti nesinorėjo.
Kapitonas paėmė mano ranką surašytą protokolą, klaidų gal nerado, rusų kalbą žinojau "na trojku s pliusom", jiems matant jį buvau perrašęs, sakiau, tai dėl mūsų Kniazevos, rusų kalba spausdinančios mašininkės, kitaip ji nepriims.
Kapitonas gi paprašė ant juodraščio pasirašyti, paimti ir vyr.inžinieriaus parašą. Ant juodraščio! Kai grįžau su parašu - įrašyti ir pasitarimo pradžios bei pabaigos valandas. Kažkaip neįprastai tai man pasirodė. Įrašiau - 16.00 ir 18.30.
Kapitonas ištaisė - 18.55 ir sulankstęs ... įsidėjo vidinėn uniformos kišenėn.
Aš - rimtu veidu į skutelius sudraskau juodraščio juodraštį.
Po kelių dienų ar savaitės kurjeris sekretorei atnešė spec.paštą. Tasai kurjeris - tai tokia uniformuota stora boba su didžiule pistoleto kabūra.
Jame ir mano rašytas pasitarimo protokolas, tik atspausdintas.
Nieko ypatingo, jei ne kitoje pusėje - metrika:
Отпечатано 5 эгз.
Получают 1 - в дело, 2, 3, 4, 5
Печатал ст.серж. Иванова И.П
копирки уничтожил.....
KGB. Pamenu, kaip žmonos dėdė Sikstas, nuo konservatorijos stotelės rodė langą trečiajame aukšte, trečias nuo prospekto...kažką pasakojo, ar ten enkevedistai jį tik tardė, ar ten kamera buvo. Prieš Sibirą.
Kai tuometinis Plano komitetas persikėlė į naują pastatą, kartą per ketvirtį reikdavo gauti mūsų šaką kuruojančio poskyrio viršininko parašą. Kabinetas berods ketvirtame aukšte, kaip tik priešais šoninį, tarnybinį KGB įėjimą.
-Matytumėt kiek pažįstamų čia užsuka. Langai dabar visada uždangstyti, net dieną. KGB labai priešinosi, kad komiteto pastatas būtų statomas čia. Ne tie laikai, Sniečkus dar patvarkė, sako net pasiūlė jiems iš centro miesto keltis. Gal netiesa tai.
Pamenu, kiek vargo buvo parenkant sieninių plokščių faktūrą. Ji - kiek banguotoje plokštėje turėjo derėti prie brangių, retų tais laikais aliuminijaus langų rėmų.
http://www.viltekta.lt/uploads/Products/product_32/ukio-ministerija06-28.jpg
Tašką ginčuose pastatė A.Brazauskas, tuometinis Plano komiteto pirmininko pavaduotojas. Trečiajame aukšte buvo sumontuotos kelios kiek skirtingų atspalvių sieninės plokštės. Komisija susirinko, architektei vėl kažkas netiko, statybininkai apie terminus kalba, vienu žodžiu šurmulys. Staiga visi aptilo. Nuo prospekto pusės ateina Brazauskas.
Užvertęs galvą žiūri į plokštes, ministro pavaduotojas kažką aiškina jam. Po kiek laiko sako:
-Man rodos pirma. Pats tas, va, kaip gražiai sužėri saulėje.
Viskas. Geriau blogas sprendimas nei jokio. Apdaila - pilkas marmuras su kineskopų stiklo smulkiai maltomis duženomis.
Jau daug vėliau, Gorbačiovo kooperatyvų laikais pamėgau labai simpatišką kavinukę DO RE MI. Einu prospekto link vieną vakarą tamsų gatvele tarp Konservatorijos ir KGB pastato, prieš mane ėjęs, matyt, atvykėlis pagėręs perlipo neaukštą tvorelę, nutarė žmogelis nusišlapinti... dabar tai Aukų gatvė:
https://manpatinkalietuva.files.wordpress.com/2014/04/dsc_0077.jpg
Taigi, taigi, kaipgis - gal į kelnes tik pavyko jam. Užsidegė šviesa, atsidarė pusrūsio durys, iššoko du vyrukai uniformuoti, viens du - durys užsidarė, šviesa užgeso. Viskas tyliai ir greitai. Lyg nebyliame kine.
Po keleto metų Archyvą iš tikro pradėjom statyti. Tik ne tą su kolonomis- sliabais, o monolitinį, irgi įdomiai - aukštų pakėlimo metodu, su domkratais juos keliant aukštyn. Kažkur tuometiniame Antakalnio užkampyje, pakeliui į Nemenčinę, už Kinostudijos.
O vieta "prieš įstrižai Tėvynei" daug metų buvo tuščia.
http://foto.terpe.lt/inkelti/20101130/i36_aefrstve%20(18).jpg
Ir "Tėvynės" vardo nebeliko, pavirto į Brodvėjaus muzikinį teatrą , „New York Club“ ... vis tik kokie mes provincialai..
Tik dabar ten turgelis toks, menkaverčių pastatų atsirado.
KGB pastatas - uždaras visu perimetru kvartalas.
http://vilnius21.lt/vaizdas.php?id=18226&r=4cca04f7f8c7da96be416403f6ccd791&t=6
O archyvas kagebėšnykų buvo vis tik patyliukais pastatytas jų kvartalo viduje. Nors daugelį, gal net visus to meto statybos pastatus žinau- jie visi susiję su gelžbetoniu, šitą pamačiau jau "mūsų laikais", besilankydamas skolininkų bankroto bylų teismuose:
http://nuotraukos.vilnius21.lt/namai/40/gedimino40-5124031.jpg
Išsivysčius elektroninei pramonei, lempas pakeitus tranzistoriais, tosios ЭВМ sumažėjo, palengvėjo. Tad ir "archyvui" neprireikė 10 aukštų,
labai gražiai pasislėpė pačiame sostinės centre.
Sena, ilgai atsidaranti foto nuo Tauro kalno, lyg tai "archyvo" aliuminijus spindi, o gal Plano komiteto:
http://smg.photobucket.com/user/romas/media/PANOR%20Tauro/21220013.jpg.html
Čia medžiai užstoja paslaugiai KaGėBėšnykų rūmus:
http://static.panoramio.com/photos/original/57598709.jpg
Su tuo kapitonu teko susitikti po gal dešimtmečio.
30615 cdn
Juozax
Negerai, oi, negerai,
kai Vilniuje gyvena pusė kauniečių ir kita pusė kaimiečių. Po kažkokio koncerto ar spektaklio Neringoje sutikom seną jaunystės laikų draugą Tomą.
Jis kažko stipriai užšventęs, penktadienis, užsisėdėjom. Tomas, visada dėl ko nors sublizgėdavo, iš foje automato kažkam paskambino- ateinam, trise aš ir draugelis su žmona.
Susidėję šiaip taip sukrapštėm baltajam gandrui, eiti netoli, link bibliotekos, net arčiau pro kiemų kažkokius labirintus, tamsu, pirmame aukšte pasitiko šeimininkas.
Vienas kambarys. Maišas, kaip ir sakė Tomas. Sienos, lubos apklijuotos vadinama meškovina :
http://ivatex.ru/d/31021/d/225.jpg
Nudažyta baltai, atrodo tikrai fain, kokia graži faktūra - žavisi manoji ponia.
Sienoje niša, joje kelios žinomos knygos ir ...Brokhauzo enciklopedija
https://lt.wikipedia.org/wiki/Brokhauzo_enciklopedija#/media/File:Brockhaus_Lexikon.jpg
Dar - baro durelės, atsidarius jaukiai nušvito taurelės ant raudono aksomo.
- Brokatas irgi gražus, Jūs gal tekstilininkas? Užtiesalai tokie puikūs - žemaitiški raštai, "bordavi"...
Žmonos pamalonintas šeimininkas ginasi, ne ne tekstilininkas, kažkiek patapau - rodo į paveikslą- naktinis miesto dangus...
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/564x/b7/98/a5/b798a57c60757ad6540abfec57458d50.jpg
-Jam dabar krizė, mūsų Van Gogui - aiškina Tomas, išpilstydamas konjaką iškart į keturias dideles taures...
Ant palangės - didžiulis magnetofonas. Juosta sukasi lėtai, muzika pritildyta. šeimininkas sako:
-Dzisus Kreis Superstar. Tik vakar iš Talino parsivežiau.
Man ne iškart "daėjo" - tai Jėzus Kristus superžvaigždė. Buvau girdėjęs apie šią roko operą, netgi Litmenis rašė kažką...
Gurkšnojam,prieblanda, tik mago lemputės ir žvakės kelios...muzika man nepatiko, gal kad žodžių nesupratau... Marijos arija... Judas...
Tylim, gal gerai kartais protingai patylėti, nei kvailai pašnekėti.
Taigi, taigi, kaipgis - Tomas išjungia magnetofoną, nukelia ant grindų, užpučia vieną žvakę, atidaro langą:
-Laikas. Paklausykit.
Už lango, vos už kelių žingsnių- aklina siena. Tai iš už jos girdisi tie keisti garsai- šūksniai, dejonės, juokas. Tomas sudeda rankas ruporu ir visu balsu šaukia:
-Kosoj! Kosoj!
Koks ten žvairys? Kosoj. Šeimininko veido nematau, tamsu, gal nelabai jam patinka Tomo šūksnis antrą nakties. Kurį laiką tylim, po to girdisi:
-Ja kosoj. Čego tybie?
Siena toji - Lukiškių kalėjimo. O naktį pro langus susišaukia kaliniai.
Tomas nebūtų Tomas. Programą reikia iki galo įvykdyti, prieš vėl užkeldamas magą ant palangės, prožektoriumi apšviečia sieną. O ji maždaug taip pagražinta:
http://www.15min.lt/images/photos/625799/original/grafitis-vilniaus-mieste-5791bdacaaff4.jpg
Patenkintas įspūdžiu Tomas iš lietpalčio kišenės ištraukia plokščią beveik pilną butelį... nesvarbu, kad kažkokio šamarliako, Tomo gruziniška čača vadinamo...
Apie penktą ryto jis vėl sublizga:
-Varom į Taliną. Ten manoji Larisa.
Larisa, tai jo žmona. Žymi krepšininkė. Ir tėvas jos kažkoks tūzas.
Nepavyko mums Tomo atkalbinti. Kaip ir jam mūsų įkalbinti.
Visai greta, Vykdomojo komiteto garaže - jo žiguliukas. Milicininkas kiek nustebęs, kad taip anksti. Vis tik Tomą įsileido. Tas lyg nė lašo neragavęs po kelių minučių išvairuoja savąjį žiguliuką, mus į Žirmūnus nuveža ir prisaikdintas pavakare paskambina jau iš Talino:
- Larisai siurprizas labai patiko, kad atvažiavau jos pasiimti.
Kapitonas, gal jau ne kapitonas buvo visai netoli. Visai.
30712 cdn
Juozax
Negerai, oi, negerai,
kai sako - lazdos, ligos, tiurmos neišsižadėk
Kapitoną tą sutikau gal po dešimties metų. Tiksliau, jis mane surado. Dar tiksliau atėjo į mano kabinetą civiliai apsirengęs. Su raštu - techninės ūkinės pagalbos principais prašome atleisti 3 m3 kalkinio skiedinio...raštas, aišku rusų kalba. Отпустить. Tais laikais ne pirkdavo/ parduodavo, o atleisdavo.
Kai turi paskyrą, fondą, limitą - reiškia planine tvarka, kai neturi - sudėtinga tiek pardavėjui tiek pirkėjui. Neplanine tvarka atleisti produkcijos nevalia, tik virš plano. O planai kasmet didinami.
Rusiškai aiškinu - eikite į ministeriją...pas tą ir tą - rašau ant mažo lapelio.
Lapelis- mano paties tik ką sulankstytas ir suplėšytas iš normalaus popieriaus lapo.
- Čia jums, va nuo mūsų firmos - netikėtai lietuviškai prabyla interesantas, taigi, čia tasai kapitonas KGB. Jis man ant stalo padeda storoką šūsnį mažų, gražių, baltų lapelių.
Co to nie to. Kažkas ne taip. Mėnesį buvau pavadavęs direktorių, tad mūsų gamyklą šefuojantį KGB majorą žinojau- kartą atvežė į seifą kažkokį antspaudais apklijuotą paketą, kurį galimą atidaryti tik ypatingu atveju. ЧП чрезвычайное положение.
Žiūriu raštą. Jis pasirašytas pulkininko, blankas firminis Исправительно-трудовое учреждение Нр....
Kapitonas aiškina - dirbąs toje ITK, tai kalėjimas, tas kur centre miesto, šalia Ministrų tarybos. Truputį remontuojamės, va ir prireikė skiedinio. Ne, darbo jėga padėti negali, jie "strogogo režima". Užtarti, kad iš Grigiškių kolonijos gamyklai padidintų limitą pabandysiąs, prašysiąs savo viršininko pulkininko, tas tas pas generolą eitų. Ir netikėtai nuperka mane:
- Padėk man, draugas Juozai. Dirbu tik keli mėnesiai ten, viršininko pavaduotoju ūkio reikalams. Neturim fondų, kur nenueini visur tas pats.
Prieš mane dirbęs sukdavosi kažkaip...
Einu pas sekretorę, toji susiraukusi atneša mano užprašytą kavą (priklauso tas daryti tik direktoriui ir vyr. inžinieriui gamyklos, padėkoja už pusę lapelių iš tos šūsnies, net šypseną išspaudžia, sena kačerga).
Ir aš guodžiuosi kapitonui - užpjovė darbo jėgos trukumas. Kiek Statybos trestas atsiunčia pagalbon statybininkų, neatlaiko jie visą dieną vibroaikštelių triukšmo, nepratę visą laiką valdžiai ant akių būti.
LTP - lečebno trudovoj profilaktorij - atsivežam iš ten 20 besigydančių alkoholikų, bet jų valdžia reikalauja juos auklėti, nu, prižiūrėti, kad rašalo nenusipirktų gretimam gastronome. Geriausi - iš Grikiškių kolonijos, bet jų mums skyrė tik 12. Visi rimti vyrai, po avarijų ten pakliuvę.
Nupasakoju kapitonui, kuom skiriasi kalkinis skiedinys 1:3 ir 1:1, kodėl vežiojam jį po 2,4 m3 savivarčiais, o užtrinimui tik po 0,8 m3. Ant rašto dedu rezoliuciją - realizuoti. Tai reiškia, gamykla atveš savo transportu, nereiks lopetomis iš bortinio sunkvežimio krapštyti ir jo po to savaitę plauti...Bet - va tokių lapelių dar tris komplektus, apdalinsiu kolegas direktoriaus pavaduotojus, ypač tiekimo reikalams, kurs amžinai neturi laiko tokioms smulkmenoms.
-Bus. Draugas Juozai, duokit tik užsakymėlį, mes turim spaustuvę, tad ir gero popieriaus. O dar geriau - ryt, pavyzdžiui 13.00 mūsų leidimų biure bus išrašytas leidimas, pats pasirinksit vietoje. Tik pasą turėkit. FIO žinau, neužmiršau dar.
FIO tas tai nuo rusiškai familija imia otčestvo. Pavardė vardas tėvavardis.
-Tik ten - nestovėkit eilėje. Eikit be eilės.
Sutartu laiku prie vartų matau, eilė prie langelio tikrai yra. Perduoda siuntinius savo artimiesiems tiurmon.
http://blog.hardcore.lt/mic/archives/vaikai%20pas%20kalejima1.jpg
Na, tiek jau to, tie lapeliai. Eit be eilės nepatogu, stovėt joje - per ilgai.
Staiga atsidaro durys ir man moja kapitonas:
- Draugas Juozai, prašom čia!
Tik kapitonas papulkininkio antpečiais:
http://img11.nnm.ru/0/6/c/3/3/0f1c4534f5d68b302142c188cbd.jpg
Ir atsivėrė pragaro vartai
30801 cdn
Juozax
Negerai, oi, negerai,
kai atsiveria pragaro vartai, net jeigu tai tik ekskursija:
http://baltnews.lt/images/101352/05/1013520508.jpg
http://traugutt.org/wp-content/uploads/2015/09/traugutt-lukiszki02.jpg
kai viskas grotuota:
http://g3.dcdn.lt/images/pix/file21322099_ca8e149d7346acbcd4.jpg
https://www.tv3.lt/Uploads/Gallery/photos/40/b2/60/fb/40b260fbfcbebcf3542eded56b176004_600.jpg
Pamenu, kaip nesmagu pasidarė, kai eidami kalėjimo teritorija, kažkurį kiemą šlavęs kalinys sustojo ir nusiėmęs kepurę, prispaudęs ją dešine prie krūtinės sustingo veidu į mus.
Mano kapitonas/papulkininkis atsainiai mostelėjo ranka jam, atseit - laisvai, o man paaiškino:
-Čia buvęs Ukmergės vyriausias architektas. Nesenai jis čia, vis mane maišo su viršininko pavaduotoju režimui. Kiti kaliniai skiria mus.Tas vriednas, ne strogij, ni imenno vrednyj. Ypač jo bijo prižiūrėtojos.
Ir iš tikro sutikti kiti kaliniai tik sustodavo ir piktai dilbčiojo man rodos į mane. Nustebino tai, jog prižiūrėtojai - beveik vien uniformuotos moterys.
- Be ginklų jos. Nors šaudyti moka. Net iš kalašų.
Visos jos kariškai atiduodavo pagarbą, gana gražiai ranka prie beretės mėlynos. Mano palydovas taip pat. Matyt, jį gerbė, nes kai kurioms iš anksto jis kokiu tai būdu sugebėdavo duot ženklą - apsieikim be to oficialumo. Kai kurias net vardu pavadindavo.
- Padarom ekskursiją į mirtininkų koridorių - ir įeinam į pusrūsį. Duris atidaro pagyvenusi tokia stambi moteris:
- Na vverenom mnie objekte vo vremia mojego dižurstva proisšetsvij niebylo! - lyg iš kulkosvaidžio išpoškina storulė.
-Svobodno. Tovarišču chočiu pokazat vaš objekt.
Ilgas koridorius. Sienos nudažytos nenusakoma spalva. Pilkai žalia gal - aliejiniais dažais
http://i1.wp.com/poznajwilno.pl/zalaczniki/muzeum-ofiar-ludobojstwa.jpg
Kažkaip šiurpiai koridoriaus gale šviečia senovinis arkinis langas
http://g4.dcdn.lt/images/pix/kalejimo-langas-61360591.jpg
- Na, va, kaip kamera atrodo. Geriau nepatek čia, Juozas Aleksandrovič. Dabar čia tuščia. Jau senokai, nuo pat mano darbo čia pradžios. Tik neklausinėk, kaip rastrel ispolniaetsia. Nesakysiu. Pats nežinau- skaniai nusijuokia podpolkovinikas mano.
http://i2.wp.com/poznajwilno.pl/zalaczniki/muzeum-ofiar-ludobojstwa-cela.jpg
Slegiantį įspūdį paliko jų gamybos korpusas. Irgi ilgas kiek atnaujintas koridorius, duryse akutės, matau - didoka patalpa kokių 40-50 m2, stalas per visą ilgį, abipus sėdi jauni plikai nukirpti vyrai ir kažką dirba. Vienas tokias duris prižiūrėtoja atidarė:
- Smirno! Na proizvodstve ČP net, dokladyval brigadir, zakliučionyj Jonaitis.
- Volno, - kariškai griežtai sako paplulkininkis
- Sadites za rabotu - netikėtai, vos ne bosu užbaubia prižiūrėtoja, šiaip gana simpatiška moterėlė.
Kiek daug piktų neapykantos žvilgsnių vienu metu nemačiau niekad iki tol. Ir gal po to. Mano palydovas aiškina - čia sėdi gavę minimum 10 metų, daugiausia po 15. Kaip taisyklė pagal straipsnį tokį ir tokį - sąmoningą dviejų ir daugiau žmonių nužudymą. Ne, ne vien iš Lietuvos. Iš visos Sąjungos. Čia elektronikos korpusas, darom elektros jungtis, užsakovas VILMA.
http://img-fotki.yandex.ru/get/57985/28883869.5491f/0_116ef4c_a479a277_orig
Kasetinis VILniausMAgnetofonas:
http://www.mainyk.lt/img/items/36/290/6/4e1de245b6862.jpg
- O į cerkvę iš vidaus galima pažiūrėti?
- Galima. Ten tik sandėlys manojo ūkvedžio.
Nustebino aukštai kupole žėrintys vitražai. Ir burkuojantys ten balandžiai.
Kelių aukštų, iš trijų pusių galerijos irgi grotuotos:
http://alytusplius.lt/sites/default/files/d9e4dff2df8677a5b4a8ec331dce95f18e62412b.jpg
30857 cdn
Juozax
Negerai, oi, negerai,
kai realybė atrodo nerealiai.
Iš vidaus, nuo pačios apačios tie vitražai ar jų fragmentai atrodė iš ties nerealiai. Kurį laiką net maniau, gal pasivaideno? Juolab, kad cerkvėse vitražai retas dalykas.
Ne, nepasivaideno. Gal vienintelė foto begaliniame internete :
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/c/ce/St_nicolas_at_lukiskai_vilniu.JPG/250px-St_nicolas_at_lukiskai_vilniu.JPG
Slegianti atmosfera.
Sienos nenusakomų spalvų, kažkoks specifinis - chlorkalkių, ūkinio muilo, dar kažko kvapas,
Tas sutiktas, pagarbą atiduodantis architektas. Tie neapykantos kupini žvilgsniai. Jauni, plikai kirpti vyrai. Grotos, grotos, grotos, žvangantys raktai.
http://www.15min.lt/images/photos/616133/big/1264516485irma0246.jpg
Kiemuose sutiktų figūros, lyg medžiai be šešėlių ar šešėliai be medžių:
http://krzysztofruchniewicz.eu/wp-content/uploads/2016/03/2016-03-29_wyszki_i_okolice-12-von-30-1.jpg
Tasai kalėjimas nėra toks didžiulis, kaip man tada pasirodė:
http://laimonofoto.lt/wp-content/uploads/laimonas-ciunys-oro-balionu-25.jpg
http://pamirsta.lt/wp-content/uploads/samsung-dangoraizis/29315182322116.jpg
Sienos, grotos, tvoros, spygliuota viela ir ... dangus, gal tik dangaus lopinėliai. Dabar vaizdas gal kiek pasikeitė:
http://static.panoramio.com/photos/original/51107387.jpg
Norėjau greičiau iš čia ištrūkti. Palydovas lydi mane link vartų, prie kontrolės posto. Jau koridoriuje girdisi greit einančios, gal net bėgančios aukštakulnių būdingas garsas. Gal, kad garsas toks čia netikėtas, gal kad esam džentelmenai, abu automatiškai stabtelim,..
Sargybinis išsiviepia ir atidaro duris bėgančiai, jau džinsais persirengusiai tai elektronikos cecho blondinei.
Šmėkšteli vienintelis tikrai gražus vaizdas:
http://jeanstories.com/wp/wp-content/uploads/2015/07/N5A5458.2-475x317.jpg
Pagaliau gatvėje.
http://zonoje.lt/wp-content/uploads/2013/05/lukiskes.jpg
Kelias naktis negalėjau užmigt. Tai, matyt, pati įspūdingiausia ekskursija.
Dabar berods jos ir organizuojamos, viena tikrai buvo, irgi nepaprasta. Su neprilygstamu vis tik beveik visose sferose gidu - AZ:
http://g3.dcdn.lt/images/pix/arturas-zuokas-67577300.jpg
30892
Juozax
Negerai, oi, negerai, kai tikras įvykis tampa beveik novele
Buvo 1990 metai. Lietingą, niūrią gruodžio dieną užėjau kavinėn Barboros Radvilaitės gatvėj.
Jau gėriau kavą, kai prie manęs prisėdo jauna kažkokia užsisvajojusi moteris. Ant stalo pasidėjo poką su ką tik nusipirktais saldainiais BALTOJI MEŠKA. Deficitas. Jie pabyro. Ji pasiūlė man kelis ir sako:
- Šiandien gimė mūsų nepriklausomybė.
- Argi? Juk šiandien vienuolikta, bet gi- gruodis.
- Būtent…
- ?
- Kovo 11 mes tik pradėjom Nepriklausomybę. Praėjo devyni mėnesiai, šiandien ji gimė…- ir jaunoji moteris vėl kažkur mintyse užsisklendė, užsisvajojo, paskendo ar…
Nors sėdėjom prie vieno staliuko, ji buvo kitur.
Susimąsčiau ir aš. Juk ji sako tiesą- naujagimį reiks…
- Taip, taip- reikės išpopinti, užauginti, išauklėti, daug bemiegių naktų praleisti jam susirgus ir…
- Gali paaiškėti, kad išauginom kažkokį - nesinorėjo sakyti kokio negero žodžio, karštligiškai ieškojau elegantiškesnio sinonimo tam, kas tuo metu vyko Lietuvoje, seime, kiekviename mūsų.
- Taip, taip - būtent tai - ir ji vėl kažkur dingo, nors buvo čia pat. Tik tada pamačiau, kad prie stalo atremtas didžiulis dailininko planšetas. Tai aš prisėdau prie Jos staliuko, o ne Ji prie mano.
Dažnai prisimenu Ją ir tuos žodžius. Reta, kad moteris būtų graži ir protinga.
Ir dar- mokanti žiūrėt kitaip. Gaila, daugiau niekada Jos nesutikau.
31103
Juozax
Giraitė. Negerai, oi, negerai,
kai išgirsti kokių nesąmonių mūsuose vyksta, vyksta ir įvyksta.
Ypač, kai jas komentuoja visažinys koks, rašąs ir priedo signataras.
"1985 metais architektai Kęstutis Pempė ir Gytis Ramunis sukūrė lietuviškojo postmodernizmo grynuolį - Kelių policijos pastatą Vilniuje." - taip parašė kiti.
Argi iš tikro visiems žinomas ir nelabai mėgstamas šis pastatas - sovietinis monstras?
http://architektusajunga.lt/uploads/Image/anonsai/2015/3.jpg
http://archmap.lt/wp-content/uploads/2015/12/2-1.jpg
Labai kokybiškas raudonų latviškų apdailos plytų mūras. Lietuviškos tokios plytos tiko tik vidaus sienoms. Molis ne tas.
http://www.15min.lt/images/photos/615109/original/jkal0349-4f9137c93a9fa.jpg
Geras apskardinimas:
http://sa.lt/wp-content/uploads/policijos_pastatas_vilnius.jpg
Todėl atlaikė fasadai be jokių remontų ne vieną žiemą, laiptus tiesa reikėjo kasdien po kelis kartus šluoti. Užtat kiti, sraigtiniai, moderni naujovė tų laikų visada sausi. Sunkiai, tiesa, juos gaminom, bet pagaminom:
http://www.15min.lt/images/photos/616133/original/vilniaus-keliu-policijos-pastatas-52f103db2dcc7.jpg
Šiaip pastatas karkaso UK-1, berods (6 + 3 + 6 ) x 6 schemos, taigi 3 m pločio belangis prastų grindų koridorius, kabinetai vienodi ... aukšto aukštis mažokas... užtat, kai kur švieslangiai stoge, vitrininiai langai etc.
Ko šis pastatas neįtiko, kuom geresnis naujasis, nežinau. Matyt dėl šiluminių charakteristikų ar dar ko.
Bet paliktas be priežiūros, be langų - kaip be akių:
http://www.15min.lt/images/photos/616209/original/buves-keliu-policijos-pastatas-573cc24465a6c.jpg
Tik paskutinis... gali rašyti, kad griūna pats savaime atseit, nieko nemokėjo prie sovietų statyti:
http://www.15min.lt/images/photos/625799/original/apleistas-ir-niokojamas-kulturos-paveldo-pastatas-giraites-gatveje-57f350b887538.jpg
Net laiptai gamyklos mozaikininkų sunkiai gaminti nenukrito :
http://g4.dcdn.lt/images/pix/355x215/fXuB2PtZHrM/buves-keliu-policijos-pastatas-giraites-g-72561508.jpg
Ir visas šitas širšelynas, kur kablelį nežinia kur statyti :
griauti negalima palikti
Mūsų valdžiauninkai tikrai ūnikalūs. Unikalūs, nes su dviem Ūūūūū...
31163
Juozax
Laiptai. Negerai, oi, negerai, kai
"Vilniaus santuokų rūmai pastatyti ant išniekintų Vilniaus liuteronų ... Sekuliari sovietinė valstybė... "
Ne visai niūrus, bet vis tiek sovietinis statinys, sovietinis reliktas tai:
http://www.autc.lt/Handlers/ImageHandler.ashx?b=true&i=1888&fn=a621b064-4143-45e7-947c-4304cfa4bcff
"Santuokų rūmai, Gediminas Baravykas 1974"
Visai net ne niūrus, o švytįs :
www.openhousevilnius.lt/wp-content/uploads/2016/04/14.-Santuoku-rumai_A.Ambrasas-1020x500.jpg
http://static.panoramio.com/photos/original/13547833.jpg
Nors spalvomis nesugadintas :
http://farm4.static.flickr.com/3305/3661780579_ae5a58345f_o.jpg
http://www.openhousevilnius.lt/2015/wp-content/uploads/sites/3/2015/03/14_SANTUOKU-RUMAI_Giedrius-Ilg%C5%ABnas-VG1-1020x500.jpg
"Pirmasis Lietuvoje ( ir visoje Sovietų Sąjungoje) civilinės metrikacijos pastatas išsiskyrė architektūriniu sprendimu.
Dekoras subtilus: vienspalvės šviesios vertikalių linijų faktūros tinko sienos...''
Taip rašo patys architektai. Vilnius 1900-2016.
Mano studijų laikų bičiulis Petras, žemaitis toks kietas, su kuriuo ginčytis sunku man, nes neužtenka išgirsti, jog skamba varpas, jam gi būtina nurodyti ne tik kurioj bažnyčioj skamba, bet ir kur tasai varpas atlietas irgi architektas. Kažkiek. Petras prieš statybos vakarines studijas VISIukuose buvo baigęs architektūrą technikume.
"...erdvinio tūrio kompozicija prasideda iškilmingais laiptais..."
Kiekvieną kartą, pamatęs šiuos laiptus, apniunka. Nes:
- Aš dešimt metų prieš Baravyką tokius suprojektavau kursiniame projekte bendrabučiui. Gavau kritikos, na, 3,14zduliai už nekuklumą, na - už nesaikingumą.
Jo technikumo laikų kursiokai sakę, kad vatmanas su fasadu iš to kursinio projekto vis dar kabąs koridoriuje.
Kiek metų vis ruošiamės pasižiūrėti - apvaikštant visus keturis aukštus.
Dabar tikrai. Artimiausiu metu.
31295
Juozax
Laiptai II. Negerai, oi, negerai,
kai galų gale prisiruoši ką nors padaryti, o gaunasi kaip visada. Nulis. Zero.
Parašiau laiškelį kolegijai, taip ir taip, du ponai senjorai geidauja apsilankyti sekmadienį, apžiūrėti eksponuojamus koridoriuose darbus. Jokio atsakymo.
Sunkiai susirandu tinklapyje telefono numerį, atsiliepia sekretorė, laiškelį gavau, nežinau ką atsakyti, ko ponas pykstate, ne mes ne konclageris, leidimą gali duoti statybos dekanė, ne, ji bus tik trečiadienį...Kiek pameluoju, mano draugas atvažiavo iš Amerikos tam, kad prabalsuotų, todėl ir užsiciklinau ant to sekmadienio.
Petras iš tikro šiame dešimtmetyje berods aštuonis Pensilvanijoj gyveno. Sekretorei sakau, jei, tai mes savų anūkų jūsų kolegijon neleisim, kur tai girdėta, ne konclageri, bet savo absolventų šitaip negerbti!?
Važiuoju piktas visai be reikalo, koks skirtumas gi, darbo dieną apvaikščiosim tą sumautą technikumą, kai recenzuodavau jų gelžbetonininkų diplominius projektus buhalterijoj lankydavausi, atsimenu, tikrai sienos darbais nukabinėtos. Berods, tą sekretorei irgi išrėžiau.
Žiede skamba mobilus, numeris nematytas, nekenčiu vairuojant kalbėt, pats kaltas, kad atsiliepiu.
- Čia raštinės vedėja Renata, matot, mūsų dizaino katedra su architektais išsikėlė kitur, taigi, nelabai ką ant mūsų sienų ir berasit.
- Ačiū, ką jau bepadarysi, viskas keičiasi ir vis geryn.
Nelabai suprato mano sarkazmo ponia Renata, bet atsiduso su palengvėjimu, viena bėda nuo galvos...
Petras apie tą savo darbą, lyg šiol kabantį ant sienos prasitarė tik prieš kelis metus, tikrai anais laikais būč susiradęs. Ne vien iš smalsumo.
Vakariniame ne tik mūsų grupėje jis buvo moksluose kiečiausias.
Įtariu, kad gal jis tik vienas suprasdavo Rozembliumo jaunesniojo dėstomą tamprumo teoriją.
Ne zubryla, visada kartu vietoj paskaitų eidavo alaus barą. Dabar sunku kam patikėti, bet kai atsidarė GINTARAS, kad į barą patekt, tekdavo eilėj atstovėti dvi tris valandas, tad vienas iškart užimdavo eilę, o po kelių paskaitų ir mes nuo paskutinių dviejų nusiėmę ateidavom.
http://nuotraukos.vilnius21.lt/namai/61/sodu14-836112.jpg
Ne Kauno RAMBYNAS tas baras buvo, bet gražūs bokalai, krevėtės, ešeriai, tamsus alus, nesibaigiantys pokalbiai. Tradicija patapo, kiek valandų eilėj atstovėta, tiek reikia atsėdėti. Kartą savo rekordą pasistačiau - šeši bokalai alaus. Trys litrai per vakarą, ne kibiras tai, bet nemažai.
Bokalai gražūs, ne šitie, sovietiniai standartiniai:
http://i2.guns.ru/forums/icons/forum_pictures/008577/8577095.jpg
Tais laikais buvo įprasta- geras alaus baras turėdavo savo firminius, dizainerių sukurtus bokalus;
http://procesilatvija.lv/wp-content/uploads/2016/06/21-4.jpg
http://lol.tv3.lt/uploads/editor/image/2011/10/21/beer04_.jpg
Nežinau kodėl mūsų grupei - 17 vyrų vakariniokų - spec.kursą vest paskyrė doc.Paulauską, metalo konstrukcijų vadovėlio autorių.
Diplominiams darbams - pagrindinė kryptis - didelių angų kabančios konstrukcijos. Koncertų salė Palangoje. Parodų paviljonas. Sporto rūmai.
Vantais dengtos apie 100 m angos.
Petras gi pasirinko 200 m diametro apvalų pastatą. Konstrukcija - membrana.
Tuo metu pasaulyje buvo berods trys taip dengti pastatai, vienas jų TSRS - kinoteatras Baku mieste.
Membrana.
31460 cdn
Juozax
Laiptai III. Negerai, oi, negerai,
kai sunku patikėti, kad šie laiptai padaryti 1961 metais, taigi- dar nepaskelbus karo stalininiam ampyrui :
http://www.autc.lt/Handlers/ImageHandler.ashx?b=true&i=1135&fn=058ff157-71c0-4d16-bdc1-7769cd72a312
Nors tas ampyras gana kuklus mūsuose:
http://www.vilnius1.com/i2/soviethouse1.jpg
http://nuotraukos.vilnius21.lt/namai/96/agostauto3ajaksto24-1209612.jpg
Man visada akys ilsisi ir žiūrint į patį arch.Chlomausko suprojektuotą MSPI pastatą, ne tik dėl to, kad tai buvo mūsų architektūros dėstytojas:
http://archiforma.lt/wp-content/uploads/2014/10/1-Chlomauskas-MSPI-Vilnius.jpg
Kaip ir į jo sugalvotą Sporto rūmų stogo grakštų vingį... o laiptai irgi iškilmingi :
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/af/Sportorumai.jpg
"Dar vienas tipinis sovietinis monstras, dinozauras etc" - yra ir tokių vertinimų.
"Ekspresyvi, skulptūriška brutalizmo estetika ..."
"laikančiąjai konstrukcijai pritaikė mišrią įtemptąją kabamąją konstrukciją, 1971 m., išradimo autorius... .....H.Karvelis ."
Labai panašus statinis kiek anksčiau pastatytas Minske. Po to - pakartotas dar keliuose miestuose Sibire ir dar kažkur..
Betgi, patys baltarusiai rašo - "Эскизы Дворца спорта, скорее, дипломного проекта, который сделал архитектор Филимонов, увидел ..."
Diplominiai projektai, tai tiesiog akademiniai darbai, kad praktikoje būtų įgyvendinami - negirdėtas dalykas. O Minske kažkoks Filimonovas, kaip Korbiuzje?
"Neretai tenka išgirsti, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūra niekuo neišsiskiria, ji nėra vertinga, nes esą tai tipinis projektas. Neva pagal tą patį projektą anksčiau nei Vilniuje iškilo analogiški sporto rūmai Minske. „Tai kita ir labai skaudi istorija, kurią man papasakojo amžiną atilsį architektas E. Chlomauskas. Atvirkščiai, originalų lietuvių projektą pasiskolino baltarusiai. Juk Sovietų Sąjungoje anais laikais tai nebuvo laikoma nei plagijatu, nei vagyste“, – atskleidė paslaptingą Koncertų ir sporto rūmų istorijos puslapį H. Karvelis.
...Į Baltarusiją išvyko ir tuometis „Miestprojekto“ vyriausiasis architektas, priglobęs daugybę brėžinių, eskizų, projektų. Tarp jų buvo ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų konkursą laimėjęs E. Chlomausko projektas. Netrukus Baltarusijoje buvo pastatyti Sporto rūmai, akivaizdžiai nukopijuoti nuo E. Chlomausko sukurtųjų. Paaiškėjo, kad projektą kaip savo pateikė buvusio „Miestprojekto“ vyriausiojo architekto sūnus, vos baigęs architektūros studijas."
Taigi, Minsko:
http://img.tyt.by/n/kultura/0f/0/dv_sp_img014.jpg?uuid=1346157939332
Pati schema:
http://www.ddv-shop.com/images/ddv-shop14/ddv-shop14-48.png
http://www.bestreferat.ru/images/paper/60/53/9795360.png
Vantai - tai tokie lynai, trosai palaikantys stogą. Pagal skaičiavimo formulę net siūlo neįmanoma ištempti idealiai tiesiai, vis tiek yra kažkoks įlinkis ("pakyla" atvirkščiai) f, formulėje jis vardiklio sandaugoje, jei būtų 0 (nulis), jėga taptų begalinė.
31667 cdn
Juozax
Laiptai IV. Negerai, oi, negerai,
kai laiptai link inžinieriaus diplomo statūs.
Juo labiau, kai net toks paniekinamas posakis buvo- "sovietskij inžinierik na 120" - vidutiniškai tiek gaudavo dauguma tų inžinierių. Tais laikas taip vadindavo įvairiausias pareigybes, dabar įvardijamas irgi vienodai - vadybininkas.
Tiekimo skyriaus inžinierius. Kadrų paruošimo inžinierius. Realizacijos skyriaus inžinierius. Maisto ruošimo inžinierius - tai kokiam konservų fabrike.
Vieni inžinieriai aplink. Net VISI - Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Tikrų - reta. Man gyvenime teko sutikti gal du.
Ekspo 58 JAV Briuselio paviljonas. Mano diplominio darbo PARODŲ PAVILJONAS tema.
http://tehne.com/assets/i/upload/library/architecture-of-usa-p0520-1.jpg
Išorinis gniuždomas gelžbetonio 104 m diametro žiedas, vidinis tempiamas metalo 5 m diametro žiedas, vanto ilgis apie 50 m.
Maždaug toks vaizdas, tik matmenys kiti
http://img0.mxstatic.com/wallpapers/e8ba7fa2387c505fd645d67def2a04ff_large.jpeg
Ne viskas taip paprasta. Tokias angas dengiant reikia daug ką numatyti, pvz. stogą stabilizuoti, kad vėjas jo neįsiūbuotų. Ypač, atrodytų visai paprastame statinyje, kaip Palangos Vasaros estrada - statinys tai be sienų praktiškai:
http://www.efoto.lt/files/images/23928/Palangos%20VE%20PanoramaWB.jpg
https://img.lrytas.lt/show_foto/?f=4&id=581141&s=20
http://www.statybunaujienos.lt/images/fotogalerija/1200_900/407/4229.jpg
Arba - sniego apkrovos. Pamenu, kiek vaikė doc.Paulauskas mane - o kaip sniegą nuvalysit, kolega, o kas bus, jei sniegą supustys vienoje stogo dalyje, gi bus nesimetrinis apkrovimas. O jei vandens nuvedimas užsikimš?
Ne aš vienas keiksnojau - kokia nelygybė! Dviejų paralelinių vakarinių grupių diplomantai braižė ten banaliausius gyvenamus namus ar bendrabučius ir šaipėsi iš mūsų, besidulkinančių ir dulkinamų su tais unikaliais statiniais.
Kažkoks konstruktorius, tikras Inžinierius gal žiūrėdamas į siuvinėjančią moterį, sugalvojo membranos tipo stogą:
https://i.ytimg.com/vi/0_DxDuBT0aA/maxresdefault.jpg
Jeigu medžiaga įtempta, ji gali ne tik tikrą, bet ir švininį tokį ir daug didesnį paukštį atlaikyti:
http://img-fotki.yandex.ru/get/61020/28883869.29ef9/0_9141e0_76288e86_orig
Forma nebūtinai apskrita:
http://hobi.lt/wp-content/uploads/2016/04/clip-elbesee-remas-siuvinejimui.jpg
Galima futbolo aikštę 105 x 69 m su visomis tribūnomis apdengti:
http://futboloekspertas.lt/wp-content/uploads/2013/12/aikste3.png
Taip ir padarė Maskvos olimpiadai 1980:
http://stadiums.at.ua/_nw/209/24060497.jpg
Mes diplominius darėme 1972 metais. Pasaulyje tuo metu buvo tik trys pastatai dengti membranos tipo stogu. Vienas jų - TSRS, Baku kinoteatras.
Jo stogas stabilizuotas labai originaliai ir paprastai - užpiltas vandens kontroliuojamu sluoksniu. Vasarą vėsina, žiemos ten kaip ir nėra.
Taigi, Petras pats pasirinko, ar jam doc.Paulauskas parinko diplominio darbo temą. Anga - 200 m. Stogo tipas - membrana.
31793 cdn
Juozax
Laiptai V. Negerai, oi, negerai,
kai mokslo šaknys karčios, vaisiai gi ... irgi.
Diplominiam darbui ruošti buvo skiriama 4 mėnesiai apmokamų atostogų, mokant fiksuotą 100 rb atlyginimą. Dauguma, tad ir aš, turėjo apsieiti dviem mėnesiais- ir pinigai maži, nes be jokių premijų, vadovybė "prašo" apsieiti dviems etc. Ne tik man vienas mėnuo prabėgo veik nepastebimai, o tada- "Arbeit macht frei" - darbas, darbas, darbas beveik be miego, paskutinė savaitė – be miego tikrąja ta žodžio prasme.
Dieną prieš mano gynimą atėjo kursiokas Eimutis su savo pana, ji jam buvo padėjusi braižant, todėl jis apsigynė pirmas.
Nepaprastai daug abu man padėjo sutvarkant tuos 8 pilno formato vatmano lapus – nutrinti kas nereikalinga, nupjaustyti iki formato, išpjaustyti tušu padarytus liapsusus ir t.t ir t.t.
Apsigyniau. Puikiai.
Tai va, po gynimo išsimiegojęs gal 12- 16 valandų, jau aš išskubėjau pagalbon. Petrui. Jo dviejų kambarių bute susirinkom keliese, braižėm ant keturių lentų, kelias paras, sunkiai vos vos, bet suspėjom.
Žmonai sakiau kur esu, daviau telefono numerį, ji tikriausia skambino, atsiliepė gal Petro žmona, gal Eimučio pana, gal dar kas, vienžo – manoji ponia jaunoji pavydi nepatikėjo jokiais mano ir mūsų darbais...
Ne tik mane, bet ir kitus siūtas ėmė, kai Petras su savo kursiokais iš architektūros mokslų technikume Pranu bei jo žmona Elena fasado brėžinyje vieną langą tai padaro, tai panaikina. Tušu! Pjaustydami skutimosi peiliuku (britva) vatmane antrajame ar trečiajame bandyme skylę padarė. Išpjauti tušu nubraižytas linijas nepaprastai kruopštus darbas:
http://ic.pics.livejournal.com/skif_tag/19770500/1907522/1907522_original.jpg
http://rrc.s-vfu.ru/resource/network/doc4/2.htm3.jpg
Na, šitai kompanijai "viens juoks tokis darbs" - jie tą skylę preciziškai užklijavo, tušu apibraižė - puikiai padarė, visi trys, kaip ir visi architektai- auksarankiai.
Nuo senų senovės architektų brėžiniuose matosi iškart - tai ne inžinieriaus ranka, ir ne dailininko, o būtent architekto:
http://img-fotki.yandex.ru/get/4516/anilow.106/0_7dda4_2d5f5096_orig
Juodame fone - baltai nubraižytas fasadas:
http://www.3dboss.ru/Doma/aprelevka/900/fasad_3.jpg
Fasadas nubraižytas taip, kad atrodo, kaip perspektyva, prastas statinis pagražėja:
http://www.architect4u.ru/buildings-portfolio/01/restoran%20(10).jpg
Pagarbanoja kažką, bet gražiai:
http://core.archplatforma.ru/imgs/newsimgs/2013_07/Plotkin_5.jpg
Ypač gražiai, net romantiškai, balta/juoda:
http://archsovet.msk.ru/image/uploads/image/%D0%9C%D0%B8%D1%85%D0%B0%D0%B8%D0%BB%20%D0%A4%D0%B8%D0%BB%D0%B8%D0%BF%D0%BF%D0%BE%D0%B2.jpg
Nesulyginsi su šių laikų vizualizacija:
http://art-dubina.narod.ru/v_00802.jpg
Ne kožnam pabažnam tas įkandama, tad visada būdavo tokių siūlymų:
https://parduoduperku.lt/foto/darbo-bei-mokslo-breziniai-braizau-perbraizau-autocad-sketchup-corel_224826_5.jpg
Taigi, gynimas tada atrodė maždaug taip:
https://4.bp.blogspot.com/-CaizPWdcq5Y/Vs2pCSzLoCI/AAAAAAAABX8/vQ6_TEAHa6k/s1600/0004_%25D0%25A5%25D0%25BB%25D0%25BE%25D0%25BF%25D1%2583%25D0%25BD%25D0%25BE%25D0%25B2%25D0%25B0.jpg
Kai Petras gynėsi, visi galvojom- tai bus sensacija, šitoks projektas!!!
Deja, jau diplominių ginimosi maratono pabaiga. Pati pati pabaiga, nieks net dėmesio į kažkokio vakarinioko projektą neatkreipė, parašė 4 ir viskas. Tik Rozembliumas jaunesnysis kažko apie tangentinius įtempimus paklausinėjo.
Išėjom iš fakulteto rūmų VISI studentų miestelyje.
http://kurgyvenu.lt/photos/normal/buildings/c482881221/8a92849d94.jpg
Petras lyg nusiminęs, nenori to parodyti, matosi- užgautas ir užsigavęs, vis tik neišlaikęs sako – et, geriau būč voobšče nesigynęs...
Mums pikta, man net kraujas užvirė, nes buvau jau paskambinęs namo ir sužinojęs kokia nesąmonė įvyko per tas kelias paras. Tad išpyškinau:
-Nu ir gerai. Važiuoju namo, parašau raportą rektoriui, kad aš asmeniškai padariau tau kalendorinį darbų vykdymo grafiką, kas žiūrės – atskirs, kad šriftas ne tavo. Be to - dar parašysiu, kad mačiau, kaip ir ką darė ir padarė Emas, jo pana, Algis Kiaunė, Pranas su Elena ir tau bus po diplomo. Eisi į armiją kaip eilinis, baigęs tik suknistą Statybos technikumą ir penkis su puse kurso –VISI.
Nors kiti kolegos buvo ne ką mažiau pikti, bet pasigavom taksą ir pas Eimutį į Smėlio gatvę nuvarėm. Ten išgėrėm po čierkutę ir ... susmigom. Pamiegoję kokias dvi tris valandas, jau linksmiau kalbėjom, net visai linksmai.
O grįžęs namo, į Žirmūnus, sužinojau – mano Tėvas buvo atvažiavęs. Pasveikinti. O Tėvo marti – manoji ponia - sako – nežinau, kur Jūsų sūnus, mano vyras. Kažkur pas mergas kelias paras užbaliavojo ir nežinia, ką daro jis ten bei kada grįš...
Tėvas išvažiavo atgal - į Kauną, palikęs man tik dovaną – SPIDOLĄ.
Toji istorija turi du tęsinius. Gerą ir nelabai.
Geras – tai Petro laiškas man maždaug su tokiais žodžiais – „chebra, koki nuostabūs esat, kad aš tam armijos š... kapanuosiuos tik metus, o ne du“.
Pagal tuometinius įstatymus Petras atitarnavo metus eiliniu, dieną dirbdamas kariniame projektavimo biure ir tik nakvot grįždamas į kazarmus. Tarnybos pabaigoje jam suteikė jaunesniojo leitenanto laipsnį. Jei būtų diplomo neapsigynęs- tarnautų du metus visišku eiliniu.
Negeras tęsinys – kad po daugelio metų, kartu su Petru svečiuodamiesi pas Eimutį jo prašmatniuose namuose, aš Eimučio sūnui, irgi statybos inžinieriui, tą istoriją nupasakojau.
Girdint Petrui. O tas pratrūko – nu, i ti ti tararai - kiek galima tai pasakoti!
Keisčiausia, kad Eimutis tam pritarė.
31941 cdn
Juozax
LAIPTAI VI. Negerai, oi, negerai,
kai laiptai laipteliais virsta...
Tuomet VISI statybos fakultetas buvo senamiestyje, pačioje jo širdyje, apšepusiame tada, ne taip kaip šioje foto ir tuo ... mielame:
http://photos.wikimapia.org/p/ot2/00/00/03/12/29_big.jpg
Labai patogu - po paskaitų, nebūtinai joms pasibaigus, kompanijai pasėdėti prie taurelės knaipėje tokioj plebėjiškoj - "ant laiptelių" , taip mes ją vadindavom. Buvo dar KPSS - kafe protiv staroj sinagogi. Dėl visa ko - abreviatūra KPSS - komunističeskaja partija sovietskogo sojuza.
Mūsų knaipė gi- "ant laiptelių"... Gal įžymioji Štralio baltoji kavinė, tiksliau - jos erdvė- su laipteliais tarp dviejų salių.
Kažkur čia, o gal ten:
http://www.archyvai.lt/images/4746/9875.jpg
http://www.archyvai.lt/images/4745/9870.jpg
http://www.lrt.lt/userfiles/modules/Trailers/2013-12-31/cache_947x533_size16x9_22280_stralis.jpg
Prie durų, po kaire bufetas, už jo bufetava. Tokia, tik be užrašo:
https://i.ytimg.com/vi/Pc8QSC0vTUM/hqdefault.jpg
Tiesą sakant, neatsimenu ką užsisakydavom,
t.y. ką gerdavom. Ne piniguose laimė- jų kiekyje. Niekad ir niekam tų pinigų nebuvo pakankamai.
Bet atsimenu, nors nežinau kodėl, padainuodavom. Ir nežinau kodėl, mėgstamiausia po "žalias vynas ne vanduo" buvo dzūkiška "pacvarstyk, antele". Gal kad buvom tipiški tų laikų vilniečiai, o tai reiškia - kaimiečiai.
Vienintelis tikras vilnietis Algis Kiaunė iš Pilies skersgatvio, o vienintelis kaunietis - "kauniokas"- tai aš.
Dainavom gal neblogai ir ne dėl to, kad negarsiai. Niekad milicijon nepapuolėm, o ir bufetava bei padavėjos mus mėgo. Studentais vadindavo.
Mums tas malonu būdavo.. Visada arbatpinigių palikdavom maždaug butelio vertės.
Kiek vėliau atsidarė alaus barai. GINTARAS. TAURAS. Ir pigiau, ir įdomiau. Bet - jokių dainų. Natūraliai taip.
Kai paskutiniame kurse paskaituosna reikdavo vykti jau užkampin, kamčiatkon - Saulėtekio gatvėn, pasibaigė mums alinių/vyninių/kavinių epocha.
Arčiausia Smėlio gatvė. O ten Eimučio - viengungio/gyvanašlio pusantro kambario butas. Jame magnetofonas juostinis. Kartą susiderinę balsus labai gražiai įdainavome "pacvarstyk, ancele, tyliai plūkaudama" ir "ateis rudenėlis''.
Po kelių dienų vėl susirinkę paklausėm... Viešpatie, Viešpatie su viešpačiukais... Dainų epocha pasibaigė. Irgi natūraliai.
Pas Eimutį bent penkis kart paleisdavau jo turėtą gražiausios pasaulio astmos Šarlio Aznavuro, tada dar jauno, "Isabelle"
https://www.youtube.com/watch?v=zaQVepd5ysk
Kokie mes studentai! Vargo 3,14suokliai.
PCSv6-1.
Pramoninė ir civilinė statyba, vakarinis, 1966 m. stojimo. pirma. Pacukai. Buvo dar dvi paralelinės grupės rusų kalba, skaitlingesnės. Mūsų gi - 17 vyrų.
Po darbo dienos dar 4 valandos paskaitų. Akademinės tos valandos - po 45 minutes, bet vis tiek tai valandos. Tiesą sakant tik du iš visos mūsų šutvės dirbo gamyboje. Gamyboje - tai reiškia prorabais. Proizvodidel rabot. Darbų vykdytojas. Vykdytojas. Ne stebėtojas. Vytkdytojas.
Darbų vykdytojas. Bet rusiškai RAB - tai vergas.
Kiti- įsitaisę visokiausiose šaraškino kontorose. O jų netruko.
Algis Kiaunė - specialiai jo pavardę miniu, nes pamėtėm jį, kažkaip nutrūko ryšiai. Buvo vedęs. Graži, beveik gražuolė žmona Vanda. Ji dirbo drabužių bazėje, virtusia APRANGA. Sūnus ar tai Žydrūnas ar Svajūnas, na, nekasdienišku tada vardu pavadintas. Į dešimtmečio po studijų baigimo susitikimą atėjęs su nauja žmona.
Gyveno su ja Čiurlionio gatvėje, name, kur dabar Latvijos atstovybė:
http://gs.delfi.lt/images/pix/520x345/i1xssjpGBY8/latvijos-respublikos-ambasada-vilniuje-67314330.jpg
Gavo butą kažkur Justiniškėse... Prieš tai dirbo LitBamStroj - taigi- Sibire.
Algis Kiaunė. Kažką minėjo apie Švenčionys ar Švenčionėlius... ten dėdė gyveno...biblioteką didelę namie turėjo...
Net visagalis, visur esąs internetas bejėgis. "Kai tavęs nėr internete - tavęs nėr"
Argi???????
31031
Juozax
Laiptai VII. Negerai, oi, negerai,
kai studijos sunkios. Ypač, kai jas tavoji uošvė, bešnekėdama telefonu įvertina taip, o tu netyčia išgirsti:
-Žentai geri mano. Abu. Ne, negeria, rūko tik vienas. Abu dirba, Jonas ministerijoje, Edvardas kokiam tai geležiniam treste. Abu studijuoja vakarais. Tik Edvardui, na vyresnės dukros vyrui, nelabai sekasi, matyt silpną galvą turi, sėdi ir naktimis ir sekmadieniais, kažką vis braižo, skaičiuoja…Sunkiai jam tie mokslai eina. O va Jonas, gabus, nueina, viens du ir egzaminus visus išlaiko…
Man net dantys pradėjo tratėti – rado ką lyginti uošvė, tarybinės prekybos ir statybinės inžinerijos mokslus.
Papasakojau tai savo grupiokams buvo skanaus žvengo.
O iš tikro taip ir buvo. Pirmas antras semestro mėnuo baikoms, o po to likę du - darbui. Kursiniai darbai, o jų semestre būdavo po du, tris, kartais net keturis - tik šeštadieniais/sekmadieniais susirinkus pas ką nors darbovietėje. Ko nežino vienas- tą žino kitas. Kai nieks nežino - po pusbuteliuko aiškiau pasidaro.
Aš į grupę atėjau po penkių semestrų, taigi- iškart po Naujųjų metų. Prieš tai buvo irgi vakarinės studijos Kaune. KPI - kvailiai proto ieško, taip mus vadindavo Žiopliai ūkiškai apmokyti - ŽŪA studentai...
Vilniečiai grupiokai priėmė mane labai šaltai, maždaug tokiomis replikomis - žiū, koks forfelis pas tą kovianską, laikrodis ir tai ant dešinės, bakenbardai, kelnės, šlypsas - vis pašpilkuodavo kasdien, t.y. kas vakarą... Kažkaip nemalonu, sunku, negalima net bandyt prieš visus atsikirsti, tai kokį mėnesį - vietoj paskaitų į kiną...
Betgi, taip ilgai netrauksi. Išlėksi velniop. O komisariate tik ir laukia to - mus, jaunus vyrus, studijuojančius ne tik vakariniame, bet ir neakivaizdiniame (užakiniame, kaip šaipydavomės) nuo armijos saugojo kariškių labai nemėgtas įstatymas - leisti studijuoti iki 27 metų aukštojoje, iki 20 metų - technikume. O tada - armijon, nesvarbu baigęs studijas ar ne.
Taigi, vasario vidury susiėmiau. Portfelyn keletą butelių palangos/dainavos, dar keletą portveino, dar sausvynio faupatroną - visiems skoniams, saldainių, buterbrodų- su dešra ir su šprotais, smulkių žmonos paruoštų ... vos ne trečdalį algos teko pakloti... Po paskaitos senamiesčio auditorijoje vos dėstytojui išėjus ant jo stalo iškraunu vaišes.
Pataikiau! Iškart kita šneka. O ir paskaitų, pasirodo, ne tiek daug aš ir praleidau - grupės branduolyje buvo savotiška tradicija - pirmus du mėnesius į paskaitas eiti kasdien, bet tai nereiškia, kad į jas ir nueiti.
Labai pravertė grupiokų pagalba susitvarkant su medžiagų atsparumo kontroliniais. Kažkaip skyrėsi Kauno ir Vilniaus programos, temų eiliškumas, mūčinausi su erdvinių rėmų sprendimais, jei ne chebra, geranoriškai pakonsultavusi kelis šeštadienius iš eilės, būtų man 3,14.
Pavasarį atsinaujino kita geležinė grupės tradicija - futbolas. Kokios ten paskaitos, kai ŽALGIRIS žaidžia. Man tas futbolas dzin, aš - į kiną. Bet kartą mane grupiokai vos ne rankas užlaužę užlaužė, per vartus įsitempė.
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/ab/%C5%BDalgirio_stadionas.JPG
Prieš rungtynes - arkliškas buterbrodas ir žigulinio alaus- visi gi po darbo. Oras pasitaikė labai geras - saulė, veja žalia, uniformos irgi, stadionas ūžia, nepamenu su kuo tada žaidė.
http://foto.terpe.lt/inkelti/20161019/i65_Vilnius%20%C5%BEalgiris.jpg
http://foto.terpe.lt/inkelti/20090612/i23_IMG_2319.JPG
Patiko! Tapau fanu, ilgainiui net išmokau kažkuom pajust- bus golas!!!
Knygelę tokią specialią su lentelėmis įsigydavau:
http://foto.terpe.lt/inkelti/20090709/i22_c98766211547%5B1%5D.jpg
http://foto.terpe.lt/inkelti/20090622/i25_IMG_2345.JPG
http://foto.terpe.lt/inkelti/20090701/i0_LA-831106-Zaigiris-1%5B1%5D.jpg
Netgi šitą mačiau:
http://foto.terpe.lt/inkelti/20090610/i7_clipimage001oh0%5B1%5D.jpg
Geras dalykas tos vakarinės studijos... Sunkus, bet geras. Kaip statūs laiptai.
32167
Juozax
TRADICIJOS I. Negerai, oi, negerai,
kai žmogus jau tik atsiminimuose.
Kokiam tai amerikoniškam filme apie Achilą išminčius išdėstė trumpai drūtai - jei nori, kad tave atsimintų tik tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai, na, gal ir jų vaikai- gyvenk ramiai.
Kažkodėl šiandien prisiminiau vieną iš savo buvusių viršininkų. Edvardą.
Kiek žinau, vaikų neturėjo, mano pažinties ir darbo su juo metais buvo užkietėjęs kavalierius. Labai mylėjo savo sūnėną Darių- vienintelės savo sesers sūnų.
Tai jis sukūrė ne tik skyrių, bet ir skyriaus tradicijas. Viena jų - bendradarbių gimtadienių šventimas. Dovaną už 30 rublių pirkdavome skrupulingai. Kadangi buvo deficito laikai, susimesdavom po tuos 5 rublius ir iš anksto, nuoširdžiai naudojomės tai dovanai surasti visas įmanomas pažintis.
Prabėgo šitiek metų, o ir dabar maloniai žiūriu į vardinę dailininko vazą, čekišką stalinę lempą, konjakinius stiklus.. Vis žadu pataisyti kažko užsiožiančią elektrinę šašlykinę.
Solenizanto pareiga - pavaišinti kolegas, o tai PALANGA, vyno bonka, tortas. Aišku, paprastai, tai pradžia.
Jau mažesne kompanija pasėdėdavom ir pas Edvardą namie. Jis buvo gavęs dviejų kambarių butą, vienas jų - kaip ir biblioteka. Visos sienos apstatytos knygų spintomis. Ne banaliomis sekcijomis, o būtent spintomis.
http://www.ua.all.biz/img/ua/catalog/12783972.jpeg
Jos visos prikimštos knygų, o tos- vien geros ir deficitai. Edvardas, šiaip linksmas, neskūpus vyras, knygas skolindavo atvirai nenoriai. Balių pas jį atsimenu ne vieną, o knygą iš jo bibliotekos gavau tik kelis kartus. Tada supratau, kad jo smiliaus nagas toks ilgas reikalingas skaitant knygą nematomai pabraukti patikusią mintį.
Po privalomų talkų - tiek vadinamų lenininių, tiek kolūkiuose, dažniausiai bulviakasių, kartais, tiesa retai- be jokių progų, kai viskas užknisdavo, Edvardo viengungiškas butas Lazdynuose tikdavo pasisėdėjimams.
Mūsų skyrius 9- tame Statybininkų rūmų aukšte, langai į paradinę pusę, o ten salės, žiūrovų ir šokių. Būtent joje šarvodavo mirusius nusipelniusius Statybos ministerijos darbuotojus. Pamenu, Edvardas kartą pasakė:
-Et, tos šnekos, dūdų orkestrai... Kai mane laidosit- darykit tai linksmai.
Na, kiek koketiškai tai skambėjo, jis buvo tada gal 40- metis subrendęs senbernis. Ne šventasis, bet ir ne visiškas pijokas, kartais "užsikabindavęs" po savaitgalio dar dienai kitai.
O istorijų linksmų tikrai buvo. Įsiminė kažkurių Naujųjų metų Died Moroz'as.
Profsąjungos aktyvistės nutarė vienu šūviu nušauti du zuikius. Kiekvieną bendradarbio vaiką jo namuose aplankys su dovanomis Senis Šaltis ir Snieguolė. Ruošėsi tam iš anksto - profsąjungos oficialiai skirtais pinigais pripirko saldainių, superdeficitnių, šokoladukų, netgi mandarinų gavo gal porą pūdų.
Viską susvėrė, suskaičiavo, išdalino, sudėliojo į maišelius, pagal sąrašą, dar į juos įdėjo po lėlytę,mašinėlę žaislinę, knygutę - maišeliai gi vardiniai. Po ilgų ginčų sutiko priimti ir tėvų nupirktąsias dovanėles. Tokių buvo nedaug, tik pas rusus, nes daug pas ką jau buvo atsilankęs Kalėdų Senelis.
Tai va, tuo Died Morozu turėjo būti Edvardas, o Snieguole - tokia sirpusi prisirpusi senmergė. Pora, kaip tvora. Pasamdė profsąjungietės fotografą, ne bet kokį, o iš laikraščio VAKARINĖS NAUJIENOS. Berods, gruodžio 28 ar 29 viskas paruošta. Maršrutas/tvarkaraštis sudarytas, vyriausio inžinieriaus volgos vairuotojui kopija įteikta, dovanos sudėliotos, pirma pagal maršrutą Died Moroz maišan įdėta, Snieguolė apsirengusi gražiais iš teatro pasiskolintais rūbais... Tik Died Moroz'o raudoni kailiniai ir barzda ant stalo guli. Edvardas kažkur pradingo!
Skandalas!!! Tikrai skandalas- šitiek vaikų laukia, gal trys dešimtys jų, tame tarpe ir Edvardo sūnėnas Darius. Negalima vaikų, o ir jų tėvelių/mamyčių pavesti...
Vyriausias inžinierius sako - negaliu įsakyti, todėl tik prašau, draugas Juozaiб pavaduok savo viršininką.
Bac! Čia tai bent. Nepasiginčysi. Barzdą priklijavo man, tuo raudonu rūbu aprėdė, kepurę užgoglino, Snieguolė dirbtina šypsena šypsosi ... :
http://ic.pics.livejournal.com/dubikvit/65747770/2085058/2085058_900.jpg
Vairuotojas Jonas drąsina, viskas bus gerai, drąsiai tik kalbėk, tie vaikai nesuvalgys. Mano dukrai tik vieneri, Jonas rimtas vyras, trijų vaikų tėvas.
Aha, nesuvalgys... Jei ne Jonas iš mašinos iššokęs su užvedimo rankena, nežinau kaip pasibaigtų, kai kažkur turgaus rajono kieme apspito paaugliai, žaidę ledo ritulį - ir mes dovanų norim, ne taip idiliškai, kaip šioj foto:
http://img.dlyakota.ru/uploads/posts/2015-11/dlyakota.ru_fotopodborki_nostalgiya-ded-moroz-v-sssr_14.jpeg
Dar skandalui išvengti padėjo ir fotografo blicas.
O mažų vaikiukų, gatvėj, kieme ar laiptinėj sutiktų buvo tikrai gaila, na, kaip jam paaiškinsi, kad tos dovanos didžiuliame maiše sunumeruotos, o Senelis Šaltis Died Moroz būtinai ateis ir pas jį...
Fotografas fotkino, aš su kiekvienu sekančiu adresu vis drąsesnis, na, kaip atsisakysi vienos vienintelės taurelės.
http://reporter-ua.com/sites/default/files/uploads/photos/023_.jpg
Šitaip teatrališkai padariau paskutiniajame taške, kur mūsų skyrius buvo susirinkęs Vilniaus priemiestyje kažkur - kai visos dovanėlės vaikams buvo įteiktos, visi eilėraščiai išklausyti,
http://cdn.fishki.net/upload/post/201601/07/1803595/1017.jpg
Taip Edvardas ne tik išvengė primityviai brūkamos nuotakos, bet ir užkirto kelią beužgimstančiai kvailai tradicijai. Visiems daug vargo, o rezultate - visiems neįtiksi. Dar apkalbų krūvos. Nes toji Snieguolė, pletkininkė kaip reta, tiek pripasakojo apie kiekvieno namus... prigrąžindama nuo savęs, ypač apie Edvardo seserį, visi supratom - iš keršto tai, bet vis tiek nesmagu.
O pats geriausias įrodymas, kad tradicija kvaila - Died Moroz'o - taigi, mano vis kvailėjanti fizionomija, kai iš eilės, nuosekliai žiūri visas 30 fotkių. Fotografas malačius, kai kurias tik man atidavė...
32285 cdn
Juozax
TRADICIJOS II.
Ne vien linksmi gėrimai/pagėrimai. Edvardas man įkalė kelias "tradicijas".
Viršininkas Edvardas.
Darbo sąsiuvinis iš dviejų dalių. Tiksliau - aplankas odinis, gražus aplankas knygai. Jame du sąsiuviniai. Dešinysis - operatyviniams, kasdieniniams užrašams, kaip mat pripildomas ir keičiamas nauju. Prieš išmetant, kai kas perkeliama į kairįjį, kaupiama informacijai.
http://etnolietuva.com/image/cache/data/ZP/100_8576-650x650.jpg
Ten ne tik telefonų numeriai, kalendorius, SI mato vienetai, pagrindinių gelžbetonio gaminių charakteristikos, betonų markės, GOSTų numeriai...
Kartą labai visiems volgoje važiuojantiems komandiruotėje įspūdį padarė, kai Lietuvos kelių žemėlapį įklijuotą parodžiau - buvome bepaklydą kažkur Šiaurės Lietuvoj...
Net dabartiniais laikais, kai pilna tų plastmasinių orgkalendorių, ta Edvardo dviguba sistema man tiko geriau.
Dar - telefonų knygelė turi būti visada tvarkinga, visi telefonai - savo vietose surašyti...
http://www.novakopa.lt/data/images/catalog_pics/large/telefonu-ir-adresu-knygele-7-1-x-10-6-cm-juoda.jpg
Dabar - kas tą telefono knygelę beturi? O juk pametus mobilų kaip būtų paprasta...
Dar - visada, net dėvint megztinį ar tik marškinius, visada turėti rašiklį, kokį nors gražų geriau. Nors nebūtinai gražų, būtinai - rašantį. Parkerį geriausia, ne šratinuką. Neblizgantį:
http://www.aukcionas.com/pics/81/69/98169_1.jpg
Atsakingus dokumentus pasirašinėti tik tuo parkeriu, geriausia, jei rašalas kitoks, nei įprasta. O toks gaudavosi žalią su raudonu sumaišius, senobiškai rudas. Berods.
Raštus rašyti trumpais, aiškiais sakiniais. Kaip ir protokolus. Kuo trumpiau.
Mediniais tais skaitliukais irgi išmokti būtina, gerai skaičiuoti, kai į tave dešimt akių žiūri. Nesvarbu, kad kairiarankis, dar įdomiau:
http://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_381965355/ccp-mediniai-skaitliukai-zr-foto.jpg
Netgi dėl rūbų - turėt savo stilių. Tai irgi nuo Edvardo kažkiek nužiūrėta. Savo. Tai paprasta - tai tai, kas tau ir patinka.
32295 cdn
Juozax
TRADICIJOS III.
"Kam tos gėlės, jeigu bulvės žydi."
"Gyvenimas tai bulvių laukas, o žmonės tai kiaulės kur tą lauką knisa."
Su bulvėm buvo ir linksmas nutikimas. Kasmet važiuodavom kolūkin padėt nukasti bulves. Kaip ir kiekviena įstaiga, turėjom "pritivirtintą" kolūkį pastoviam šefavimui. Nežinau, matyt, prasti mes šefai - šaraškino kontora- jei lygint su kokia gamykla NERIS ar Grąžtų. Bet - mūsų rankose - statybų duona, statybų pagrindas - deficitinis gelžbetonis. Kolūkis kažkur Širvintų rajone vis tik kasmet kažkiek stiprėjo, bent jau technikos padaugėdavo:
http://www.mab.lt/Biblioteka100/9/009.jpg
http://mospravda.ru/wp-content/uploads/2016/08/Kolhoz_02-326x235.jpg
http://gnkk.ru/upload/medialibrary/341/3413dca5e00e4fda7183853c16caa050.JPG
Dar bulviakasio metu kiekvienas prisikasdavo, t.y. prisirinkdavo po kokius 4 maišus bulvių sau ir dar po kokius 4 kolegoms, nevažiavusiems talkon. Tai buvo daroma oficialiai, apmokant už bulves žymiai mažesne kaina.
Viską skrupulingai apiforminant. Jokių chaltūrų neleisdavo mūsiškiai partiniai ar komjaunimo superaktyvistai,
Kolūkis skirdavo sunkvežimį, keli vyrai sėsdavo į jį ir ne tik tuos maišus išvežiodavo po Vilnių, bet dažnai ir sunešdavo po sandėliukus tuos maišus.
Kažkuriais metais tuos 4 maišus užsisakė ir Edvardas. Vieną pasiliksiu sau, kitus tris pervešiu seseriai - pareiškė. Po to, jau iš kitų bulviakasių darė tai paprasčiau - iškart ties savo pavarde įrašydavo sesers adresą.
Po kiek laiko Edvardo kaimynas sako, eik pažiūrėk, vagys tavo rūsį išplėšė, sandėliuko duris išvertė.
- Kad tas sandėliukas tuščias, nieko jame nelaikau.
Pasirodo, tie mūsų atvežtieji 4 maišai bulvių per penkmetį pusiau tamsoje vis tiek dauginosi tokiais baltais ūgliais, jų vis daugėjo... tai jie ir išvertė tasias duris.
Edvardas mėgdavo pasišaipyti tiek iš mūsų vietinės valdžios, tiek iš aukštesnių. Kartais tie jo juokai - ant faulo ribos.
Vienais metais kovo mėnesį gavom vienu metu ketvirto ketvirčio premiją ir pirmą kart - vadinamą 13- tą atlyginimą, o tai irgi 40 procentų algos. Tai buvo penktadienį. O pirmadienį mūsų viršininko nėr. Meluojam susiriesdami- taigi jis ministerijon išlėkė, nežinom pas ką, kas iškvietė...
Apie pietus skambina, ragelį aš pakeliau ir tiesiog užuodžiau - užgėrė Edvardas. Išsiaiškinu, kur esąs, pasirodo - čia pat, greta, statybininkų bendrabutyje sutikęs vaikystės draugą. Kažką pamelavau, kad reikia ant rašto jo vizos, sužinojau, kur konkrečiai esąs jis.
Bendrabutis. Nykus kambarys su keturiomis geležinėmis lovomis, keturiomis spintelėmis prie jų, vienu stalu ir keturiomis kėdėmis. Stalas sulaistytas, bonkų nesimato, tik kvapas... viena lova net be matraco.
Edvardas ir dar du tokie svyruojantys pagėrę. Statybininkai. Mūrininkai.
Anekdotus pasakojasi.
Ant kėdės kabo viršininko švarkas. Aš be ceremonijų iš kišenės ištraukiu piniginę. Dedu ant stalo. Skaičiuoju pinigus. 557 rubliai. Tai dideli pinigai.Mūrininkams net akys ant kaktos iššoko. Imu nuo stalo tuščią cigarečių AURORA pokelį;
http://www.cigarety.by/img/HA0000136.jpg
Ant jo kitos pusės rašau pakvitavimą - aš toks ir toks paėmiau iš to ir to 550 (penkis šimtus penkaisdešimt) rublių, data, parašas.
Numetu ant stalo tuos 7 rublius, sakau ir tai per daug, užtektų trijų...Šefe, neužmirškit, ryt partinis susirinkimas, šiandien Sinčenko jau tris kart klausė apie jus, kur medžiaga klausė. Dėl visa - paimu ir jo partinį bilietą.
Edvardui šypsena bravūriška dingo, dėl akių dar prieš sugėrovus pasimaivė, bet matau - sau jau pasakė STOP.
Ateinu skyriun, atsidarom Edvardo seifą, perskaičiuojam pinigus, nutariam, kad prapylė viršininkas mūsų per savaitgalį ne tiek ir daug- gal 25 - 50, seifą užrakinam, raktą slapton pastovion vieton vis tik nededam. Kitur. Aš - herojus, tad ir raktas man.
Kitą dieną iš pat ryto viršininkas - šviežutėlis kaip agurkėlis. Nusiskutęs, po kirpyklos dar parfumais/odekolonais dvelkiąs, juodi marškiniai, raudonas šlypsas ir baltas baltutėlis megztinis nematytas. Ilgas, baltas kandiklis, kaip visada, laiko jį manieringai, ar gracingai- na, kažkaip moteriškai:
http://i075.radikal.ru/1208/4a/9ce646f9b403.jpg
Visai moteriškai...
https://smokingirl.org/upload/blog/e7dfc072eabc057193478a8664d71fb4.jpg
Užsidega naują cigaretę iš savo portcigaro, eina link durų, kažką atsisukęs dar sako, durys atsidaro ir Edvardo cigaretė tiesiai valdytojui į plaukus...
-Labas, draugas gamybinio skyriaus viršininke, atsiradot, pas mane prašau užeikit. Abu parūkysim. Pas mane kabinete. Po palme.
Nieko gero. Valdytojas piktai užtrenkė duris. Nieko gero, labai retai užeidavo į skyrių, išsikviesdavo "ant kilimo po palme". Taip vadindavome prasikaltusiųjų auklėjimo valandėles...
- „AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT!“ - bravūriškai ir visai linksmai sako mūsų viršininkas ir eina ant to kilimo po palme.
Nieko baisaus ten neįvyko. Edvardas buvo vertinamas. Juolab, valdžia žinojo - jį kviečia darban naujai sukurtas TSO susivienijimas. Ten jau dirbo buvęs Edvardo pavaduotojas Virgis.
Virginijus buvo tikra tresto pažiba. Tvirtai sudėtas, kultūristas beveik, niekad be reikalo nekeliąs balso, kalbąs kažkaip įtaigiai, gražus ir protingas, visų, absoliučiai visų mėgiamas ir gerbiamas. Per tas bulviakasio talkas važiuodavo kartu visada ir visada pats įlipdavo kabinon tų bulvių maišų išvežiojimui po visą Vilnių.
Virgį ir Edvardą apart darbo siejo kažkas daugiau. Ne giminystės ryšiai, bet jų šeimas kažkas siejo. Kartą Edvardas, kai jam padovanojau "pogrindinį" ženkliuką su trispalve tulpe, po dienos gražino man, geriau Linui - profsąjungos vietos komiteto pirmininkui padovanok, jis įvertins tai, bus pliusas bet kokiai eilei.
O po kelių dienų prasitarė, kad Virgio tėvas tai tas žaliukų kapitonas Vėtra.
Anų laikų terminais - buržuazinis banditas.
Virgio išėjimas pas "tuos kolchoznykus" (Tarpkolūkinį Statybos Organizacijų susivienijimą) buvo smūgis visiems. Edvardui irgi.
Ir pavydas - finansiškai jie gyveno tikrai geriau, žymiai geriau.
Praėjo gal savaitė po to Edvardo pokalbio po palme, likom skyriuje dviese. Edvardas atsirakina seifą iš jo išima mano vekselį surašytą ant AUROROS pokelio ir sako:
-Juozai, tai kada vekselį išsipirksi?
Matyt, mano veido mina viską pasakė geriau nei žodžiai. O ir ištart vargu ar galėčiau. 550 rublių, tai trys mano algos, netgi daugiau.
-Cha, cha, cha - nuo dūšios nusikvatojo Edvardas ir sudraskė pokelį. - Gerai apie mane galvoji nota bene.
Nelabai juokinga tas man buvo. Žvengėm kitą dieną, kai skyriuje savo striokus nupasakojau. Net nubaudėm savo viršininką PALANGA buteliu. Iš jo seifo.
Po kelių metų Edvardas vis tik perėjo pas kolchoznykus. Ir ne bet kaip, bet pervedimu. Dar po kelių aš į gamyklą išėjau.
O skyriaus tradicijos liko.
Kaip ir mūsų skyriaus pasiūlytas ir konkurse laimėtas poilsio bazės prie Lakajos pavadinimas. AIDAS.
Po daugelio metų sutikau Edvardą,kažkaip labai senai matytą. Girdėjau, kad vis tik jį - seną kavalierių - supančiojo kažkokia moteriškaitė.
Buvo sekmadienis. Tai pusę jo praleidom prie baro alinėje LAZDYNAI.
Įžymusis barmenas kiekvieną kartą bokalą pastatydavo su nauju firminiu padėkliuku. Patogu, suskaičiuot išgertų bokalų kiekį. Kalboms išsekus, sakau:
-Mano rekordas - 6 bokalai alaus. Studijų metais pastačiau.
- Juozai, suskaičiuok šiandieninius padėkliukus
- Na, penki, šeši... septyni. Septyni. Naujas rekordas.
Sutarėm, kad rekordą aplaistysim kitą kartą. Nebuvo to kito karto. Atėjo nauji laikai. Reorganizacijos, net ne reorganizacijos, o tikrų tikriausia revoliucija. Nedarbas. Darbo skelbimai - iki 40 metų.
Virgį sutikau už vagnorkes ir talonus pirkdamas cigaretes KOSMOSAS.
Nustebau, kad jis rūko. Ir kažkoks blausiu žvilgsniu, netvarkingai nusiskutęs, kaip ir apšepęs. Ne toks kaip buvau jį įpratęs matyti.
Pasikalbėjom prie kavos puodelio, taip dukrai jau septyneri, ne, kol kas nedirbu, mama gyva...nesirišo kalba. Nesmagu.
Po kiek laiko kažkas pasakė - nėra Virgio.
Edvardo po to alaus rekordo irgi daugiau nemačiau.
1993 metų vasario pabaigoje vakarop parlėkęs į Vilnių po Tėvo laidotuvių sulaukiau skambučio - mirė Edvardas, pašarvotas Šv.Rapolo bažnyčioje, laidotuvės rytoj.
Vėlai vakare nedaug žmonių gedėjo toje salėje. Vos viens kitą pažinome.Edvardo sesuo pergyveno - ar spės grįžti Darius. Jis Anglijoje.
Nežinau ar grįžo. Laidotuvėse negalėjau niekaip dalyvauti.
32317
Juozax
Mokytoja. Negerai, oi negerai,
kai paklaustas apie labiausiai įsiminusį savo Mokytoją pirmiausia prisimeni tą, kuris, tiesą sakant, nebuvo tavo mokytojas.
Būtent tokia man Kreivienė. Dabar tik ir vardą jos sužinojau - Aldona Žitkutė Kreivienė.
Matyt, ir ji čia yra tarp savo kolegų:
http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/upload/thumb/d/d4/Elbrus-1.jpg/500px-Elbrus-1.jpg
http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/upload/thumb/1/1a/Elbrus-3.jpg/500px-Elbrus-3.jpg
Ji dukart įkopusi į Elbrusą. Tiesą sakant, tik dabar tai perskaičiau. Niekad tuom mums nesigyrė. Ji man net nebuvo mokytoja. Trenerė. Lengvosios atletikos. Buvau ištisęs paauglys - pats aukščiausias aštuntokas, kartu su suolo draugu - pačiu mažiausiu Petru ir nuėjom. Prastas iš manęs lengvaatletis, Trenerė vis ieškojo kuom mane padaryti - šuolininku, ieties metiku, stajeriu... nieko ten man nesigavo, kaip ir Petru, beje...
Bet ankstyvą pavasarį, balandžio pabaigoje, paėmė mus abu su kitais gal keliais desėtkais įvairaus amžiaus lengvaatlečių ir savaitei nusivežė mus į Pabaltijo uolų laipiojimo čempionatą.
Į Latviją. Netoli Pliavino - ten tuomet dar nebuvo hidroelektrinės, tad Dauguvos uolos varžyboms labai tiko. Gaila, neradau jų tuometinių foto. Klintinės maždaug tokios:
http://3.bp.blogspot.com/-_IyYPGwheww/UIbBBbWn7QI/AAAAAAAAAEo/AzXVQfm-fH4/s1600/bile.jpg
http://www.entergauja.com/userfiles/images/galery/enter-gauja/routes/gauja-valmiera-ligatne/144778180440.jpg
Savaitę gyvenom palapinėse. Buvom vieninteliai vaikai tarp suaugusiųjų, tikrų alpinistų. Tarp alpinistų. Tai - keisti, kitokie žmonės. Visai kitokie.
Kaip dabar sakoma - elitas. Tada galvojau - va, būtent tokie ir yra aristokratai.
Kažkaip savaime aišku - kodėl nėra rusų. Latviai, estai, lietuviai. Ir keli gruzinai. Svečių teisėmis.
Tik du kartus, atidarymo ir uždarymo vakarą visi atsistoję sugiedojo "Lietuva brangi". Šiaip alpinistai tie dainuodavo prie laužo vis tik mažai. Gal dėl to, kad tarp jų daug konservatorijos studentų, dailininkų...
Mūsų palapinės stovėjo šalia estų. Tie, pasistatę savąsias iš kuprinės išsitraukė sulankstomą grėbliuką, sugrėbė spyglius, kankorėžius aplink jas.
Nieks mums nieko nesakė, pasidarėm kelis grėblius iš eglišakių ir tą patį padarėm ir mes. Trenerei Kreivienei tas labai patiko, nors pagyrė mus santūriai. Labai santūriai. Gražia šypsena.
Visi moksleiviai buvo Ją įsimylėję. Aukšta, liekna, grakšti, visada gražiai apsirengusi, visada išklausanti, bandanti padėti ir net surasti tavyje tai, ko gal paprasčiausiai nėra.
Net žalio brezento nutrinta šturmovkė ant jos atrodė gražiai:
http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/upload/3/35/Elbrus-6.jpg
Dabar kai pagalvoju - kokia drąsi ji buvo. Savaitei prisiimti šitokią atsakomybę! Dvidešimt moksleivių vienai ganyti ir ne bet kur - o tokioje pavojingoje vietoje - Dauguvos skardžiai!
Tie uolėtieji skardžiai gal 30 - 40 metrų...
Vietiniai pasakojo apie nukritusius gyvulius. Ir apie pijoką girtą - tas gyvas liko.
Valgėm pačių išsivirtą maistą, ant alpinistinių primusų, tik arbatą - ant laužo.
Petrui iš kabūros išsinėrė SMENA - 2. Ir tai paskutinę dieną. Pražuvo mūsų foto kadrai - aparatas spyruokliuojančiai įkrito į Daugavą, vanduo sugadino filmą.
Mus visus kasdien vis mokino - trys atramos taškai, tvirtai turit stovėti, viena ranka laikytis, kita ranka atramos ieškoti, tada vienai kojai naujo atramos taško ieškoti. Geriausiai sekėsi mano bendraklasei Aldonai, ją alpinistai Voveraite pavadino.
Aišku, buvome specialia alpinistų įranga apraišioti.
http://2.bp.blogspot.com/-fzlkMh3fXyU/UIbEbgQbHzI/AAAAAAAAAFA/1jpJU_XMwCk/s1600/aid.JPG
Karabinai, karnizas, balkonas, strachuoti - išmokom visokiausių terminų.
http://virvelaisva.lt/data/uploads/2012/10/VirvesKabinimas.jpg
http://www.kertamkampa.lt/wp-content/uploads/2015/03/Knots1.jpg
http://tourlib.net/books_tourism/images/ustinovsky6.jpg
Alpinistai, tie tikrieji, matę Elbrusus, Dychtau, Pamyro kalnus - mielai ir labai atsakingai strachavo mus.
Strachuoti - tai uolos viršuje du tvirti vyrai laiko apsauginę virvę, vis ją patempdami. Jei lipantysis krenta, tada sklandžiai, bet staigiai, pagal taisykles stabdo.
http://xn----7sbab5aqdhdtddeir3v.xn--p1ai/wp-content/uploads/2016/07/at13.jpg
Vis bardavo mūsų Aldoną, Voveraite, mes nespėjam. Jei ji būtų dalyvavusi varžybose, kaip dalyvė- prizininke taptų. Gal net čempione.
Po kelių dienų treniruočių jau nuo uolos leidomės diulferis. O tai baisoka, netgi visai baisu. Ant uolos viršūnės stovi nusisukęs nugara į bedugnę, stovi, stovi- ir turi šokti žemyn, nukrenti gal metrą, virvę pats atleidi, ir kojomis turi atsiremt į uolą. Tik kojomis, ne šonu, nugara ar galva.
http://www.chinatrips.ru/special/Yangshuo-outdoors/images/downhill-and-liusuo-pic2.jpg
Tik dabar sužinojau, kas tas diulferis, pasirodo tai nuo 19/20 a. alpinisto pavardės Hans Johannes Emil Dülfer.
http://www.ezoteriki.com/uploads/posts/2014-08/1407238139_metod-dyulfera.jpg
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/e/e6/Corda_alpinismo.jpg
http://www.trfa.ru/assets/images/articles/244/Tehnika2ruk_0003.jpg
http://awscdn.mzt24.com/userfiles/excursiongalleries/pictureshd/383/4482.jpeg
Gal iš tų moksleivių ir išaugo koks alpinistas. Vasarai baigiantis išgirdome tragišką žinią apie Kaukaze žuvusius Gediminą Akstiną, Feliksą Mieliauską ir Vytautą Vosylių.
Mes su Petru,išlaikę stojamuosius egzaminus, pradėjome mokslus Kauno politechnikume. Ten visai kitoks gyvenimas, didžiavomės, kad lankome paskaitas, ne pamokas, ryšiai su buvusia klase ir mokykla nutrūko.
Sekdavau spaudoj retus straipsnius apie Lietuvos alpinistus. Juolab, kad alpinizmu, kalnų slidinėjimu ir buriavimu labai rimtai užsiėmė mano pirmojo Mokytojo sūnus Rimas.
Keistu sutapimu, tas pirmasis Mokytojas nebuvo mano mokytojas tiesiogiai. Priemiesčio pradžios mokykloje - viso labo du mokytojai, vienu metu mokiną pirmokus ir trečiokus, antrokus ir ketvirtokus. Pamečiui.
Mokytojas Zdanavičius buvo kaip ir direktorius, man išpuolė mokytis ne pas jį. Jis labai griežtas, bet matyt tikrai mylėjo mokinius. Mes, mokiniai Jį Plikiu gi vadindavom.
Rengdavo ekskursijas, slidžių žygius, varžybas,išmokė taisyklingai padaryti ir pakabinti inkilą, pasodinti medį. Visada fotografuodavo "smetoniškomis dumplėmis", visada apdalindavo mus fotografijomis, mažomis tokiomis 6 x 9 cm.
http://l7.alamy.com/zooms/4457c3a84eb949c195465a80292a0bdd/old-photo-camera-antiques-fair-in-timisoara-romania-cw25ga.jpg
Net dabar atsimenu dainą, kurią dainuodavom iškylose- "Skambėk, pavasarėli, oi lngo lingo li, žydėkit gelsvos gėlės... čiulbėkite paukšteliai balseliais dyvinais...čiurlenkite upeliai, pakalnėm ir kalnais..."
Kalnai. Niekad juose nebuvau:
https://lh3.googleusercontent.com/darius.smalskys/R4D8xgOwi6I/AAAAAAAAH08/wxdFcTdMadk/image001.jpg?imgmax=800
http://kelionesirpramogos.lt/wp-content/uploads/2010/12/pamyras-2010-ekorzenevskaja-5800-m-aukstyje-stovykla.jpg
Gal kas iš tų moksleivių lengvaatlečių ir susirgo kalnais. Nežinau:
http://www.lkd.lt/files/Image/2011/Rugsejis/Brazinskas.jpg
http://g2.dcdn.lt/images/pix/kalnai-virsukalne-66612764.jpg
Turėtų. Juk trenerė Kreivienė tikrai dyvina.
32741 cdn
Juozax
Polė I. Negerai, oi, negerai,
kai palieki tai kas tau miela ir turi eiti kitur.
Prieš kelis metus iš Sibiro tremties grįžęs pusbrolis mokėsi Polėje - Kauno politechnikume. Sunkokai sekėsi, po Tomske baigtų vidurinės mokslų rusų kalba.
Mažai apie tai pasakojo, bet mane užintrigavo - jei pavyks moksluose pasitempti, gaus stipendiją - net 120 rublių. Taigi, kas mėnesį vos ne po foto aparatą SMENA, kas trys - keturis po dviratį. Be to, einą kalbos, jog artimiausiu metu stipendiją didins iki 200.
Atvažiavom su Petru į kitą miesto galą.
http://www.autc.lt/Handlers/ImageHandler.ashx?b=true&i=927&fn=e377851a-9f9a-4e77-9808-572252e4901e
http://klase.laikas.lt/Uploads/Gallery/thumb0/0/0/0/0/0/0/0/0/0/0/0/0/0/1/8/6/3/6/2/0.jpg
Pastatas smetoniškas, gerai suplanuotas, grindys gražios, ne parketas (mokykloje vienus metus teko mokytis naujame pastate, vaikščiodavom tik su tapkėmis, kas labai įgrįso) durys įspūdingos, juodos, kaip ir laiptai bei turėklai.
Vaikštom. Ant sienų brėžiniai.
Variklio skersinis pjūvis. Brrr... iš braižybos mokykloje tik trejetukus gaudavau ir tai - iš pasigailėjimo. Petrui geriau braižėsi.
MAP - metalų apdirbimas pjovimu atpuola. Einam prie kažkokios schemos didžiulės. Diodai, triodai ir kitoki makaronai.RER - Radijo elektroniniai ryšiai. Prie schemos keli vaikinukai diskutuoja apie ją, jiems ten viskas aišku, Mums ne.
Einam toliau - tiltas, vienoje pusėje stumbras, kitoje briedis. KTET - kelių ir tiltų eksploatacija. Abiem patinka, stosim ten. Raštinėje sako - tokios šįmet grupės nerenkam, tik po 11 klasių. Stokit į PCS.
PCS - pramoninė ir civilinė statyba. Konkursas - 7 į vieną vietą. Priims 30 ir dar 5 kandidatais. Stipendija bus tik gerais ir labai gerais pažymiais įstojusiems. Egzaminai trys - matematika raštu, matematika žodžiu ir lietuvių kalba raštu.
Nuspręsta, stosim į PCS.
Taip abu penkiolikmečiai pasirinkom sau viso gyvenimo kelią.
Po pirmojo matematikos egzamino konkursas jau tik 4, po antrojo tik 2.
Petras išlaikė penketu ir ketvertu, aš - ketvertu ir trejetu. Susimoviau ant pirmojo laipsnio lygties, kai x vardiklyje, reikėjo spręsti paprasta proporcija, aš susimoviau ieškodamas sprendimo kelio, o tai - žodžiu, reikia iškart susiorientuoti. Lietuvių raštu gavom abu po 4.
Stipendijos negavau. Pirmą semestrą. Vėliau - visada, jei už zbitkes jos nenuimdavo. 20 naujųjų rublių.
Kauno politechnikumas, buvusi Aukštesnioji technikos mokykla, tikrai turėjo ne tik gerą vardą, bet ir savo dvasią.
http://www.diena.lt/sites/default/files/img592492.jpg
Berods, ir tos trys stilizuotos pelėdos ant fasado buvo. O gal ne...
Mes, 1960 metais įstoję ir susirinkę ne tik kauniečiai (aukštesnioji "elitinė" klasė hierarchijoj prieš nabagus kaimiečius), bet ir iš visos Lietuvos, net tik paaugliai po 7 ar 8 klasių, bet ir vyresni - baigę vidurines. Mūsų kurse buvo toks Karpavičius- jis paleistas iš armijos - Chruščiovo politika - tai visiškas senis- jam apie 20 metų.
Auditorijos- ne klasės, ne pamokos- paskaitos, ne mokytojai, o dėstytojai, jokių uniformų, tik rudos berods studentiškos kepurės, net rūkyt gali moksleiviai, nors taip norėjosi vadintis studžiais - studentais..
Mūsų kurso vadovas Sergijus Baublys*, buvęs Politechnikumo direktorius, braižybą ir braižomąją dėstęs dar ikikariniais laikais - Kauno Aukštesniojoje Technikos mokykloje.
Toks aukštas, gunktelėjęs, ūsuotas- ūsai pageltę nuo cigarečių, su mumis šnekąs per jus. Labai įdomiai pasakojo apie studentavimo laikais pasidarytus skuterius... Sunkiai, vis tik radau internete Jo nuotrauką iš kiek ankstesnių laikų
https://mociute.files.wordpress.com/2014/04/1947-05-01-demonstracija-kaune.jpg
Vyresnieji moksleiviai pasakojo, kad dar visai nesenai, na jiems už juos vyresni pasakojo - ateidavo moksleivis egzaminan, tai naganą ant stalo pasidėdavęs komsomolcas toks. Vieną dėstytuvą kirvį kažkokį surišę ir žemyn galva iš trečio aukšto nuleidę.
VLKJS - vozmi lopatu kopaj mogilu siebe,
Tais - 1960 metais CK priėmė nutarimą - visi TSRS Aukštojo ir vidurinio specialiojo mokslo ministerijos sistemos studentai vienam - rugsėjo - mėnesiui važiuoja į kolchozus "na uborku urožaja". Papuolėm ir mes - fuksai, jau rugsėjo 4 d. atsidūrėm tokiam prastam kolūkyje "AUŠRA" kažkur Ariogalos rajono užkampyje. Miegoti antram aukšte klone - ant šieno, vaiknai po kaire, merginos - jų gal dešimt- po dešine.
Vadovas dėst.Baublys atsiprašė, kad jis miegosiąs ne kartu, o medinio namo kambarėlyje, šalia virtuvės ir valgomojo, tai paprasčiausios kolūkiečio sodybos du kambariai ir virėjos dvi, šeimininkė ir ateinanti padėt jai kaimynė.
Buvo net radijas, klausydavom žinių apie XX olimpiadą, vykusią kažkur neįsivaizduojame, visai kitame pasaulyje - Romoje.
Vietiniai papasakojo, jog būtent tame kluone prieš du metus buvo nušautas "paskutinis Ariogalos miškinis", liaudies gynėjai -stribai (nuo -истребители) jį nušovę miegantį, bijojo, nes labai gudras ans buvo, vis pabėgdavęs.
Kolūkiečiai už darbadienį gaudavo ar ne 30 kapeikų...Senųjų.
Teisybės dėlei - kitais metais papuolėm į Anykščių rajono "Lenino keliu" - kontrastas milžiniškas, tie gaudavo po 1,2 rublio, to naujojo jau- taigi, virš 30 kartų daugia. Visi keliai vyruoti, į šokius jaunimas IŽais atvaro, vienas net JAWA -350...
32893 cdn
Juozax
Polė II.
Kolūkyje "Raudonoji aušra" visko buvo, bet įvyko, be abejo, svarbiausia- grupės cementovkė.
Su kai kuriais susipažinta per stojamuosius egzaminus, tik mes su Petru atėję iš vienos klasės. Ir dar dvi sesės pametinukės iš Vilkaviškio. Kiti - visi skirtingi, vos ne iš visų Lietuvos kampelių.
Už tat net trys Petrai.
Kauniečių - gal aštuoni, vienas iš pačio centro - Petras. Mandras be galo, šukuosena beveik bitliška. Iš kolūkio ''susirgęs" pabėgo jau pirmąją savaitę.
Liko dar vienas Petras grynai rusiška pavarde, iškart išsišoko ryte iš kluono nusileidęs su chalatu. Gyrėsi - švogeris iš VDR atvežė. "Manajam" Petrui prilipo iš mokyklos atneštas vardas Pedro. Tas Pedro Petrui kažkaip mokykloje prilipo - tuo metu visur skambėjo - Kuba, Fidelis Kastro, tad ir Pedro. Šimtą kart geriau nei Petriukas.
Vadovas mus aplankydavo darbo vietose- jau per pirmą savaitę grupelėmis buvom išskirstyti, prie vyresnių kolchoznikų "pritvirtinti.
Mes keturiese arpuoti grūdų.
http://2.bp.blogspot.com/-NrL02w9FW_s/UDXj9vBgvwI/AAAAAAAAAME/NgUYluanpJA/s1600/2012.08.23+008.JPG
Grūdai supilti ant grindų, reikia susemti kibiru ir supilti į bunkerį, arpą sukti tam tikru greičiu, žiūrėti, kad grūdai su pelais nebūtų išpučiami, išarpuotų grūdų maišą antrame aukšte išpilti. Dirba trys, ketvirtas ilsisi.
Arpą sukt turite visą darbadienį!
Dar brigadininkas prigrasino, maišus nešioti pusmaišiais, t.y. po pusę, tada svers kaip tik tiek, kiek normos paaugliams ir moterims leidžia. Mes gi ne bobos, o vyrai, tai pilnais centneriniais smetoniškais (o tai 50 kilogramų) nešiojom, ir nebuvo sunku. Brigadininkas apsimetė, kad nemato. Apsilankius kurso vadovui nešiojom kaip pridera.
Tik Pedro turėjo laikrodį, tai jis ir skelbdavo - 20 minučių, keičiamės. Tai reiškia - tas, kur suko rankeną - poilsiui. Oras gražus, o sandėlys buvusio malūno vietoje, labai gražus upelis čiurlena. Tais laikais radijų nešiojamų dar nebuvo. Idilė. Tik labai trumpa - 20 minučių
http://www.efoto.lt/files/images/13253/u.jpg
Po kelių dienų supratom, nieks mums premijų nemokės, tai kas valandą pasidarydavom pusę valandos poilsio. Upelio idilija visiems keturiems kartu neįdomu.
Įdomiau - greta malūno griuvėsių, palaikėje pašiūrėje stovintis karo laikų viliukas:
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/f/f8/Bantam-jeep-1.jpg
Toks aptrintas, be "būdos", kanistroje, kuri su įrankių dėže antrajame aukšte užgrūsta, atseit paslėpta, benzino kažkiek buvo. Įrankių dėžėj Petras surado centrinį laidą, visai gerą pasirodo...aišku geras, tai prieš nuvarymą gi pati paprasčiausia priemonė. Tai vėliau išaiškėjo.
Pasistūmėn kiek pakalnėn ir džipukas WILIS užsivedė. Į važiuojantį sušokom visi, Petras vairuoja, varom kažkokia pieva, mašina klimsta, Petras bando atskira svirtim antrą tiltą jungti, bent taip aiškino paskui...viliukas užgeso, pieva toji klampi, beveik pelkė.
Sugrįžom prie arpos, neramu, sutarėm - nieks gi nematė, tai ir mes nieko nežinom. Vakarop atjoja brigadininkas, nenulipęs nuo arklio rėkia:
- Mašiną partijos instruktoriaus pražudėt, pelkėn įvairavot! Traktorių reikėjo nuo kitų darbų nuimti!!! Vos ištraukė, trosas trūkinėjo!!! Klampi ten pelkė, iti ti ti tarai!!!!!!!! Instruktorius savaitės pabaigoj iš rajono atvažiuos! Ką jam reiks sakyti!? Sabotažą užpaišys už valdiško rajkomo turto gadinimą!!!
- Tai va kodėl pietų neatėjot. Jūsų darbas? Aišku. Košę užvirėt ... BrIgadininke, ar yra koks mechanikas išmanantis kolūkyje - beklausydami tiradų piktų, net nepamatėm, kada vadovas atėjo.
- Ne! Tik traktoristai! O ir tie - ant darbų! Na, dar Valteris, jis pas tėvus, latviai jie, atostogas baigia, stogą uždengė trobos. Tas tai tikrai nagingas vyras, gontus pats pasidarė, mašinikę gontams atsiremontavęs. Pačiam Vilniuje, autokolonoj dirba.
Vadovas susirado tą Valterį - tikrai puikų šaltkalvį, ne bet kokį, o auto, jis kelias dienas knebinėjosi, keiksnojo mus- zirgu galvas- , mes vietoj upelio idilės jam padėt bandėm, net samagono kelis butelius susimetę pirkom, priprašę virėjos mūsų...
Valteris purtėsi to samagono- taigi, vadovas jūsų man jau sumokėjo. Mes šiaip taip tuos du butelius jam įkišom.
Ar sumokėjo vadovas, taip ir nesužinojom. Kadangi arpą sukom kauniečiai visi, nelabai supratom kaimo santykių.
Vakare mūsų "tėvas", seniūnu išrinktas vienbalsiai, vyresnis už mus ketvirtadaliu, beveik dvidešimtmetis Karpavičius išdėstė:
- Taigi, brigadierius svarbus, svarbiausias žmogus kolchoze- nuo jo priklauso, kokį darbą paskirs, kada arklį bulvėms aparti ar malkoms atsivežti duos, beveik už patį kolchozo pirmininką svarbesnis. O rajkomo instruktorius, tai didelis viršininkas, jo ir pirmininkas bijo. Tad Valteris, jeigu pats brigadierius paprašė, niekaip negalėjo jam atsakyti- juk jo tėvai čia gyvena ir dirba.
Vieną dieną brigadininkas mus priskyrė prie Valterio. Geras vyras tasai brigadininkas, pamatė, kad vis tik viliuko remontas užėmė kelias dienas, o Valterio namo stogas ne visai uždengtas. Valteris labai apsidžiaugė mumis keturiais baltarankiais. Parodė, ką kas turim daryti, mes tikrai uoliai jo klausėm, darbas kaip iš pypkės ėjo.
Kai Valteris perrinko greičių dėžę ar "razdatkę" ir baigė remontus, o mes tą viliuką net nuplovėm ir po kelis ratus, Valterio prižiūrimi ir pamokyti pavairavom viliukas buvo pervarytas kitur, berods į pačio brigadieriaus kiemą.
Algis girdėjo, kaip to paprašė Vadovas - žinot gi, kaip tiems bernams mašinos rūpi, lai bus mažiau pagundų.
Gal po savaitės mes Vadovui už gerą atsilyginom. "Atsilyginom".
33018 cdn
Juozax
Polė III. Negerai, oi, negerai,
dirbt sekmadienį. O tai buvo jau gal trečias mūsų sekmadienis kolūkyje. Laisvadienis.
Oras pasitaikė kaip reta gražus, iš tolo pamatėm - Valteris vėl ant savo stogo. Tad nuėjom jo sodybon.
Toks gražus mėlns nams. Be to, dar ir mėlna kaka jame. Talkininkaudami aną kartą sužinojom, kad latviškai - juodas tai mėlns, o kaka - tai katė.
Rygoje jau dabartiniais laikais pamatęs restoraną "Juodosios katės namas", iškart prisiminiau Valterio tėvų sodybą.
https://www.davanuserviss.lv/public/photos/products/08/89/97/11803_photo_l.jpg?version=1426234522
Didelis, juodas namas, gontinis stogas, šviečia tie gontai nauji, kažkaip negražiai atrodo:
http://static.wixstatic.com/media/066133_4d7374e642f148268af8ca8ef3681d70.jpg_srz_980_653_85_22_0.50_1.20_0.00_jpg_srz
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/7/7d/Wooden_shingles.jpg/789px-Wooden_shingles.jpg
http://www.toruncity.pl/files/pict/2013-11-13/kolno-dachy-kryte-wiorami-dach-kryty-wiorem-osikowym-gontem-drewnianym-9jA3MjI0ND_o.jpg
Sodo pusėje - graži, balta veranda, tokią matėm Anykščiuose, rašytojo Vienuolio name... gėlės, žabų tvora, kažkaip nedera tie naujieji gontai.
http://www.muziejai.lt/Upload/Slides/2581/001.jpg
Tad Valteris ant stogo dažo juos, atsikerta savo motinai, kad dirba sekmą dieną:
- Dievs nemīl slinks, atseit Dievas nemyli slunkių - tinginių.
Pasisiūlom talkon mes visi keturi. Valteris nušvinta net, atneša antras kopėčias, virvių ritinį.
https://thumbs.dreamstime.com/z/stara-drabina-30945913.jpg
- Pirmiausia patikrinkit kopėčias, jos senos, visko gali būti, nors ir eglinės - tai Vadovas atėjo irgi, gal dėl visa ko pažiūrėti, ką mes čia darom, gal su Valterio tėvais pasikalbėti.
Patikrino pats - geros. Čia mes su Pedro sublizgam - sakom, reikia alpinizmo įrangą - virvines kopėtėles pasidaryti, virves per kraigą` permesti, bus greičiau taip.
Vadovas labai atidžiai tikrina ir mūsų per kokią valandą padarytas virvines kopėtėles, kiekvieną mazgą, virves, jų pritvirtinimą ir leidžia mums dirbti.
Darbas užverda, tą stogą kažkokiu dvokiančiu marmalu šepečiais iki vakaro nudažom. Visą:
http://www.malowaniedachow.eu/wp-content/uploads/2014/12/SAM_0770-300x225.jpg
http://www.malowaniedachow.eu/wp-content/uploads/2014/12/SAM_0762.jpg
Valterio motina, jau aną kartą pamačiusi, kaip mums patiko latviška saldi šalta sriuba- Latvijas salds zupa, ne tik puikius pietus padarė, bet tos zupės didžiulį puodą kieme pastatė. Ir samtį didžiulį bei šaukštų krūvą.
http://www.garsigalatvija.lv/wp-content/uploads/2014/07/Mellenu_klimpas_VO_7298885.jpg
Vadovas irgi kažkiek padėjo, ant stogo nelipo, maišė tą marmalą, šiaip, matėm, nelabai ramu jam buvo, matant ką mes ant to stogo išdarinėjom.
Marmalas gi karštas.
Po darbo, jau vakarieniaujant beveik paskaitą mums atskaitė, apie gontus ir jų gamybą. Visą tą Valteris buvo išbandęs, kol susiremontavo iš savo giminaičių tikrą mašinėlę:
http://krovlyakrishi.ru/wp-content/uploads/2016/10/6-1.jpg
http://vse-postroim-sami.ru/wp-content/uploads/2015/02/rasshheplenie-brusa-na-plastiny.jpg
Buvo pasidaręs ir tokį, sukti vis tik jį sunku:
http://www.suvalkietis.lt/wp-content/uploads/2015/06/skiedros.jpg
Idilija beveik. Taigi, taigi, kaipgis... negirk dienos be vakaro.
33140 cdn
Juozax
Polė IV. Negerai, oi, negerai,
girti dieną be vakaro.
O vakaras turėjo būt puikus. Darbas padarytas, visi gyrė, kad "kaip koki inžinieriai" gerai jį suorganizavome, Vadovas aiškiai patenkintas, jam akmuo nuo dūšios, kad nuo stogo nenusiritome nei vienas.
Valterio motina vandens prišildė, rankas pajuodusias nuo tų šmarų/marmalų plovėmės, nelabai tas ėjosi, tai Valterio tėvas atnešė butelius kelis nedidelius, sako su tuo tikrai paims tas dervas.
Taip ir buvo, buteliukuose tuose, kaip supratom samogonas, labai stiprus gal, kad taip gerai tirpdė.
Išnaudojom vieną beveik visą, kitas liko neliestas:
http://www.antikvar.lt/image/cache/data/probki/IMG_1162-1300x1000.JPG
Po vakarienės ir ilgokų šnekų grįžom namo - ant savo kluono, Vadovas gi į savo kambarėlį.
Sutemo jau, tik žvaigždės ryškios šviečia ir mėnulis, Didieji Grįžulo ratai ryškūs:
http://www.efoto.lt/files/images/4617/pic-t1408556110-1.jpg
Girdim, netoliese vakaruškų akordeonas skamba.
Petras sako - einam, pažiūrėti, kaip ten, ne vestuvės gi, galima eiti be pakvietimų.
Patyliukais kopėčiom žemyn ir keturiese link muzikos.
Ten jaunimas, visi vyresni troboje šurmuliuoja. Nedrąsu eit vidun, tad Petras iš striukės kišenės išsitraukia ... buteliuką tą smetonišku kamščiu.
- Paragaujam, po gurkšnelį, čiūt čiūt tik, nebijokit.
Ir jis pirmas gurkšteli. Ne pirmą kart gal, ne taip kaip mes. Nei vienam nesigavo - samogonas tas velniškai stiprus, šlykštus, brrrr...
Petras gi, dar gurkšnelį, dar vietiniam pavėlusiam pasiūlė. Na, buvom pakviesti vidun, kaime visi viską mato - taigi, čia tie, kur stogą nupendzelėvojo pas Valterį.
Mums merginų kaip ir nėr - visos senės virš dvidešimt penkių, už mus vos ne dvigubai vyresnės. Mums, bet tik ne Petrui. Tas vieną vis šokdina, gerai jis šoka... ne visiems tas patiko.
Standartinė situacija - einam į kiemą "ant šnekos", mūsų nelietė, Petras susimušė, nelaukė, pats pirmas šoko. O muštis mokėjo gerai, du ar net tris vietinius paguldė.
Kai jie tvoros štakietus pradėjo raut, Petras tą butelį išsitraukė, juo mojuoja...
Liūdnai baigtųsi mums, jei ne Valteris atėjęs. Nuramino vietinius - čia MANO draugai, dėl visa ko - namo parlydėjo, palaukė, kol mes- leišiai zirgu galvas- kopėčiomis užsiropštėm viršun.
Pirmadienis visada sunki diena. Po pusryčiu mes prie savo arpos. Pietauti atėję maton - Vadovas kažkoks surūgęs. Pavalgius kviečiasi mus- visą ketveriukę- savo kambarėlin.
- Tai, kandidate į moksleivius Petrai Butakov, vėl prisivirėte košės? Tiksliau deguto šaukštu visą statinę medaus sugadinote. Ir kokia gėda - apsivogėte!!!. Apsivogėte!!!- ir Vadovas rodo tą užkeiktą buteliuką.
Pasirodo, pas atšlubavo Valterio tėvas. Vargu, ar Valteris ką nors jam pasakojo, bet tos trobos, kur vakaruškos buvo, šeimininkė tą buteliuką rygietišką nusviestą savo darželyje rado. Kaime visi viską visada mato.
- Tos muštynės vakaruškoj, kad be leidimo, ir dar naktį ten ėjot, na, dar suprantu, nepriimu, bet suprantu. Bet gi - apsivogti! Jokių pasiteisinimų nepriimu, rytoj tamsta būsite nuvežtas į Politechnikumą ir ten tamstai bus gražinti dokumentai. Kaip neišlaikiusiam kandidato reikalavimų. Kitiems trims, Jums, Jums ir Jums- išvardina pavardes - reiškiu po įspėjimą.
Petrai Butakov, tamsta, šiandien galite į darbą negrįžti.
Menki juokai, prisidirbom... einam prie savo arpos galvas nukabinę. Kaip sutarę visi prie upelio - palauks toji arpa. O ten jau Petras besėdįs. Išsišiepęs:
- Ko surūgę tokie? Ne tokių dalykų mačiau. Užlaušiu aš tą senį, paspirgės jis man dar.
Ir nusiima striukę, marškinius, maikę. Ant peties matosi mėlynė, pasirodo, vis tik gavo per nugara štakietu. Petras paima akmenį, tokį aplipusį smiltelėmis, duoda man:
https://thumbs.dreamstime.com/x/granite-stone-his-hand-22313915.jpg
-Kraujo nebijai? Nutarkuok man petį. Stipriai ir staigiai.
Tarkavom visi, galų gale gavosi. Petras užsideda majkę, kraujas kaip mat ją nudažo...
Legendą kelis kartus Petras pakartojo, po to mus pamokino, tiesiog išegzaminavo.
- Nešiau į antrą aukštą pilną maišą. Pilną, nes sukirtom lažybų. Iš kino "Romuvoj". Nukritau, slydau laiptais, nusiverčiau su tuo maišu. Sąmonės nebuvau praradęs, iškart šokau ir rėkiau iš skausmo. Verkdamas beveik keikiausi rusiškai. Įsikalkit į galvą - būtent tos smulkmenos ir padaro melą tikrai įtaigiu. Ir dar- vaidinkit, kad nenorit, jog vadovas tai žinotų... Atbėgs jis pats. Ir pašokinės, pamatysit
Nebaigę darbo parvedėm Petrą namo, tiesiai pas virėjas - gal binto turit, jodo.
Vadovas tikrai pakeitė savo sprendimą. Ar tai iš gailesčio, ar iš baimės, ar dar dėl kitko.
Ne man vienam vėliau dėl tos melagystės buvo nesmagu. Chitros tokios, apgalvotos, klastingai surepetuotos. Vadovas buvo visada griežtas, bet visada ir teisingas. Visiems. Jokių išimčių.
Visada pasakydavo daugiau, negu galima.
Daugiau, negu priimta.
Daugiau, negu leidžiama.
Toks smetoninis inteligentas. Tikras inteligentas.
Po keturių metų, per išleistuvių balių trise (Petras iškrito trečiame kurse) vis tik jam- Vadovui- prisipažinom.
- Žinojau šitą. Bet kad vis tik pasisakėt, ačiū. Ačiū, man tas tikrai svarbu. Galėjot anksčiau tai padaryti - Vadovas stipriai užtraukė cigaretės dūmą ir susidaužė su mumis kiekvienu taurele - Ačiū, vyrai. Kartais tikslas pateisina priemones.
33225 cdn
Juozax
Polė V. Negerai, oi, negerai, kai
KAS NEDIRBA, TAS NEKLYSTA
TAS NEKLYSTA, KAS NEDIRBA
KAS NEDIRBA, TAS ...kliaksas , vėl!!! KLIAKSAS !!!
Braižyba. Tušu.
Merki plunksną į tušą, paprastą tik
http://static5.depositphotos.com/1000165/463/v/450/depositphotos_4636901-Ink-feather-and-blots.jpg
įlašini tušą į REDIS plunksną:
https://pp.vk.me/c424817/v424817371/7bd2/5IdAuaTtmLk.jpg
rašai raides, šriftines raides, pasvirusias, ir visa tai ant vatmano, linijas pats pieštuku išsibraižai
http://fikr.uz/uploads/images/3/d/7/7/37/6a6ef41b5b.png
Visą abėcėlę ABC išvarai, apačioj - keturis žodžius, jau baigi - bac KLIAKSAS !!!
http://demiart.ru/forum/uploads6/post-2483-1289463413.jpg
Nors verk. Ne kartą ašara, nebūtinai pykčio ant to vatmano ...
O padaryti reikia. Žūtbūtinai. Negana to, ne tik namuose, bet ir įskaitą gauti braižykloje. Ir dar, kad semestrui pasibaigus gaut bent ketvertą.
Pirmas semestras - pats sunkiausias. Po jo praktiškai neliko kandidatų. Iškrito nebūtinai jie. Programa - kieta, suspausta maksimaliai. Sunkiausia, aišku, matematika. Pirmame kurse - praktiškai vidurinės trijų - 9,10,11 -klasių pilna algebros, trigonometrijos programa, antrame - aukštoji matematika - integralai, diferencialai...
Dar ta braižyba pirmame semestre, antrame jau braižomoji geometrija.
Braižyba vos nepapjovė manęs. Tie prakeikti kliaksai tušu.
Jei ne Vadovas Sergijus Baublys tikrai mesčiau tą Politechnikumą, grįžčiau atgal devintojon klasėn. Matė jis, kad stengiuosi, o gaunasi prastai.
- Tamsta kairiarankis? Nieko tas baisaus ar gėdingo. Rašyti, aišku, būtų geriau dešine, bet braižant - darykit taip, kaip patogiau. Bet tik savais reisfederiais. Liniją Tamsta gi brauksi iš dešinės į kairę, tad reisfederis turi būti ... pribraižytas atitinkamai. Va, Jums toks.
http://www.hammond.ee/public/product/06503B0000OP%20.JPG
Ir skriestuvas, juk brėžiat juo prieš laikrodžio rodyklę?
http://airbrush.lt/wp-content/uploads/2012/07/airbrush-71.jpg
-Dar - namie braižot ant mažytės lentos, na, tos mokyklinės prisegęs vatmaną, su ta vaikiška reišina? Pasidėjus ją svetainėje ant apvalaus stalo, alkūnės tad kabo ore? Turit įsigyti gerą lentą. Nepigi ji, tad paskolinsiu va šitą.
Patarimai tikrai padėjo. Ypač kliaksų pjaustymui Vadovo nurodytas plonas skutimosi peiliukas NEVA, pats ploniausias.
Kai tekdavo braižyti kreida ant lentos, juokindavau visus - horizontali linija dešine ranka, vertikali - kairiąja. Tiesą sakant ir ant popieriaus eskizuojant chebrą juokindavau, kol įpratau nekreipt dėmesio.
Už šrifto įskaitinį darbą su tais žodžiais keistais KAS NEDIRBA, TAS NEKLYSTA gavau įvertinimą "gerai", o tai tikrai gerai, nes stipendija yra geras dalykas.
Ilgainiui net pamėgau braižybą, na tiek, kad nekeldavo siaubo ji:
http://900igr.net/datai/cherchenie/SHrifty/0002-002-Tema-SHrifty.png
Iš tikro neklysta tik tie, kurie nieko - ir klaidų- nedaro. Nors gyvenime būna visaip:
http://demotyvacijos.tv3.lt/media/demotivators/demotyvacija.lt_Kas-nedirba-tas-neklysta.-Kas-neklysta-tas-gauna-paaukstinima_130222176077.jpg
31320 cdn
Juozax
Polė VI. Negerai, oi, negerai,
jei vien mokslai, zubrinimai, kai tau net šešiolikos nėr...
Iš fuksiško pirmo kurso kažkodėl labiausiai įsiminė Baltušis, rašytojas Juozas Baltušis, neabejotinai didelis, tikras talentas ne tik rašant...
Apsilankęs pas mus Aktų salėje gal pusę valandos gėdino už apleistą parketą - kaip galima šitaip! Pasipiktinęs ne juokais. Beveik legendinėje Auštesniojoje Technikos mokykloje toookia nepagarba parketui, ir ne tik jam!
- Va, aš, kai išblizginau parketą teatre, generolas Raštikis paslydo ir išsitiesė...net medaliai suskambėjo. Visas Kaunas skambėjo. Kaip gi galima šitaip užleisti parketą, lyg tvarte kokiam!?
O parketas tikrai užleistas. Kas jau kas, o mes su Pedro žinojom. Metus mokėmės naujajame mokyklos pastate. O ten - parketas. Teko tą parketą ir metalo drožlėmis - stružkėmis šveisti ir vaškuoti. Direktorius įsakė - po mokyklą vaikštom visi tik tapkėmis apsiavę. Ir ne bet kokiomis, o tik odiniais padais, kad parketo neprigumuotų...
Berods, ir mokytojai. Tai velniškai nepatogu. Į lauką neišeisi, kol persiauni, ir pertrauka baigiasi. Tiek kad slidinėti parketu- išblizgintu ir išvaškuotu- smagu.
Polės patalpos visai kitokios. Stilius visai kitoks. ''Smetoniškas".
Juodos solidžios masyvios lygios durys, tokios pat staktos, laiptų turėklai.. Koridoriuose - grindys, plačios, patogios palangės, pakopos - teracas. Tik tarpukario Kaune tokį mokėjo labai kokybiškai daryti
http://www.floorer.co.uk/wp-content/uploads/2013/02/P1040336.jpg
http://www.stroyportal.ru/media/companies/162745/products/684937121/13b46c24-2f64-43f8-8167-5bd973c85562.jpg
http://www.acrymax.ru/images/teracco3.jpg
http://www.markuciumozaika.lt/Files/Produktai/Spalvos/sam_0453.jpg
Juodam fone labai gražiai atrodo vario juostelės
http://www.nulifestonecare.com.au/wp-content/uploads/2015/04/Terrazzo-300x230.jpg
Visada ir lyg šiol man paslaptis liko kaip tie meistrai tai darė neturėdami jokios technikos, net kampinio šlifavimo mašinėlių. Viskas rankomis nuzulinta.
Teracas - tai mozaikinis betonas su marmuro grudelių užpildu, kuris šlifuojamas atsidengia. Tai - ištisas mokslas ir patirtis - kada ir kaip šlifuoti, kad marmuro grudeliai neišsįluptų, vienodai pasiskirstytų, atsidengtų gražia faktūra.
http://www.markuciumozaika.lt/Files/Produktai/Spalvos/sam_0453.jpg
http://img.goglasi.com/img/99740624
Stiliaus - paprasto, konstruktyvaus, beveik asketiško- visuma duoda kaip ir aurą.
https://c1.staticflickr.com/5/4122/5221477547_4ec0ae1c49_b.jpg
http://foto.terpe.lt/inkelti/20150214/i53_KTU%20leidiniai_1.jpg
Kieme - stadionas. Už jo statomos dirbtuvės. Prieš vakarinį fligelį - atviras plaukimo baseinas, tik 25 m, užtat su šuolių bokštu. Tiesa, baseinas gerokai nutriušęs, tai pokario metais jį per praktikas rankomis iškasė ir betonavo patys moksleiviai.
https://runnersclub.s3-eu-west-1.amazonaws.com/articlephoto/6342/art_4.jpg
Pirmais metais, spalio mėnesį grįžę iš kolūkio, maudemes jame, Net nuo bokšto šokinėjom. Vienintelis Linas padarydavo salto. Net nežinau ar tai buvo 10 m bokštas, kareivuku šokti būdavo irgi baisu. Gerai, kad nekirtom lažybų, kurias mums- fuksams pasiūlė vyresnieji - šokti ant laikraščio lapo patiesto vandens paviršiuje - lūš kojos ar ne...
Vadovas išgirdęs apie tai papasakojo, kas atsitinka skuteriui, jei jis krenta ant vandens plokščiai - visa konstrukcija išsitaško. Cinkelis tame, jei skuteris dėl kažkokių priežasčių iššoka, reikia jį staigiai kažkiek pakreipti, kad nebūtų plokščias smūgis.
Liūdnai tie rudeniniai, "moržiški" plaukiojimai baigėsi - furunkulais.
Pavasarį erzelis bendrabutyje - du iš penkių aukštų per kelias savaites pilnai naujai išdažė. Tai svečiams. Vienas aukštas Rygai, kitas - Talinui.
Savaitės trukmės Pabaltijo Politechnikumų festivalis.
Įsiminė, jog estai, absoliučiai visi su kepuraitėmis.
https://fbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net/hphotos-ak-xpf1/t31.0-8/10630606_817897784910927_1788444862722637155_o.jpg
Latvių autobusai su vėliavėlėmis. Kartais. Tiksliau - tik stovintys, važiuot vis tik bijojo su "buržuazinės Latvijos" vėliavėlėmis
http://www.verslosavaite.lt/images/stories/bendros/latvija_veliava.jpg
33449 cdn
Juozax
Polė VII. Negerai, oi, negerai,
kai gauni pamokas be jų - pamokų.
Nejučia prabėgo pirmieji metai. Buvom fuksai, tapo ober fuksais.
Nors mokslo tempai buvo tikrai spartūs, kažkokiu būdu vis tik rasdavom laiko užklasinei veiklai. Mes su Pedro grojome styginių instrumentų ansamblyje, o tai gal dvi repeticijos per savaitę. Aš - dar rankinį- trys treniruotės savaitinės.
Ir kasdieninės kelionės, per visą miestą, iš pačio vakarinio pakraščio į rytinį - tai du kart po akademinę valandą, taip išdidžiai buvusiems bendraklasiams aiškindavom.
Geltonai raudonas autobusas, antras maršrutas, Atrama - Klinikos
http://foto.terpe.lt/inkelti/20070122/ZIS_155.jpg
Išmokome galinėje sėdynėje momentaliai užmigti, net tik dėl to, kad nereiktų užleisti vietos vyresniam. Net konduktorė įprato, kad miegam iki stotelės Archyvo skveras. Iš ten keli šimtai metrų iki Polės.
Kažkaip gavosi, jog net kelis kartus tame skvere susitikau kurso vadovą Baublį, jis ryte ėjo kažkodėl iš politechnikumo. Apsimiegojęs net nesusigaudžiau, jog sveikindamas jį nenusiėmiau kepurės, o Vadovas iškilmingai nukėlė man skrybėlę.
Kai sekantį kartą situacija pasikartojo, aš jau pasitaisiau, kaire ranka nukėliau savo "žokėjišką' kepurę. Nieks nieko nesakė, net chebra nesijuokė, bet supratau - kažkas ne taip.
Vakare paklausiau savo Tėvo, Jis buvo pasakojęs, kad prieškario Kaune buvo tokia tradicija- praeivį vaikai bombarduodavo sniego gniūžtėmis skryblėtą poną tol, kol ponas tasai nenukeldavo skrybėlės tiems vaikėzams.
-Kaip? Tai ko jus moko tose mokyklose, jei nežinai tokių dalykų. Gi dabar sovietai leido studentiškas kepures nešioti!!! Tai kaip tokių dalykų nieks nemokina???
-Mokina.Vadovas mane. Tik be žodžių.
Tėvas nelabai suprato mano saviironijos, tad atskaitė visą paskaitą. Taigi, skrybėlę ar kepurę reikia nukelti, kai iki sveikinamojo lieka trys, na gal du žingsniai, ir tik į kitą nuo to žmogaus pusę, užsidėti atgal ant savo tuščios galvos praėjus bent pusę žingsnio. Jokiu būdu nelaikyti rankų kišenėse! Na, bent sveikinantis
http://st.depositphotos.com/1010362/4326/v/950/depositphotos_43269349-stock-illustration-men-with-hats.jpg
Sveikinantis žiūrėti į sveikinamąjį ir nusišypsoti
https://thumbs.dreamstime.com/t/jeune-homme-avec-la-silhouette-de-de-chapeau-13849005.jpg
Stovint- kažkiek nusilenkti:
https://thumbs.dreamstime.com/x/silhouette-d-un-homme-inclinant-son-chapeau-43190882.jpg
Labai gerai pažįstamus, maždaug savo statuso, galima tik ranką prie skrybėlės atbrailos ar kepurės snapelio pridėti.
Bet - būtinai nežymiai galvą nulenkti:
http://publicdomainvectors.org/tn_img/man_wearing_hat_silhouette.png
Tai negalioja žieminėms kepurėms- jos gi be snapelio...
Klausiau šios paskaitos, anot Tėvo - "elementaraus mandagumo, pačio elementariausio, būtino mūsų žmogui ir sovietų maskolių laukiniais laikais, būtent dabar, tik taip mes turim jiems kasdien rodyti, kad mes kitoki, jie kitoki, ne vieta jiems Lietuvoj"
Vajetau, tai čia kaip devynioliktam amžiuj, manieros tokios...
http://img.cliparto.com/pic/xl/189566/3163554-a-collection-of-silhouettes-of-men-in-cloak-with-hat.jpg
vos ne kaip Čaplinui kokiam lankstytis:
http://previews.123rf.com/images/ljupco/ljupco1209/ljupco120900095/15255047-A-silhouette-of-a-man-holding-a-cane-and-gesturing-isolated-on--Stock-Photo.jpg
Taisyklės, regulos griežtos, be demokratijų, kaip grotose kokiose:
http://scontent.cdninstagram.com/t51.2885-15/s480x480/e35/11875570_728745570590319_354496302_n.jpg?ig_cache_key=MTEyMzMyNTI3NDc5MTIxOTA4Ng%3D%3D.2
Dar, pasirodo, skrybėlėti vyrai, džentelmenai privalo nusiimti skrybėles lifte, jei į jį dama įeina. Dar... Dar .. Dar..
- O beretes kaip - irgi sveikinantis nusiimti?
- Ne, čia francūzų mada tos berėtės vyrams... Jų nereikia. Kaip ir uniforminių kepurių. Bet tik pareigūnų. Ne studentiškų!
Velniop, pagalvojau, labai sudėtinga. Geriau jau be kepurių:
http://img0.liveinternet.ru/images/attach/c/3/76/565/76565002_face09_copy.png
Arba ta beretė, "a la Truikis" - labai patiko du žili senučiukai, abu juodomis didelėmis beretėmis einą Laisvės alėja. Dailininkas LiudasTruikis ir jo Primadona Marijona Rakauskaitė. Tikrai gražūs, išskirtiniai ir tą demonstruojantys dideli menininkai:
http://www.menufaktura.lt/images/structure/pictures/64030_th_truikys101230.jpg
Berėtė gal ir beveidžiui tiks:
https://www.b-a.eu/image/default/251510700184_680645.jpeg
Tinka, Net dabar. Labai patogu. Kai jos nereikia - vidinėje kišenėje puikiai telpa.
33553 cdn
Juozax
Polė VIII. Negerai, oi, negerai, kai su estais pasijunti ... nepatogiai
Antrame kurse, taigi, jau oberfuksai, kaip styginio ansamblio dalyviai - važiavome į Taliną.
Estų eilė priimti Pabaltijo Politechnikumų festivalį. Festivaliai tada vykdavo kasmet, paeiliui, po savaitę. Ryga. Talinas. Kaunas.
Polės dvasia - didžiavomės, kad mūsų vadovybė vis atrasdavo argumentų, kodėl negali priimti Minsko ar Kaliningrado...
Atvažiavom. TALLINNA POLUTECHNIKUM, "U" su umliautu
https://c1.staticflickr.com/5/4136/4919457628_0c1c874ae3_b.jpg
https://pastvu.com/_p/d/d/y/h/dyhz9gxz900fajymuq.jpg
Bendrabutis irgi neišraiškingas... paprastas toks, už mūsiškį net senesnis. Bet... apgyvendinti bendrabučio kambaryje, kreipėmės į Baublį:
-Vadove, kažkas ne taip - mūsų kambaryje pilna daiktų - ne tik knygos, vadovėliai, bet ir bokso pirštinės, startukai, bucai.
- Ne pilna, o visi. Čia Talinas. Vaikinai, ginkDie ko nors nepalikite, kai važiuosime namo. Kad nebūtų kaip man buvo studentaujant pakeliui į Helsinkį. Važiavome tada nemokamai- kaip studentai - gelžkeliu į Suomiją ir Švediją.
-????
-Palikau Taline, studentų bendrabutyje, skustuvą. Tai sekančioje stotyje jis man buvo įteiktas. Pabrėžtinai. Buvo labai nesmagu- jau dvidešimt penki metai praėjo, o vis prisimenu... Automobiliai tada buvo greitesni už garvežius, bet jų tiek nedaug. Ir va, bral, - pasiveja mažoj stotelėj, įteikia - taigi, užmiršote, pone... Vaikinai, tik nieko neužmirškite išvažiuodami. Pasitikrinkite, gal net vienas kitą, tik ginkDie nieko nesumaišykite...
Užuominą supratom, labai tikrinomės savo daiktus, kad tik koks esto nepapultų ten.
Dar - su Pedro papasakojom apie estų alpinistus, kurie sulankstomu grėbliuku kankorėžius aplink savo palapinę Pabaltijo uolų laipiojimo čempionate sugrėbė.
- Šaunuolai. Šaunuoliai. Verti savo mokytojos Kreivienės - pasirodo, Vadovas ją pažinojo, net nušvitęs pakartojo- šaunuoliai, slabados mokinukai!
-"Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis" - nustebino mus visuotinai žinomu, net ant sąsiuvinių rašomu Lenino šūkiu. Po pauzės Vadovas pridūrė - iš estų. Ir suomių. Mokykitės.
Vieną vakarą atėjo estukas bokso pirštinių pasiimti, o po treniruotės vėl jas atnešęs vieton pakabino.
Mūsų kambariokai laikini, vyresni, abu senjorai, būsimi diplomantai - gitaristas ir bosistas- estuką tą "ant vyno". Šis prisėdo, sunkiai kalba rusiškai rišosi- niekaip nesupratom, kur jo tėvas kariavo.
Tik mums pasišnekėjus tarpusavyje, paaiškėjo - estų vermachte. Estas net nustebo, kaip mums tas neaišku - Taline vermachtas, Rygoje SS divizija, o Lietuvoj ką - nieko nebuvo?
Kažkaip diplomatiškai senjorai kalbą kitur nukreipė... o ir estukas daugiau neklausinėjo.
Dar man visam gyvenimui įstrigo, kad estai ne "Rymo katalikai". Sekmadienio rytą išėję pasivaikščioti staiga pasijutom apsupti vietinių turgaus rajono chuliganų. Kažkas iš mūsų išrėkė:
-Ginkimės, chebra, čia vagys iš turgaus.
Estukų vadas tik švystelėjo ranka, joje tarp pirštų suspindėjo nuaštrinta 5 kapeikų moneta. Kišenvagių instrumentas.
http://coins.su/forum/uploads/2016/05/28/post-4-0-62600500-1464425093.jpg
-Nikokta f Tallinn rusko nekovory, turaki vsie vi.
- A kak govorit, estonskogo my neznajem
- Atkuta ty, thurak?
- Sam ty durak. Iz KAUNASa my !!! -neiškentė mūsų būgnininkas, tvirtą ranką turįs karštakošis toks ir mušeika.
- Fu, litauen, thupica, a to, fitiš što z tvoim litsom bhutet - rodo tą penkiakapeikę - a photom i po rhusky
- Tolko pobrobui!!! Tolko pobrobuj.
Gavom pamoką suvisam, suveikdavo visada.
Kreipkis lietuviškai. Tada aiškink rusiškai. Ne atvirkščiai.
Rusų tada Taline buvo gal 5 procentai, sovietmečiu vienu metu- net 40 procentų, dabar gi apie trečdalis, bet visi mokosi ir moka estų kalbą.
Jau dabartiniais interneto laikais nustebau- estai vėl mums "davė kruopų" - jie išlaikė Politechnikumo pavadinimą. Nuo 1956 metų. Įkurtas 1915 kaip verslo mokykla berniukams.
Mano gi Polė - buvusi Aukštesnioji technikos mokykla, įkurta 1920, pavirto nūnai - Kauno technikos kolegija (KTK) – valstybinė aukštoji mokykla, rengianti techninio profilio specialistus ir teikianti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą.
Nustebino, kad abiejų tinklapiuose yra kalbos EN ir RU.
33730 cdn
Juozax
Polė IX. Negerai, oi, negerai,
kai gyveni bręstančiame, subrendusiame ar jau brandžiame socializme
Maždaug mokslų Polėj metu brendo ir pribrendo revoliucija. Net kelios.
Bitlai.
Čia, kuklūs, paprasti gerai apsirengę vaikinukai, šukuosenos - jau pirmas žingsnis prieš rutiną:
http://www.commeuncamion.com/wp-content/uploads/2013/08/beatles-en-1965.jpg
Čia, jau protestas prieš klasikinį švarką - "kalnieriai":
http://www.itsnotforgirls.com/wp-content/uploads/2012/08/beatles.jpg
Velniop tuos "kalnierius", be jų laisviau:
http://www.beatlesautographs.com/images/DezoLargePhotoPH1a.jpg
Velniop bendrą stilių, mes - individualai:
https://images.wolfgangsvault.com/beatles-in-their-own-words/book/memorabilia/ZZZ012961-BK.jpg
Ir taip visur - ne tik muzikoje, filmuose, net pliaže:
http://g1.dcdn.lt/images/pix/vintazine-moteris-67600600.jpg
Labai "nekuklios" italės su maksi bikiniais:
http://footage.framepool.com/shotimg/qf/155111068-maillot-de-bain-defile-de-mode-mode-feminine-20e-siecle.jpg
"Nepaprastai erotiška" aktorės Ursulos Andress 1962 metų apranga:
http://i.dailymail.co.uk/i/pix/2015/10/21/00/2D964C4700000578-0-image-a-75_1445383183054.jpg
Ilgainiui bikiniai virto virvelėmis - ir tas gražu. Radijo lempas pakeitė tranzistoriai, anglų kalba brutaliai išstūmė aristokratiškąją prancūzų...
Ir mes - už geležinės uždangos madose vėlavom aišku, bet nedaug. Nežinau, kur panos rengdavosi, bet jos ir tada buvo gražios, dažnai - kaip saldainiukai:
http://straipsniai.org/wp-content/uploads/2016/05/suknele.jpg
http://weshalka.by/assets/images/ELady/1961.jpg
Vyrukams gi svarbu turėti, na žinoti gerą ... siuvėją. Ne kokį retrogradą, kuris didžiuojasi, kad siuvo smokingus smetoniniams ministeriams, o suprantantį, sukalbamą ir įkalbamą:
https://userscontent2.emaze.com/images/9e4d9b2b-e06d-4b4e-9362-9ebe2b9d7496/c8368f94c58eddaef30d543692f96296.jpg
Kuris nesiginčija, kad atlapai siauri, kišenės kiek įstrižos, virš kairiosios - dar viena mažesnė kiek, ar - liemenių kišenaitės su atvartais.
Sunkiau su kelnėmis - teko tiesiog užrašyti močius - per kelius 22 , apačioj - 24 . per šlaunį - 28, turi būti aptemptos jos ir ilgos - iki kulno viršaus.
Taigi, nebuvom visiški provincialai Kaune - Europos atžvilgiu, Polėj - Kauno Centro chebros atžvilgiu.
Maskvą vadindavom dideliu kaimu. Ir tai buvo tiesa. Tuometiniame Leningrade niekaip nepavyko apsimesti saviškiu iš Riazanės.
Tiesa, buvau tada jau ir aš su bitlišku švarku...
Siaurų kelnių, margų kaklaraiščių ir mandrų frizūrų stiliagiška mada jau buvo praėjusi. Lietuvoj gal negaudydavo jų draugovininkai su milicija.
Bet už madą atkentėti privalu. Toks kirvis Burneika gal už mano platėjančias juodo velveto kelnes ir bitlišką švarką pajuto ypatingą "simpatiją"... Užtat jo dėstomas disciplinas- pirmiausia medžiagų atsparumą - mokėdavau puikiausiai.
Šiaip tai toji mano jaunystės mada visai graži buvo. Bitlų šukuosenos irgi kažkodėl nebuvo dažnos. Trumpi plaukai, būtinai su sklastymu. Šviesūs marškiniai, kaklaraištis būtinas, kelnės išprosytos, batai nuvalyti.
Hipiai dar į darželius tevaikščiojo.
Mes gi - į šokius. Šokiai - tai ne diskoteka. Kažkodėl visur maždaug ta pati tvarka.
Salė. Parketas. Ant jo šviežiai pabarstyta vaško (ar parafino?)
Ant scenos ansamblis. Šokis iš dviejų dalių. Tarp jų pertraukėlė, gal pusės minutės, per ją visi šokantys paploja- atseit, patinka. Plodavom net grojant plokštelei.
Pasibaigus šokiui panelė palydima į ten, iš kur buvo šokiui pakviesta. Mandagiai, už parankės, nusilenkiama.
Vienoje salės pusėje, nuo scenos žiūrint - dešinėje vyrai, kitoje - damos.
Prie scenos - vietinis elitas.
Bilietas į šokius kainavo panašiai, kaip į kiną. Berods 30-50 kapeikų.
Į prestižinius klubus - III,V, VIII - tai nuo KPI rūmų sunumeravimo, Medkę (Medicinos instituto) - įėjimas tik su studentų pažymėjimais. Bent jau teoriškai.
Buvo dar begalė klubų, na, kaip kad ir darbininkiškų- gamyklų kultūros namuose - INKARAS, SPARTAKAS,JANONIS etc.
Buvo tie šokių vakarėliai ir pas mus- Polėj.Ten buvom stebimi budrių akių.
Man už tai, kad šokau čarlstoną su rokenrolo figūrom padarė pastabą toks vietinis švonderis. Kelis kart net. Nepaklausiau. Tas parašė raportą "apie ypač nekultūringą elgesį", rezultate - vienam mėnesiui buvo nuimta stipendija.
Vadovas tik galva palingavo, paskelbdamas per grupės susirinkimą ir tuo baigėsi mano auklėjimas.
- Neerzinkite, Tamsta, jų. Kaip ir dėstytojo Burneikos.
Tad vėlesniuose kursuose buvo daug paprasčiau ir įdomiau šokti kitur.
III. Treti - tai KPI rūmai prieš saugumo grėsmingą pastatą. Laisvės alėjos pačioje pradžioje - už soboro. Ten grojo labai smagus saksofonisto Viskačkos ansamblis. Savaime aišku, ne tarybinių autorių.
V. Penkti. Tai KPI Statybos fakultetas Rotušėje. Nepatiko mums ten. Buvom gal kartą, matėm kaip tokį Rytį -vieną pirmųjų miesto kultūristų labai gerai pašokusio tvistą apspito keliese ir trys kart pakėlė ir išmetė į orą, po trečio VALIO - tie sveikintojai dingo, Rytis gi teškėsi ant grindų.
VIII. Aštunti arba "žemkė" kažkodėl - irgi KPI, Kęstučio gatvėje. Ten tiesiog scenoje užsiliepsnojo saksofonisto Rimo Brazaičio ir dainininkės Janinos Miščiukaitės meilė.
https://img.discogs.com/bPUx0UIvB1K8MMKCfYA83rIYWKE=/fit-in/300x300/filters:strip_icc():format(jpeg):mode_rgb():quality(40)/discogs-images/A-450429-1326642325.jpeg.jpg
https://i.ytimg.com/vi/7cluD0Y3FhU/hqdefault.jpg
Ji kartais irgi pagrodavo, neįprastu merginai instrumentu - klarnetu.
Vėliau abu buvo pakviesti į Mindaugo Tamošiūno orkestrą OKTAVA
https://www.pakartot.lt/assets/upload/images/65/348x348/1405065937-49165.jpeg
Ilgai jie - Rimas ir Janina buvo laimingi kaip Brazaičiai
https://www.pakartot.lt/assets/upload/images/13/348x348/1405066569-41913.jpeg
33888 cdn
Juozax
Polė X. Negerai, oi, negerai,
kai su tuščia galva paskui tuščią kamuolį lakstai...
Lietuva toje Sąjungoje net diktuodavo madas, nebūtinai tiesiogine prasme.
Pavyzdžiui, sporte - labai greit "įsisavindavo" naują, tapdavo čempionais.
Po kiek laiko įsisiūbuodavo kiti ir, kaip taisyklė suveikdavo tuometinių Lenino tikybos mokslų dėsnis - KIEKYBĖ PERAUGDAVO Į KOKYBĘ.
Mano Polės laikais žaibiškai išpopuliarėjo rankinis. Iš pradžių 11x11, žaidžiamas futbolo aikštėje, kuris nepasiteisino - gal per daug sunku... vietoj to - po kiek laiko - pradėtas žaisti regbis. Toks chuliganiškas žaidimas džentelmenams. Rankinis irgi brutalus lyginant su krepšiniu.
"Normalus" rankinis - 7x7 paplito, mūsų žalgirietės tapo Sąjungos čempionėmis, net "in corpore" atstovavo TSRS rinktinę.
http://rushandball.su/uploads/posts/2015-05/1431473923_new-1.jpg
Pradėjom rankinį žaisti ir mes Polėj.Treniravo Vaitiekūnienė, kurį žaidė toje super komandoje kaip Pečiulytė.
Ankstyvą pavasarį nutarėm, kad reikia treniruotes perkelti iš ankštokos sporto salės į lauką. Futbolo aikštė sniegu užversta, o prieš pagrindinį pastatą, tarp laiptų ir gatvės kaip tik tinkamų matmenų asfaltuota aikštelė.
http://www.autc.lt/Handlers/ImageHandler.ashx?b=true&i=927&fn=fc2caf20-af6b-4ab9-9016-5fd016f60ae2
Bet - reikia vartų ir ...nutirpdyti storą, gal 10 cm ledo sluoksnį. Vartus pasidarėm mikliai iš kampuočių dirbtuvėse, pamačiau, kaip panaudojama sinusai/kosinusai eskizuojant.
Ant ledo pabarstėm anglių dulkių, saulė kaitina, o ledas patirpo tik kažkiek. Mes keliese- už laužtuvų ir per dieną išsivalėm.
Praeidamas dėstytojas Burneika klausiamai pakėlė net antakius, kas čia per darbai tokie.
-Rankinio treniruotę darysim.
-A, tai su tuščia galva paskui tuščią kamuolį - apžiūrėjo vartus, pačiupinėjo net ir nuėjo. Žinojom, kad jis užkietėjęs senbernis, o medžio dirbtuvėse gaminama iš ąžuolo lentų spinta - jo rankų darbas, dirbamas nuosekliai ir lėtai.
Su tuščia galva daug neprižaisi. Kažkas pakito, ir po kelių mėnesių treniruotės persikėlė į SPARTAKO aikštyną. Pačiame cente- kino teatro ROMUVA kieme, iš Laisvės alėjos siauroka kaip ir gatvelė:
https://img.lrytas.lt/show_foto/?f=4&id=53080&s=20
Sekėsi visai neblogai, komanda išrinko mane net kapitonu...
Taigi, taigi, kaipgis - vieną dieną trenerė sako - reikia, kad tave pažiūrėtų treneris Kontvainis, jam reikia kairiarankio, tad ryt ŽALGIRIO aikštyne būk 16 val.
Reikia tai reikia, susikroviau savo čemodanėlį, tais laikais sportinykai būtent tokius nešiodavosi:
https://02.img.avito.st/1280x960/2574990902.jpg
Pakeliui - univermagas ir sporto prekių parduotuvė. Nepamenu kur, o pavyko! Nusipirkt tikrą sportinę tašę.Brangi- trečdalis stipendijos, bet faina - juodai/oranžiniai dryžuota, su diržu ant peties šauniai atrodo...faktiškai, tai kareiviškas maišas, tik spalvotas klouniškai, bet fainas.
http://www.dmazay.ru/products_pictures/rukzak_kakranshe_30l.JPG
Na, reikia, tai reikia.
Kontvainį žinojom kaip krašto puolėją, vikrų kaip žebenkštis, žaibiškų judesių, linijos žaidėją. Linijos žaidėjas rankinyje nardo tarp besiginančių priešininkų ant 6 metrų linijos, kaip taisyklė - irgi nugara į vartus, gavęs kamuolį - turi žaibu kristi link vartų, krisdamas apsisukti, mesti į vartus prieš beveik greta esantį vartininką ir neužsigaut...viskas žaibiškai, tik dar greičiau...
http://www.pipeline.de/pipeline/showpics.php?id=11648913_l&rid=24
ir būt priedo nenuspėjamu:
http://us.123rf.com/450wm/lonely11/lonely111206/lonely11120600029/14156202-zusammenfassung-handballer-werfen-den-ball.jpg?ver=6
http://www.rankiniolyga.lt/wp-content/uploads/2015/05/dragunas_bucius.jpg
Aikštyne tam pasijutau kaip šitas:
http://g4.dcdn.lt/images/pix/robertas-komza-72260310.jpg
34074 cdn
Juozax
Polė XI. Negerai, oi, negerai,
kai esi Juozas tarp Paulių/Saulių,Vidų, Gražvydų, Vyteniu ir Rutenių
"Žalgirio" sporto aikštynas - tai kaip mažas stadionas, iš trijų pusių tribūnos, medinis, viduryje normalaus dydžio aikštelė 40x20 metrų tilpo visa.
Būtent Aikštyne vykdavo bokso varžybos, susirinkdavo daug žiūrovų, gal kokiais 1955 metais ten įvyko riaušės, perėjusios į politinę demonstraciją.
http://ejournal.emokykla.lt/muziejus47/media/Nuotraukos%20%C5%BEymi%C5%B3%20va%C5%A1kie%C4%8Di%C5%B3/%C4%8Cepulis/Zalgirio%20aikstynas%201951%20ar%2059.jpg
Komanda pasitiko šaltai ir net pašaipiai. Tai natūralu, jie iš aštuntos būdos - prestižinės mokyklos. SAULĖS gimnazija pačiame Žaliakalnio centre. Vien vardai kokie - miestietiški Alvydas, Gražvydas ir Vidas, Vytenis, Rutenis, Paulius, ne koks Povilas. Tiesa, vienas "kaimietiškas"- Petras- niekam neužkliūdavo.
Man eilinį kartą teko pakovoti už savąjį. Namie ir saviškiams aš - Edvardas. Dokumentuose gi - Juozas. Tėvas ar kūmai sumaišė - Mama sakė, kad sunkiai atėjau kovo 18, Juozapo išvakarėse, tai norėjo bažnyčioje Juozu užrašyti, o metrikuose - Edvardu. Kažkas kažką sumaišė, o aš apie Juozą sužinojau, gavęs pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą.
Tą dualizmą teko aiškinti, kažkaip pavykdavo nebūti tuo Juozu vadinamam.O priemiesčio kompleksų- nei miestietis, nei kaimietis - kamuojamam vaikėzui tas svarbu.
Juokingiausia, kad darbe nori nenori tapau tuo Juozu, pripratau, užaugau ar išaugau iš tų vaikiškų kelnaičių. Kai po daugelio metų keli mano kolegos, net pavaldiniai savo sūnus Juozais pavadino, atkalbinėjau juos nuo to, bet dūšioj priėmiau kaip komplimentą. Kiek žinau abu tie mano bendravardžiai užaugo puikiais vyrais, abu perima savo Tėvo biznį..
Taigi, taigi, kaipgis - komandos draugai niekaip negalėjo mano vardų įsiminti, tai kartais Ignu kažkodėl šaukdavo. Po to prilipo Amžinojo pašalo pravardė, Toje aštuntoje mokykloje stiprūs lituanistai, net ir chuliganėlius lietuvių kalbos gerai mokino. Nors "įrodžiau" - įšalas tai įšalas, o pašalas - grynai statybinės inžinerijos terminas.
Vardais, tiesą sakant ir nesivadindavo(m). Sputnikas, Lazurka, Lečkis...
Tik Petrą Petru. Ne tik kad kapitonas, pavarde Kisielius. Jis iš tos komandos rankinyje nuėjo toliausiai. Jauniu dar būdamas žaidė legendiniame, čempioniškajame "Žalgiryje". Nuoširdus, draugiškas ir mėgiamas visų šaunus vaikinas.
Treneris Vytautas Kontvainis labai mėgo eksperimentus. Mane - kairiarankį pastatė į krašto poziciją. Ir ne dešinio, o kairiojo. Atseit, priešininkui bus sunkiau mano kairę su kamuoliu blokuoti, o tu, bral, verskis ant nugaros šuolyje ir smūgiuok į vartus.
http://thumbs3.picclick.com/d/l400/pict/252183920690_/Wandaufkleber-Handball-Spieler-Handball-Sport-Kinderzimmer-Deko-Ball.jpg
Šiaip vikrumu nepasižymėjau, kristi gerai išmokom kelis sekmadienius su Pedro pasitreniravę tinklinio kamuolį daužydami. Buvome tada šeštokai, prieš panas reikėjo neapsijuokt. Išmokom visada kamuolį žemą paimti efektingu kritimu.
Visko norėjosi. Kamuolį taip suimti tvirtai ranka, kaip Samuolis. Jo "koronyj nomer" - 7 m baudinys, užsimoja, staigiai smūgiuoja į kampą apatinį, vartininkas krenta, o Samuolis tik tada kamuolį į kitą lengvai įmeta. Efektinga.
http://p5.focus.de/img/fotos/origs833834/3485654139-w723-h541-o-q75-p5/Handball-Ein-Handball-Spieler-haelt-den-Ball-in-der-Hand.jpg
Arba- kaip Kenstavičius- paskutiniu momentu riešu kiek pakreipti kamuolio trajektoriją.
Aišku, geriausia būtų kaip Apkė - Albertas Macežinskas, tvirtas -sveriąs gal 90 kg, o greitas kaip sprinteris, vienodai valdantis kamuolį tiek kaire, tiek dešine. Pasakojo, jog jį kvietėsi į rinktinę ir futbolininkai.
https://thumbs.dreamstime.com/z/handballspieler-der-mit-kugel-springt-7112721.jpg
Šiaip - jis - tikras rankinio asas gyvenime buvo patiklus.
Kai su Kauno "Žalgiriu" viešėjo VDR - "demokratinėje" Vokietijoje, jis išgąsdino ne vieną vokietį pasiūlęs:
-Wolen Sie kaufen Gewehr maschine?
Komandos aštrialiežuviai pakeitė žodį kiek ir vietoj skutimosi mašinėlės gavosi ... kulkosvaidis.
Treneris mėgdavo mus rimtai, be moralų teigiama linkme pakreipti - važiuojant rungtynių į kitą miestą autobuse poezijos tomelį skaitydavo. Aiškindavo, kaip svarbu užsienio kalbą gerai mokėti. Tada- kai nei užsienis, nei užsieniečiai nesišvietė. Chruščiovo atšilimas už geležinės uždangos.
O treneris sakė - mokinkitės. Vien dėl to apie Apkės - "Das ist was?" liapsusus papasakojo.
Žiauriai kratydavo rūkoriaus profesoriaus netikėlio sūnelio Lečkės mantą, tas gi savo PRIMA mano tašėje paslėpdavo. Kartą vis tik pagavo.
Sunkiai man žaidėsi. Gaudavau piktos pylos nuo chebros - tu, ką, kašės nežaidei, kad aikštės nematai. Tikrai nežaidžiau. Mūsų - 18-toje būdoje futbolas ir ledo ritulys, dar tinklinis.
Tikrai nemačiau. Daug reikia tame rankinyje matyti vienu metu:- tuščią erdvę, priešininką, vartininką, kamuolį, komandos draugą ir dar daug ką
https://image.jimcdn.com/app/cms/image/transf/dimension=323x1024:format=png/path/sc90d66bc52e8f230/image/ifecd658a38fa5fd5/version/1461066039/handballspieler-informationen-die-verarbeitet-werden-m%C3%BCssen.png
Treneris mėgdavo mus pastatyti į tokias gan pikantiškas situacijas, net paerzinti. Matė, kad žvalgomės į šalia korte besitreniruojančias tenisininkes.
Ne tik dailias panelytes, bet ir į moteris trumpais baltais sijonukais.
http://img-fotki.yandex.ru/get/4704/135322351.739/0_157a22_2636d4d3_XXL.jpg
Grakščios jos buvo, o kitką paaugliška vaizduotė pridėdavo:
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/d4/30/56/d43056001ffd65d8a74e168b2315495a.jpg
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/236x/59/b2/8b/59b28b86e6de178ea5ac5647dbe97f70.jpg
Kartą treneris sako - ryt žaidžiam sparingą su ŽALGIRIO komanda, tuometine Europos čempionų taurės laimėtoją. Mes - jauniai prieš suaugusiųjų komandą.
Bet ... moterų!
-Žaiskit pilna jėga. Tik papų specialiai čiupinėti ir graibyti, gnaibyti nereikia- treneris gana grubiai su tais papais, neįprastai pakalbėjo.
Matyt ne vienam man naktį visoki sapnai apie rankinį sapnavosi:
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/5c/85/1f/5c851f10e5f452277c3ae11b3f5c6021.jpg
https://i.ytimg.com/vi/i89d9OlBXmY/0.jpg
Erzinomės prieš tas rungtynes persirenginėdami apie trikampių glaudžių sagas, kad tik jos neištrūktų...Treneris vėl apie papus priminė.
Taigi, taigi, kaipgis:..
http://rushandball.su/uploads/posts/2015-05/1430856812_new-10.jpg
http://s1.15min.lt/static/cache/ODgweDU4MCwzNzF4MTA0LDYyNDUxMixvcmlnaW5hbCwsMTY3MDMyMjg5MQ==/10-57d29f8f30ea1.jpg
Jos užgriuvo mus kaip furijos. Sausai penkis golus per kelias minutes.
Kokie ten papai/lapai, kokie ten minkštumai/apvalumai... petim kaip pavaro ar kamuoliu- tiesiai į galvą žaibu.
http://cdn1.img.rsport.ru/images/102110/82/1021108233.jpg
Atsitokėjom. Jėga prieš jėgą. Sunkiai, iš paskutinių jėgų. Lygiosios, vos vos ištraukėm.
- Kitą kartą žaisime pilna jėga - paerzino vartininkė, simpatingoji Rožė.
Keletą kartų žaidėm prieš rimtas rungtynes Kauno halėje.
Nesmagu ten buvo iš pradžių, aikštelė ryškiai apšviesta, kitur prieblanda, tik girdisi gausmas. Mes - jauniai- prieš LŽŪA vyrus. Man teko gintis prieš kraštu žaidžiantį tokį Apkės kopiją, sunkų ir greitą. Nuo jo nulėkdavau kaip plunksnelė, belikdavo tik baudą užsidirbt pasičiupus jo ranką.
Patyręs tai vyrukas buvo- pakeitė taktiką - labiau į centrą ir iš ten iššovė kaip patranka kokia kamuolį tiesiai man kaktom iš 2-3 metrų. Galvą automatiškai palenkiau - golas.
Kitą kartą jau spėjau ranka užsidengti, smūgis skaudus, bet apsigyniau. Tas velnias vėl kitaip - į patį kraštą nusivedė mane, o mano vietoj jų linijos puolėjas atsirado. Golas.
Džiaugiausi pats, kad treneris ant suolo pasodino.
Nesvarbu treneriui buvo rungtynų rezultatas, taip mus paprasčiausiai grūdino.
Antram kėliny tam velniui pritaikiau jo paties ginklą - tik jau jis palenkė galvą, kad negauti kamuoliu kakton. Netgi pavyko kažkaip vikriai be baudos aną pargriauti, jis tikėjosi, kad atremsiu petį ir vėl nulėksiu, o aš pasisukau.
Vasarą visą mėnesį Alytuje ruošėmės kaip Lietuvos moksleivių rinktinė prieš TSRS čempionatą. Griežtai ten mus prižiūrėjo. Labai gerai valgydino restorane.
Kad nors kiek peštukiškas mūsų ambicijas sumažintų, nuleist garą, treneris suorganizavo regbio rungtynes. Padėjo. Tad už savaitės - jau su tikra vilniečių regbio komanda. Koks švelnus po to rankinis pasirodė, bobiškas toks žaidimas.
Kai ir mane įtraukė kelionei į Lvovą, paaiškėjo, kad aš - ne moksleivis.
Moksleiviai - tai Švietimo ministerijos, o mano Politechnikumas priklauso Aukštojo ir vidurinio specialiojo mokslo ministerijai. Treneris lyg ir siūlė važiuoti kita pavarde, nesutikau.
Komanda iš Lvovo grįžo užėmusi antrą vietą, visiems - pirmas suaugusiųjų atskyris ir mėlyni TSRS rinktinės treningai.
http://ic.pics.livejournal.com/katicita07/12781629/106215/106215_600.jpg
Rudenį į treniruotes jau neėjau. Visokių ten pasiteisinimų radau - keturios, net penkios savaitinės treniruotės kitame miesto gale - Petrašiūnuose.
Treneris Kontvainis per Vadovą vis tik susirado mane, kvietė, bet jau buvau apsisprendęs - rankinis ne man. Tiksliau- aš ne rankiniui.
Vėliau, kiek žinau mane kaip blogą pavyzdį kartais paminėdavo.
http://www.gedi.biz/wp-content/uploads/2011/05/Granitas.jpg
Šalia jo komandos draugas. Sputnikas. Beje, vedęs irgi rankininkę - tų laikų jaunę.
Buvo toje komandoje nepaprastai šaunių vyrukų. Vienas jų Ąžuolyne tais laikais nuo kalno leisdavosi tik viena slide. Tokios koordinacijos tik pavydėt galėtų net gimnastai. Aukštas, gal 185 cm ūgio, sugebėdavo ore nei iš šio nei to padaryti atbulą salto. Pliaže netikėtai pamačiau, būč nepatikėjęs.
Kažkaip nepritapau.
Kaip baigėsi vienas didelis trenerio Kontvainio eksperimentas - surinko visą vien kairiarankių jaunučių komandą, nežinau.
Teisus buvo tas kirvis Burneika - negalima su tuščia galva paskui tuščią kamuolį.
34175 cdn
Juozax
Polė XII. Negerai, oi, negerai pradėt nokdaunu, o baigt nokautu.
Polėj buvo keli fakultetai, vadinami kažkodėl skyriais - mechanikos, elektros ir mūsų - statybos. Buvome laimėję sienlaikraščio konkursą, nutarėme sėkmę pakartoti suorganizuojant vakarą. Laimėti prizą konkretų - dviejų dienų ekskursiją į Vilnių.
Ruošėmės nuo dūšios. Viską padaryti originaliai - nuo afišos iki pabaigos!
Afišoje - vietoje įprastinio DĖMĖSIO! užrašėmė AKIES! Budintiems vietoj įprastinių, privalomų draugovininkų raiščių - raudonos ryškios rožės iš kaspino ant krūtinės... Vakaro pabaigai sumanyto fejerverko padaryti nepavyko, deja. Apsiriboti teko bengališkom ugnim ir tai slapčia.
Lenkiškame žurnale radau San Remo festivalyje nuskambėjusios dainos "Quando , quando, quando" gaidas ir lenkišką tekstą. Dėl šios dainos festivalyje buvo triukšmo- publikai ji patiko, o pirmos vietos žiūri nepriteisė.
Apie tai parodė net mums už sovietinės geležinės uždangos- kaip užsienio grimasas - kino žurnale Иностранная кинохроника.
Naujas, žaismingas ritmas - bosanova, lengva, gerai įsimenanti melodija.
Mūsų saviveiklos organizatorius Žėruolis, akomponuojantis fortepijonu, melodiją greit pagavo, mergaitei tokiai dainuoti davė, toji suvalkiėtė, lenkiškų žodžių nepagauna, tiesiog žvengas ima iš jos tų bėė/cėė.
-Edziau, parodyk, o nežvenk čia.
Imu mikrofoną ir rodau - va, taip reikia ne tik tarti, bet ir ritmą į romantišką pakeisti.
Pirmą kart gyvenime į mikrofoną nuo buitinio magnetofono AIDAS, bet vis tik į mikrofoną dainuoju!!!
https://meshok.net/pics4/30497851.jpg
Žėruolis pagauna mano pasiūlytą ritmą, jam fortepijonu taip "kirčiuoti" net lengviau.
Sako, dar - nuo pradžių. Pakartojom, o Onutė sako - lai jis lai ir dainuoja tą kvando. Žėruolis pritaria, aš pasilaužau tik dėl akių.
Dar iš mūsų padaro duetą, ideologinei dainai apie skraidančius vyturius ir
"myliu be galo, tave puikus pasauli, kai aiškiai šviečia saulė ir šypsos mus veiduos"
Už dienos duoda dainuoti mums tokią irgi itališką žinomą dainą apie romantiką. Žodžius gal pats parašė lietuviškus:
Taip, tu romantika,
mergaite mano juodbruve.
drauguže sidabrinių debesų,
o, mylima....
Onutė gi šviesių plaukų, o ir žodžiai tie ne duetui, be ginčų- dainą man ir solo.
Solo, tai solo. Savaitė repeticijų. Kažkas suveikė- iš muzikinio teatro pasiskolino prožektorių, švietė jis tokiu siauru pluoštu, tik mano veidą "ir šlypsą" apšviečia, na, biustą kaip partinio bonzo kokio. Man už nugaros ekranas, ant jo epidiaskopu Klaudijos Kardinale didžiulės akys:
http://66.media.tumblr.com/73afac25e19778054df16bf8a4a94221/tumblr_ms17yxW0C31rj3vk3o1_1280.jpg
Jos dailią krūtinę, hmm... biustą vis tik iš kadro iškirpom, o ir netilpo visas žurnalo viršelis ant to epidiaskopo.
Atėjo koncerto diena. Vakaras tiksliau. Jau nuo scenos, pro uždangos plyšelį matau - dėstytojas Burneika antroj eilėj šalia naujosios vokiečių kalbos dėstytojos sėdi. Iš dešinės jam - komjaunimo sekretorius (švonderis tasai), dar toliau profsąjungos pirmininkas, tai ir yra komisija. A, dar dėstytojas Solskis.
-Chebra, šakės mums. Burneika sėdi. Gal geriau man nedainuoti? Be manęs bus geriau. Verkė mūsų Vilnius.
-Per vėlu ką nors keisti. Nesušaudys, nebijok. Solskis- žinok KPI ansamblyje NEMUNAS šoko. O ir vokietka baigus mokslus universitete.
Vokietka, jauna, nauja dėstytoja, labai graži, nors šlubuoja, bet visada madingai apsirengus, po Polę tik su aukštakulniais vaikšto.
Paskelbė mano numerį, aš pradedu koncertą, taip sumanyta. Kaip sakė Žėruolis - reikia originalumu tuo pradedant publiką ir žiūri komisiją į nokdauną pasiusti.
Išeinu prie mikrofono, Žėruolis duoda ženklą, šviesa užgęsta:
-Kiedy ujrze ciebę znow,
będzie piękne piękne swięto
..........
guando, quando, guando...
Nors balsas kiek drebėjo, ypač pradžioj, nežinau kuom pajutau - viskas OK. Net "vokietkos" - o kaip fain- išgirdau.
Aplodismentai. Bisas! Na, "boleiščikai" - sirgaliai... mūsų skyriaus visos veik grupės pilnai susirinko, bet salėje tai - gal ne dauguma.
Burneika - kaip visada surūgęs, Solskis šviečia ne tik plike. Vadovas, tik dabar pamačiau jį - pagal ūsus sprendžiant -patenkintas...
Bisavo ir Onutę už jos "Užmigo uostas Partofino".
Net mūsų duetą "ideologinį" apie vyturius... Ir žodžių nesumaišėm, nes šiai dainai jau buvo prilipę "myliu be galo, aš žigulinį alų"
Vis tik didžiausią pasisekimą turėjo intermedijos. Dzūkelio Romo ir žemaičio Zigmo tarmiški pokalbiai. Ypač, kai anie susikeisdavo tarmėmis...
Net tautinių šokių duetas bisui. Petras Butakovas su Angele puikiai pašoko "senukus", kuriems viskas visada skauda, kol klumpes pasidėję nepradeda polkutės...
https://nationalculture.files.wordpress.com/2013/03/nikon-002.jpg
http://smsvb.lt/var/ezwebin_site/storage/images/media/images/3254/29648-1-lit-LT/3.jpg
Geriau, aišku, bugi vugi "parodiją", velniškai sunkiai Petras plokštelę tą iš savo dėdės išsiprašė:
http://www.tic.pagegiai.lt/imgs/news/846/full_fs55530da52e0d5_swing_dancers_cut_out_cropped.jpg
Du bisai!!!
Iš užkulisių mačiau- komsomolco švonderio rūškaną veidą, neprisikabinsi, raporto neparašysi gi - parodija, o skamba BOOGY WOOGY tikras.
Žėruolis sublizgėjo finaliniu akordu. Nors pats sakė - čia saviveikla, o jai klasika nelabai tinka.
Koncerto būtiną akademinę valandą pasiekėm, net viršijom dėl tiekos bisų.
O akordas tasai - visom lempom apšviesta scena.
Juodas fortepijonas.
Žėruolis juodu kostiumu, juoda varlyte, akinamai baltais rankogaliais...
Lėtai atsisėda. Ilgai laukia, kol salėje įsivyraus visiška tyla.
Visiška tyla.
Šopenas. Valsas.
https://www.youtube.com/watch?v=4C-oiN_KDD0
Kažkas nenusakomo, visiškas kontrastas tam iki tol buvusiam balaganui. Kažkas ... pakylėto.
Nokautas!!!
Vilnius mūsų!!!
34349 cdn
Juozax
Polė XIII. Negerai, oi, negerai,
kai juokas ima iš rimtų dalykų.
Vilnius buvo po to. Pirmiau - Ryga. Joje kasmetinis Pabaltijo politechnikumų festivalis. Penki vakarai - susipažinimo, po vieną Rygai, Talinui, Kaunui, penktas - laureatų koncertas. Šešta laisva diena.
Nepatikėjau, kai Žėruolis, mėgstąs smagiai pašposyti, pasakė, jog į vykstančiųjų sąrašą įtraukė ir mane. Dvigubai. Tiksliau - mano Quando ir Romantiką. Žėruolis sakė - iš tikro Burneika tavo nedraugas. Būtent jis ir komsomolcas glavniausias labiausiai prieš tave buvo nusistatę, būtent jų pastangom ir balsais išbraukė BOOGIE WOOGIE. Vokietka už tave piestu stojo, bet būtent ji nubalsavo mūsų Onutę.Vienu žodžiu - buvo pjautynės.
Už tave lemiamai pasisakė ... direktorius. Matyt, norėjo patikti vokietkai. Direktorius direktoriškai pastatė tašką - tik be tų "balaganų su apšvietimais ir epidiaskopais".
Vėl repeticijos, gal ir gerai, kad direktorius nubraukė "tuos balaganus" - prožektorių teatras nelabai duotų savaitei, be to prie jo ir epidiaskopo - po žmogų reikia pastatyti suprantantį. O išvykstančiųjų skaičius gi ribotas- du autobusai.
Velnio neštas tas Žėruolis. Į vieną repeticiją atsivedė du muzikantus "iš miesto". Būgnininką su būgneliu ir šluotelėmis bei triūbočių su surdina:
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/c/c5/Spazzole-brushes.jpg
Surdina, tai toks lyg ir kamštis, juo išgaunami švelnesni garsai. Triūbos klapanai pistoniniai, taigi - džiaziniai, ne iš dūdų orkestro!
http://images.tcdn.com.br/img/img_prod/138292/2036_2.jpg
Dar atsitempė iš mechanikos skyriaus kontrabosistą su kontrabosu. Tik liepė tam mechanikui smyčių išmesti, sakė - nueik kurį vakarą į kavinę TULPĖ, pažiūrėk kaip groja asai:
http://www.15min.lt/images/photos/616307/original/senieji-dziazo-muzikantai-508a6f6b9b096.jpg
Buvom groję su tuo mechaniku styginiame ansamblyje, kuris subyrėjo, nes vadovas susirgo. Kalbėjo - prasigėrė ans,
fainas jis buvo- iš Gruodžio muzikalkės.
Vėl kelios repeticijos. Man sunkiausia - tie muzikantai kvando nori varyti bosanovos ritmu, aš - lyriškai. Aprėkdavo dažnai mane būgnininkas. Trečion repeticijon- o tai jau tik kelios dienos iki Rygos- salėn atėjo pats direktorius.
Pasėdėjo, po to sako Žėruoliui:
-Gerai, važiuojate ansambliu.Tik lai tiedu mūsų vaikino nelaužo, lai dainuoja iš širdies. O tiedu lai parašo pareiškimus, priimsiu juos dviems mėnesiams laborantais medžiagų atsparumo laboratorijon, pas ...Burneiką.
Čia tai bent! Čia tai bent!!!
Pasirodo, Žėruolis įkalbėjo direktorių kiek sustiprinti mūsų programą, vietoj dainavimo vos ne acapella suorganizuoti ansambliuką.
Kadangi instrumentų teikiamų neturim, skolinamės juos. Su muzikantais.
Dabartinėm akim žiūrint, tai mes kaip kokia kaimo kapela.
Kliapas, triūba, kontrabosas, būgnai. Aišku, vietoj triūbos, tiksliau prie jos saksofonas, ar bent klarnetas tiktų labiau.
Anuomet gi - visai įprastas sąstatas.
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/58/97/15/5897153b630ee5d0d3d61b15109c88a9.jpg
Dabartinėm akim- tiesiog verkiant reiktų gitaros:
http://skelbiu-img.dgn.lt/1_17_280469469/gitaros-bugnu-pianino-vokalo-kursai-klaipedoje.jpg
Taigi, taigi, kaipgis. Buvo 1962.
Wikipedijoj radau, kad "1957 metais Lietuvoje Leonardas Petrauskas pritaikęs telefonų ragelių magnetines rites, įgarsino rusiškos gitaros stygų virpesius. Vietoj garso stiprintuvo buvo panaudota radiola „Ural“."
Dabar tikrai juokas ima.
O gal atvirkščiai - didžiuotis reikia mano kartos siekiais išsiveržti kažkaip iš tos geležinės uždangos, amžinojo deficito šalies:
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/2c/a2/47/2ca24713d5a93715798466a630c81d7c.jpg
Net būgnų, paprasčiausias komplektas buvo nepaprastai brangus,
"mano" būgnininkas turėjo tokį, padėvėtą, nutrintą komplektą, tiesa, su "čarltonu"- koja valdomomis lėkštėmis:
http://www.sonormuseum.com/identify/sonor3.jpg
Dabartinis minimumas bent iš 7 dalių:
http://www.schlagzeug-lernen.org/schlagzeug%20lernen%20images/schlagzeug%20aufbau%2001.jpg
http://www.sticks.de/wp-content/uploads/2015/05/Schlagzeug-Aufbau-2.jpg
O superiniai - pvz. legendinio trio GTČ - Viačeslavo Tarasovo būgnų komplektas su dviem "bosais" ir dar kokių trisdešimt priedų
http://2.bp.blogspot.com/-26EgG1dJsHY/T6yWvzB0byI/AAAAAAAAHYE/3L3-2XddZVo/s1600/FB%2BPortnoysdrumkit.jpg
Apie mikrofonus, stiprintuvus, kitą garso aparatūrą - tikrai akmens amžius buvo tada.
Ir nepaisant nieko - braucu uz Rigą.
http://retrosales.org/upload/small/krasnodar-laz-695m_vtorogo_pokoleniya_s_krugloy_mordoy__19444.jpeg
http://venagid.ru/wp-content/uploads/2016/07/riga.jpg
http://baltnews.lv/images/101720/00/1017200035.jpg
34440 cdn
Juozax
Polė XIV. Negerai, oi, negerai,
kai dainos numiro.
Kai važiavome Brivibas bulvaru, pro Laisvės statulą, Vadovas - o jis buvo visos musų delegacijos vadovu- sako:
- Atkreipkite dėmesį į Laisvės statulą, , tos trys žvaigždės simbolizuoja Latvijos žemes, paminklo aukštis 42 metrai, skulptūros - 9. Latviai ją išsaugojo nuo 1935 metų, tam labai padėjo įžymioji tarybinė skulptorė Muchina, tai jos skulptūra ant "Mosfilmo" titrų. Beje, toji jos žinomiausia skulptūra atvežta iš Paryžiaus, nuo Tarybų Sąjungos paviljono Pasaulinėje parodoje.
http://baltnews.lv/images/101402/38/1014023875.jpg
Ir jau tik vokietkai, sėdinčiai netoli mūsų, pridūrė:
- 1936 metais, kaip studentas buvau toje Pasaulinėje parodoje. Labai įdomus vaizdas - Vokietijos, jau Trečiojo reicho ir SSSR paviljonaIi grėsmingai stovėjo viens prieš kitą.
http://moikrai.bibliosvao.ru/wp-content/uploads/2015/04/%D0%9F%D0%B0%D0%B2%D0%B8%D0%BB%D1%8C%D0%BE%D0%BD%D1%8B-%D0%93%D0%B5%D1%80%D0%BC%D0%B0%D0%BD%D0%B8%D0%B8-%D0%B8-%D0%A1%D0%A1%D0%A1%D0%A0.jpg
- Tarp kitko, sutinku su Pikaso nuomone, kad Muchinos skulptūra ant to paviljono atrodė, kaip ore sklendžianti. Ko nepasakysi apie Reicho erelį.
Beje, o žinote, kad standartinė stiklinė, tasai "granionij stakan 200 gramov" - irgi Muchinos kūrinys?
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/8/8a/%D0%A1%D1%82%D0%B0%D0%BA%D0%B0%D0%BD.jpg/800px-%D0%A1%D1%82%D0%B0%D0%BA%D0%B0%D0%BD.jpg
Kažkiek pasivaikščiojom po Rygą, pirmiausia, aišku- į univermagą, ten susitikau Meriką, abu nusipirkom po fainus tokius juodus akinius nuo saulės.
http://image.dhgate.com/0x0/f2/albu/g2/M00/8C/83/rBVaG1X32veAcG2SAAKh1QkG6tw591.jpg
Vakare - susipažinimo vakaras, paprasčiausi šokiai ,grojo latvių ansamblis, nieko ypatingo, bet šaunesni nei "mūsų" - du saksofonai, trombonas. Mūsų triūbočius greit su jais susigrojo, po kiek laiko ir už būgno sėdo mūsiškis- visai gerai pavarė.
Merikas, jis RERininkas (radijo elektroniniai ryšiai) mūsų koncerte akordeonu turėjo groti sudėtingą Rimskio Korsakovo "Kamanės skrydį", prie "fortekliapo" nesėdo, paėmė mikrofoną ir mane kviečia padainuoti.
Autobuse su juo buvom kartu padainavę ir net susidainavę labai madingą jugoslavo Marjanavočiaus dainą.
Dabar jau scenoje, abu- juodais akiniais- vėl ją sudainavom, ansamblis melodiją žinojo, gal ir neblogai skambėjo toji "devojko mala, pesnio", na bešokanti publika nenušvilpė, net paplojo, bet tik kitą dieną abu supratom, kaip idiotiškai atrodėm su tais akiniais:
http://img.hrhwalls.com/images178/ovcuc5rmrtp.jpg
https://4tololo.ru/files/styles/large/public/images/20160207133132.jpg?itok=tcjaG4vn
Faktiškai - kvailai, tikrais kaimiečiais- tokius akinius Rygoje pardavinėjo vos kiekviename spaudos kioske, tai jų gamyklos AUSMA produkcija.
Na, tamsūs, spalvotais stiklais akiniai visada buvo ir yra mandruolių rekvizitas, ypač tų, kurie nėra labai reikšmingi.
http://parties-and-picnics.org/wp-content/uploads/2015/10/den-rozhdeniya-v-stile-stilyag-34.jpg
Netgi dabar - kuo labiau crazy - kvailiau, tuo geriau
http://blog-stilista.com/wp-content/uploads/2011/01/1_2.jpg
Vadinamųjų stiliagų mada su kuodu- čiubu, margais švarkais/šlypsais jau buvo praėjusi:
http://yavmode.ru/wp-content/uploads/2013/04/stil-stilyg-8.jpg
Turėjau vienintelį, pirmą savo pasisiūtą kostiumą - banalų juodą, švarkas - dviejų sagų, o madon jau atėjo trijų sagų, net keturių, tad savo koncertiniam numeriui, kad vizualiai atrodyti madingiau po tuo švarku, ant baltų marškinių užsitempiau juodą, trikotažinį polo:
https://images-na.ssl-images-amazon.com/images/I/51l4pUMKqVL._UX569_.jpg
Dar - užsidėjau Tėvo dryžuotas, frakines kelnes, kad jas pailginti teko panaikinti jų atvartus. Prie jų juodi, kiek lakuoti Tėvo batai. Dar - didelis šlypso mėlyno, taškuoto šlypso mazgas - kaip juokais tokį pavadinom - Iljičiaus/Lenino. Maniau, kad pasiekiau tikslą - atrodyti a la frant:
http://2.bp.blogspot.com/-P0apXN37dx0/U76q5F9vRFI/AAAAAAAAQeE/oqTsqe0ifNY/s1600/Classico.jpg
Vadovas, pamatęs mane taip šauniai išsirėdžiusį, tik galvą pakraipė ir kiek sutrikęs paklausė:
- O jūs įsitikinęs, kad taip eklektiškai, lyg Maksas Linderis, tnkamai atrodysite?
Aš tvirtai užtikrinau - kasdien gal ne, tikrai- ne, bet estradai - pats tas!
http://www.maxlinder.de/Peterburgskiy_041213.jpg
Matyt, buvau teisus.
Kai tapau laureatu, na, ten bisai etc, mačiau - Vadovas patenkintas, niekada nedarydavo jokių pastabų dėl išvaizdos. Nors buvo už ką. Gūdūs sovietmečio metai.
Iš dabartinių pozicijų žiūrint juokingas buvo tas mano, na, ne ne tik mano, dainavimas. Stovi prie štatyvo su mikrofonu, kaip kuolą prarijęs, jeigu paimi mikrofoną į rankas, turi sekti, kad nesusipainiotum laiduose, tad vienoj rankoj mikrofonas, kitoj - laidas. O jis visada per trumpas.
Festivalio šeimininkų vinis, turėjusi visus nustebinti - laureatų koncertas VEF salėje. VEF - stambi, žinoma radijo gamykla, tad salėje garso stiprinimo aparatūra moderni, gal moderniausia visoje tuometinėje Sąjungoje.
Žėruolis sakė, kad vien mikrofonas kainuoja kaip Moskvičiukas:
http://alt-sector.net/uploads/posts/2012-10/1350424511_888880007885.jpg
Prieš pietus repeticija, vakare koncertas. Tokį mikrofoną iš arti mačiau pirmą kartą, tad užbaubiau, net pačiam baisu, bet greit susigaudžiau, antras dublis pavyko visai normaliai.
Trečio nesulaukiau - chebra nusitempė į užkulisius, ten rygiečiai, norėdami galutinai įrodyti, kas čia šauniausi, atsitempė stereo (!) magnetofoną JAUZA
https://retrotexnika.ru/img/lampovie%20magnitofoni/yauza.jpg
Net dvi Bitlų dainos. Įrašas traškantis, žodžiai - nesuprantami, viena tranki - je je je, kita - nustebino lyriškumu, ypač gitarų akordais...
Kažkas fantastiško. Supratau - atėjo visai kitos dainos.
Vakar buvome nuvažiavę į Civilinės aviacijos instituto klubą AELITA.
Paklausyti rygiečių pasididžiavimo Lev Pilščik dainų. Jis, pasistatęs mikrofono, beje prasto, irgi nuo magnetofono, štatyvą tarp kojų, sėdi prie pianino, tą mikrofoną vos nebučiuoja ir angliškai varo rokenrolus/bugius.
Kažkas pasakė kas mes, tai per pertrauką prisėdo prie mūsų, matėm - labai patiko mūsų komplimentai. Nuoširdžiai jam sakiau - taip nesugebėčiau, net nebandyčiau dainuot, tai- klasė, ne saviveikla.
Kai su Žėruolio akomponavimu sudainavau kvando ir romantiką, jis irgi mane pagyrė. Gal iš mandagumo, gal ne.
Po kokių penkių metų, jis - profesionalus jau dainininkas- Vilniaus džiazo klube pats prie manęs priėjo, tuo be galo mano snobizmą pamalonino ir mano stalo kompanijos prestižą pakėlė i elitinį lygį.
- Aš sutariau su salės šeimininkais, galite dar pusvalandį parepetuoti su tuo mikrofonu - tai Vadovas užkulisiuose mus susirado.
-Ačiū, Vadovas, nereikia. Čia įdomiau. Bitlai. Viskas bus gerai.
Viskas ir buvo gerai.
O nuojauta neapgavo, iš tikro atėjo nauji laikai. Itališkos dainos kaip ir numiro.
Nors ir dabar kartais išgirstu tą kvando lyriškai :
https://www.youtube.com/watch?v=Aln-zOWc9mg
34603 cdn
Juozax
Polė XVI. Negerai, oi, negerai,
kai sostinė palieka ne kokį įspūdį...
Toji konkurse garbingai laimėtos ekskursijos Vilniun vinis buvo vakaras Elektromechanikos technikume. Ir spartietiška nakvynė sporto salėje.
Gerą pusdienį mus po sostinę nuoširdžiai pavežiojo/pavedžiojo Vokietka.
Tai jos studijų miestas, jos alma mater.
ALMA MATER.
Šiuos žodžius - alma mater - pirmą kart ir išgirdau iš Vadovo, o gal iš jos - abu lydėjo mus, paaukoję savo laisvadienius.
Universitetas. Vinco Kapsuko. Visiems netikėtai, o to ir siekiau - norėjau gi būtent Vokietkai patikti, "naiviai" jos paklausiau:
- Ar tiesa, kad po pasakytos kalbos kažkoks svarbus draugas susimaišė ir baigė kalbą šūkiu - Tegyvuoja Vincuko Kapsuko... Vincuk... Vinc...o Kapsuko universitetas!!!
Visi žvengė, Vadovui beliko apsimesti, kad negirdėjo, o Vokietka gražiai nukaito... ne, ji to negirdėjusi...bet...
Sarbievijaus kiemas, Onos bažnyčia, Napaleonas, Pilies skersgatvis, senamiestis...
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Nebuvau joks (dar?) specialistas... bet jos grožis tiesiog pritrenkė... baltumu... grožiu... šviežumu...
Kupolas, po juo kabo sietynas - tai Nojaus arkos simbolis- paaiškino Vokietka :
http://simonas.bartkus.lt/turizmas/2_sietynas.jpg
http://www.15min.lt/images/photos/616293/big/nojaus-laivas-petro-ir-povilo-baznycioje-50239322a49e2.jpg
Kupole gi užrašyta - TU ES PETRUS...
http://www.catholicnews.org.uk/var/storage/images/catholic-news/catholic-news-media-library/images/generics/tu-es-petrus/342444-1-eng-GB/Tu-Es-Petrus.jpg
-Tu esi uola... tu pastatysi bažnyčią ir jokie pragaro vartai jos nenugalės - tai jau Vadovas paaiškino užrašą. Kaip ir prieš tai, dar šventoriuje aiškino, jog nėr vieningo vertimo:
http://www.autc.lt/Handlers/ImageHandler.ashx?b=true&i=978&fn=822ac87c-7b1a-4713-9b8a-86ecee9b93aa
REGINA - karališkas. PACIS - taika ir pavardė...
Mačiau, kaip sublizgėjo Vokietkos akys - ji įvertino mūsų Vadovą. Gal vien dėl Jo išvaizdos bažnyčioje uždegė visas šviesas, o gal tai tik mus pakvietusiųjų nuopelnas, bet man Šv. Petro ir Povilo bažnyčia visiems laikams liko - balta, šviesi, baltai šviesi, šviesiai balta... Šedevras. Baroko šedevras.
TU ES PETRUS
Jau buvau Polės gwiazda, jei kas pajuokavo dėl to, kad PETRUS - tai pirmos mano pavardės raidės, tai nebent pagarbiai...tik pagarbiai...
Gal tiesiog nejuokavo, kitaip negu pradžios ar vidurinėj mokykloj ...
Šiaip sostinė paliko nykų vaizdą. Mes, kauniečiai- o tai- Laivės alėja, Donelaičio, Kęstučio gatvės - vientisi, geros architektūros pastatai, netgi ne pastatai, o jų visuma.
- BAU HAUS stilius - sakė Vadovas. Taip. Juk terminas "ART DECO" atsirado daug vėliau.... DABAR mes visi gudrūs...
Jeigu žinočiau, kad už dešimties metų Vilnius TAIP pasikeis!!! Tada - nežinojau ...
Ne gėda - nieks nežinojo. Dar tik tik prasidėjo veiksmas - "Vilniečiai - tai pusė kaimiečių ir kita pusė - kauniečių". Sako, kad tai Antano Sniečkaus siekis.
Tada - prieš mus priėmusio Elektromechanikos technikumą - ne Seimo pastatas, o tik Jaunimo stadionas:
http://www.menorinka.lt/uploads/art/20070724205915.jpg
http://img.photobucket.com/albums/v731/romas3/VLN%20FOTO%20Senos/Zveryno1960.jpg
Pats prospektas, aišku - Lenino - irgi ne kas:
http://img.photobucket.com/albums/v731/romas3/VLN%20FOTO%20Senos/Vilniausg1960.jpg
Dar nėra Operos ir TV bokšto:
http://img.photobucket.com/albums/v731/romas3/VLN%20FOTO%20Senos/Zaliasis1960.jpg
Nėra Sporto rūmų, užtat dar yra Plaukymo baseinas:
http://i828.photobucket.com/albums/zz201/72lavonas/IMG_0007.jpg
Važinėja troleibusai:
http://www.troleibusas.lt/wp-content/uploads/2016/05/mtb-82d.jpg
Užtat yra Černiachovskio aikštė:
http://foto.terpe.lt/inkelti/20130221/i51_VIII.JPG
http://img.photobucket.com/albums/v731/romas3/VLN%20FOTO%20Senos/Prospektas19601.jpg
Miestas miestu, bet jaunimui svarbu, daug svarbiau - vakaras.
Mūsų koncertas.
Po to - šokiai.
Man nerimą sukėlė žinia - kvando dainuoja jų vietinė gwiazda!
Sako - gerai. Labai gerai dainuoja... taigi...
Beliko tik apgailėti, jog neatsivežėm prožektorių/epidiaskopų,
Žėruolis tad guodžia - nieko baisaus, tik nepasiduok - šitiek mergų salėj bus...
Akomponuoja tik jis. Jokių ten triūbų, kontrabosų... Dainuodamas KVANDO iškart susimoviau - Žėruolis įsijautė įžanga, fortepijonu vis varo, aš laukiu, laukiu... ir visai ne vietoj - pradedu...
- Kiedy ujrze Ciebe znow ...
Po kelių taktų susigaudom, viens kitą paqaunam...
Sunkiai, bet bisas. Ten - lengviau.
Kita mano daina.
TU SEI ROMANTIKA.
Žėruolis iš kažkur nusirašė itališką tekstą.
Vakaro koncertas baigėsi tą mano daina.
O šokiai irgi ja prasidėjo. Būtent ja...
Būtent tada supratau - gera dainuot, bet dar geriau, kai dainuoja tau:
https://www.youtube.com/watch?v=E5ask9H9pOk
35241 cdn
Juozax
Polė XVII. Negerai, oi, negerai,
kai vėjai galvoj...
Mokslai- ne tik teorija, bet ir praktika. Vis tik kietai mus laikė mano laikų Polėje. Ir gerai darė. Net mane ypač "mylintis" kirvių kirvis dėst. Burneika - mėgęs prie lentos pastatytą moksleivį versti skaičiuoti mintinai, apytiksliai, bet ... tiksliai:
- Objekte, kur nors laukuose irgi neturėsi logaritminės, gal net popieriaus.
Praktikos- jų daug, gal net po kiekvieno semestro. Labiausiai įsiminė kelios.
Pirma apžvalginė, padirbėti pagalbiniais darbininkais statybos objektuose. Mums praėjo be ypatingų įvykių, tik grįžę po vasaros atostogų sužinojome, kad sekančioje pamainoje žuvo Bela. Matyt, jos vardas buvo Izabelė, kažkaip per stojamuosius egzaminus buvome lyg ir susidraugavę - Pedro, Milda mano grupiokai, Bela kitoje grupėje. Ji žydaitė, to neslėpė, mokėsi lietuvių kalba. Ją, jaunutę, smulkutę mergičką, mirtinai užspaudė atbulai važiuojantis savivartis su asfaltu.
Stalių dirbtuvėse. Pirmame kurse dar senose dirbtuvėse, centre, Mickevičiaus gatvėje. Tai dar Aukštesniosios technikos mokyklos senajame pastate, kelios staklės varomos diržinėmis pavaromis.
http://foto.terpe.lt/inkelti/20080413/scan0003.jpg
Antram kurse jau naujose dirbtuvėse, vėl kiekvienam po varstotą ir po užduotį:
http://static.baza.farpost.ru/v/1407662006929_bulletin
Lyg šiol gailiuosi- vėjai galvoj, pro vieną ausį įėjo, gavai įskaitą ir tuščia ta galva, o juk mokino, kaip medieną atskirti - uosį nuo ąžuolo, pušį nuo eglės, kedrą, maumedį...
Stalių dirbtuvių gamybinio apmokymo meistras, jaunas, įdomus vyras, savotiškas toks. Virš frezavimo staklių ant lubų kraujo dėmių neleido uždažyti, net direktorių nuginčijo:
-Va, kas atsitinka, jei neatidus esi, pirštai ant grindų, kraujas ant lubų.
Kartą kažką pasakojo mus kareiviškai sustatęs:
- Ištieskite rankas, delnais į viršų, sugniaužkite. Va, visų pirštai į save lenkti, kitokių nebūna.
Pamenu, kad būtent su juo aptarinėjom ryte paskelbtą piniginę reformą.
Vietoj 10 rublių vienas, naujas. Varinės kapeikos - 1, 2, 3, 5 liko tos pačios, taigi, pabrango 10 kart.
http://bestmani.ru/images/photos/medium/shop3158.jpg
Kažkaip prisiminėm prieš kokius dešimt metų klaidžiojusius gandus - jei surenki 100 rublių vienos kapeikos monetomis - gauni POBIEDĄ.
http://cs2.gtavicecity.ru/screenshots/9a0d4/2013-09/original/972fdbe04d8def812347af7d4c2b029d0cd9fbf0/1118-1377762921-gallery429.jpg
Keistas sutapimas. Reiškia, kažkas rinko tas monetas.
Ši piniginė reforma įvykdyta gana sąžiningai, nukentėjo gal tik kokie pogrindiniai milijonieriai.
Geodezijos praktika kažkaip neįsiminė, labiau ilgi kameraliniai darbai. Kažkaip nerimtai ją mums pravedė, vis tik ši praktika turėtų būti rimtesnė, pravesta kokio kito super kirvio a la Burneika:
https://asuvandenis.files.wordpress.com/2014/04/mokomc497s-geodezijos.jpg
http://geodesia.kiev.ua/images/ss/geodezicheskoe_oborudovanie.jpg
http://terra-laws.ru/wp-content/uploads/2014/04/nivelir.jpg
http://foto.terpe.lt/inkelti/20080413/scan00062.jpg
Vieną mėnesį teko praktikuotis žemkasių brigadoje. Jau išgaravo iš atminties, tai buvo kažkokia išimtis man (gal su treniruotėmis susijusi), bet prisimenu tuos kelis zimagorus, dirbusius dar smetoniniais laikais. Jų pasakojimus, kaip rankomis šlifavo teracą.
Buvo dar kelios praktikos. Mūras. Tinkas.
http://foto.terpe.lt/inkelti/20080413/scan00081.jpg
Buvo ir gamybinių ekskursijų. Viena į Vilniaus NSK - pirmą, nesenai pastatytą Namų statybos kombinatą.
Tai buvo nauja tų laikų technologija. Gamykloje pagaminti SNE - stambiaplokščių namų detales, sienines paneles su langais, su kanalais elektros laidams, statybos objekte tas detales sumontuoti, užhermetinti siūles ir įvykdyti apdailos darbus.
http://www.statybunaujienos.lt/images/public/Klaip_%C5%9Ados%20nam__%20statybos%20kombinatas33.jpg
http://www.statybunaujienos.lt/images/public/Klaip_%C5%9Ados%20nam__%20statybos%20kombinatas%2011.jpg
Technologija buvo pastoviai tobulinama siekiant kuo didesnio gamyklinio išbaigtumo. Tokių NSK -tų TSRS buvo tūkstančiai. Lietuvoje - 4. Ilgainiui atsirado lietuviškos serijos, skirtingos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Mūsų stambiaplokščiai namai tikrai ne patys prasčiausi, sakyčiau net - geriausi.
http://www.archfondas.lt/leidiniu/sites/default/files/ALF/ALF%2002/dremaite%20petrulis/alf02_dremaite_22-2.jpg
Jau dabartiniais laikais radau Vakarų eksperto straipsnį, kurio pagrindinė mintis - Stambiaplokščių namų gamyba TSRS - sėkmingiausias visų laikų įvykdytas socialinis projektas.
Dabar jau sunku ir įsivaizduoti tuos laikus, jų pokarinį skurdą ir tuos tempus, kuriais buvo statomi tie dabartiniai miegamieji miestų rajonai.
Dar pas mus ryškiai skyrėsi nuo kitų - pradedant Lazdynais kvartaluose buvo statoma ir infrastruktūra - parduotuvės, darželiai, mokyklos.
Natūroje dabar fasadus sudarkė lodžijų ir balkonų netvarkingas stiklinimas:
http://g3.dcdn.lt/images/pix/file59279167_48e6ef56.jpg
Silpniausia vieta SNE namuose - siūlės. Ir tai, kad metalinės formos būdavo naudojamos tris- keturis kartus ilgiau nei leido GOSTai.
http://skelbimaistatybos.lt/_nw/4/20386989.jpg
Vis tik architektūriškai man tie namai ir dabar gražūs:
http://foto.terpe.lt/inkelti/20070122/DSC_7563.JPG
Net kai ir po renovacijos vėl nesąmonės su balkonų stiklinimu.
http://zirmunuseniunija.lt/wp-content/uploads/2014/03/Lietuvos-gyventojai-galvoja-apie-daugiabuciu-atnaujinima.jpg
Pati įdomiausia - priešdiplominė praktika.
35400 cdn
Juozax
Polė XVIIIa. Negerai, oi, negerai,
kai damos erzinasi.
Priešdiplominė praktika - rimčiausia, net pusantro mėnesio ir labai svarbi. Mokslai praktiškai jau baigti, liko spec. kursas ir diplominio projekto ruošimas. Ginimas. Jei turėsi ką ginti.
Neatsimenu kodėl, gal atsitiktinai man paskirta ją atlikti PSPI - Pramoninės statybos projektavimo institute. PRAMPROJEKTAS - rimta firma, Kaune, bet su filialu sostinėje, ne taip kaip MSPI, Komprojektas - ir Vilniuje ir Kaune.
http://valstietis.tv3.lt/wp-content/uploads/2016/05/%C5%BDem%C4%97s-%C5%ABkio-r%C5%ABmai-2016-04.jpg
Papuoliau į antrąjį statybos skyrių. Didelis kambarys trečiajame aukšte- jame gal 10 stalų, iš jo įėjimas į mažesnį, ovalinį kambarį, ten dar 4 stalai- vienas man priskirtas.
http://www.imgg.ru/uploads/images/114/0ee087597926a69bb35bd4a5d184b986.jpeg
Manasis kambarys bobinčiumi vadinamas. Jame vien moterys - konstruktorės Irena ir Lera, kopijuotoja Valentina, dar atostogaujanti Juškevičienė, žymaus tų laikų estrados dainininko žmona. Jos stalą užėmiau aš.
Vyresnioji konstruktorė Irena, man - jau ne paaugliui, o aštuoniolikmečiui jaunuoliui, savaime aišku, save laikančiam suaugusiu vyru, Irena, kuriai tada buvo gal kokie 45 metai- sena, belytė asmenybė.
Konstruktorė Lera, va, toji - Kauno rusaitė, su tamsintais akiniais, jai gal 30, graži savotiškai, stilinga. Būtent stilinga. Kalbos maniera savotiška, tokia lėta, lyg užsisvajojusi, vos jaučiamas akcentas...
Kopijuotoja Valentina- ne tik mūsų kambario, ar skyriaus gražuolė, bet ir, kaip vėliau supratau, viso instituto vyrų svajonė.
Šokėja. Tuo metu tik tik prasidėjo pramoginių šokių era. Lietuva ir Kaunas, kaip visada- pirmieji visoje Sąjungoje. Valentina lankė pramoginius šokius Profsąjungų rūmuose, nežinau kaip vėliau susiklostė jos šokių karjera, išgarsėjo tada dar beveik nežinomi Norvaišos, Kamaičiai.
Aukšta, gražiomis ilgomis kojomis, kasdien vis kita trumpa suknele, visada tik su aukštakulniais (ir kokiais!). Ir - visada su kojinėmis.
Tuomet kojinės, (kaip ir kaklaraiščiai vyrams) buvo privalomos vakare einant į kavinę. O tuometinės kojinės - būtinai su siūle. Kad siūlė nepersisuktų, būtų tiesi reikėjo ne tik gražių kojų, reikėjo dar kažko, gal prigimimo.
http://i2.cdscdn.com/pdt2/4/6/2/1/700x700/mp02589462/rw/bas-noirs-pour-porte-jarretelles-avec-couture-espr.jpg
Ir dar - tais laikais dar nebuvo pėdkelnių... Už tat buvo kitokių taip vyrų akis traukiančių daikčiukų.
Visai rimti yra pasakojimai, kad vasarą tą siūlę panelės nusipiešdavo ant kojos. Na, o vietoj kaklaraiščio batų raištelį užsirišti teko ir man. Tiesa, tada buvo trumpalaikė kvailų "kaubojiškų šlypsų" mada:
http://secondstreet.ru/uploads/images/00/00/02/2013/07/25/galstuk-bolo-diy.jpg
Valentina - plius minus 25,26,27 - tuometiniu supratimu - senmergė. Senmergė. Bet kokia! Gal 180 cm ūgio, ne pliauska plonakojė šiuolaikinė 90/60/90
http://2.bp.blogspot.com/-sfinNONu_5A/UQVD_Vq-J0I/AAAAAAAAo4w/c9egqk_qIHA/s1600/depositphotos_11440406-90-60-90-speed-limit-road-sign..jpg
Valentina gi mūsų - gal 110/60/120 ar kitokių, bet grakšti. Moteriškai.
Jos stalas kaip tik prieš manąjį, nors užuolaidą kabink, akys nori nenori krypsta ten:
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/f/fe/Legs_in_london.jpg/800px-Legs_in_london.jpg
o toji Valentina, dar specialiai mane paerzindavo šokiu ča ča ča;
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/22/0f/c9/220fc960dc67915be551e43a8baa3f14.jpg
Tais- visuotinio deficito metais, buvo įprasta apsiprekinti pas ateinančius komivojažierius, tada spekuliantais vadinamais ...
Mūsiškė - moteris su dideliu krepšiu, ji, gal specializavosi, ateidavo visada netikėtai, ir visada išeinant krepšys ištuštėdavo.
Kai toji ponia pasirodydavo, žinojau - man mažiausiai valandai reikia dingti.
Sulėkdavo vos ne visos instituto moterys, prasidėdavo matavimai...
Kai toji ponička su ištuštėjusiu krepšiu išeidavo, man reikdavo dar palaukti pusvalandį vieną kitą.
Po to - dar pusvalandį klausytis komentarų- kas ką pirko, tiks joms ar ne.
Iš pradžių damos dar varžėsi manęs, vis studentu pavadindamos, ilgainiui visai įprato, lyg būčiau ir aš ne vyras.
Valentina vis mane pamokindavo šokių žingsnelių (galėsi mandrai galvas susukt mergiotėįms), išmuštravo šokt atsilošus, stipriai, kaip įmanoma, jei reikia - pilvais susiglaust! Atsilošti! Ranką kairę aukštai, tiesiai, alkūnę- atkišk, kairę - stipriai, ne delnu tik, stipriai, vyras tu ar ne - spausk! Ir ant talijos, ne žemiau, ten grabaliokis ant suoliuko pasisodinęs paną!
https://www.colourbox.com/preview/1816089-dance.jpg
Mėgdavo mane padresiruoti tos manosios damos, mane gi pyktis imdavo - aš gi ne vaiks koks joms, o vyras. Žinotų, kad pradėjau kasdien su trikampiais vaikščioti... gal ir žinojo, Valentina, vis mane paerzindama...
Kiekvieną kartą eidama iš bobinčiaus kur, kojines pasitaisydavo visai manęs nesivaržydama. Net klausdavo- studente, kaip mano siūlės?
http://marcazone.net/Pictures/Thumbs/leg-avenue-jartiyer-corabi-9035-siyah-1-1.jpg
Siūlės, vis siūlės. Kartą likom dviese, aš ją kiek pakirkinau vyriškai, tai be žodžių ausin gavau. Stipriai, tik vakarop, vėl kai likom dviese paaiškino:
- Aš su tavim žmoniškai, o tu kaip gyvulys!
Signalą supratau - aš jai vaikas. Pikta. Vyrai irgi manęs kaip ir nepastebėdavo, koridoriuje rūkymo vietoje per dantį patraukdavo:
-Na, studente, tai kokį papinyką Irena nusipirko?
Vieną kart grįžtu iš Laisvės alėjos, tąją poničką sutikau jau į Miestprojektą einančią, jau su kitu krepšiu, tad drąsiai ovalinio kambario duris atidarau, įeinu, duris uždarau, o ten - eilinė Valentinos provokacija - iš už savo lentos išlenda tokia gundančia poza, rankas pakėlus ir ... tik su kombinuku.
http://www.convergeyork.co.uk/images/dresslily/Sexy%20Spaghetti%20Strap%20Lace%20Spliced%20Plus%20Size%20Hollow%20Out%20Women's%20Babydoll.jpg
Man net kraujas užvirė, capt už rankos ją, kita ranka duris atidarau, ir kaip Valentina mane išdresiravo- žingsnis į priekį, ji automatiškai irgi, tada atgal, pasisukimas, ji apsivynioja man ant rankos rokenrolišku suktuku,
drąsiai- kaip jo mokintas traukiu ranką, paleidžiu ją, Valentina atsivynioja jau
http://4.bp.blogspot.com/_92sE_n3XVpY/TPM6NNkmFMI/AAAAAAAABpI/aiRLaedJi8w/s1600/latin-dance1.jpg
... anapus durų - didžiajame, vyrų kambaryje.
http://image.rakuten.co.jp/angeldew/cabinet/image10/20016-b.jpg
Vaizdas liuks, girdžiu plojimus, stripriai laikau rankeną, bobinčius irgi kvatojasi.
Tik po kelių ilgų minučių atidarau duris ir už parankės, krūtinę teatrališkai išpūtęs parlydžiu Valentiną namo - į ovalinį bobinčių.
Dabar ovacija jau man:
Bravo, studentas!
35525 cdn
Juozax
Polė XVIIIb Negerai, oi, negerai,
kai sunku būti jaunam...
Gal apie šį mano šposą kalbos pasklido po visą institutą, gal man, kompleksuotam, susireikšminusiam jaunuoliui taip atrodė. Rūkomajame kampe vyrai jau netraukdavo per dantį, nebent jei ateidavau su Valentina.
Skyrius gavo skubų karišką užsakymą. Atseit, slaptą. Jis viršplaninis, lyg ir chaltūra, taip tais laikais vadindavo nelegalius darbus. Metalinis treniruočių bokštas. ТРЕНАЖЕР ПАРАШЮТИСТОВ.
https://img.tyt.by/620x620s/n/matveeva/0a/5/img_9093.jpg
Mūsų bobinčiui teko pagrindinis darbas, skubus, abi konstruktorės varė net po darbo. Ir man kliuvo daug pribraižyti detalizacijos lapų. Velniškai nepatiko tai, jog reikėjo matmenis pagal mechanikų standartus su rodyklytėmis daryti.
Kadangi paaiškėjo- už projektą bus mokama "za objem" - kuo daugiau lapų, tuo daugiau pinigų. Kai skyriaus vadovas pamatė, kad stengiuos, pribraižau tų lapų po keletą dešimčių, irgi po darbo pasilikdamas, atgaline data įformino techniku su 70 rublių alga.
Darbo knygelę, o tai sovietiniais laikais labai rimtas dokumentas, numeruotas, pildomas lietuvių ir rusų kalba, turėjau nuo staliaus darbų praktikos, profesija - III kategorijos stalius dailidė:
http://skelbiu-img.dgn.lt/1_5_375543005/darbo-knygele.jpg
Puiku. Senos mano "pareigos" - pirmadienį nupirkti bilietus į kiną, atstovint gerą valandą eilėj, puodelius plauti. Dabar gal juokinga, bet tuomet buvo privalu pirmadienio vakarą pamatyti filmą. Jų kas savaitę paleisdavo gal po penkis, paprastai geriausi - kino teatruose ROMUVA arba LAISVĖ.
Vakariniai bilietai po 45 kapeikas, o jauni verslūs centro vyrukai prieš pat seansą pardavinėdavo - "pora penkiolika", tai reiškia už du bilietus - 1,5 rublio.
Matėm beveik visus tų metų superfilmus holivudinius, su tūkstančių tūkstančiais statistų - SPARTAKAS, 300 SPARTIEČIŲ, KLEOPATRA...
http://kino.att.oho.lv/7740/Kleopatra_f71309.jpg
Lenkų KANALAS, ĮSTATYMAS IR KUMŠTIS, FARAONAS - su jaunute tada Barbara Brylska:
http://znamus.ru/images/image-20317.jpg
http://www.arts-museum.ru/events/archive/2015/pioner/08_02/20097_mainfoto1_03.jpg
Tarybinius, tarp kurių šedevras - HAMLETAS su Smoktunovskiu
http://www.amic.ru/images/upload/images_04-2016/images/100/254.jpg
http://www.tvzavr.ru/common/tvzstatic/cache/644x363/9876.jpg
Jarveto KARALIUS LYRAS
http://www.fresher.ru/manager_content/02-2016/20-russkix-filmov-kotorye-rekomenduet-garvard/7.jpg
Kaip tik tuo metu gimė ir lietuviškas meninis filmas... Tikrai meninis.
Bobinčius suorganizavo vienos poros supiršimą. Bendradarbės brolis senbernis vis papuldavo sėdėti šalia arba kur nors netoli tokios prinokusios panelės... Tai - mano dėka, ta, prasme, kad bilietus nupirkdavau taip, kaip buvo bobinčiaus strategių prisakytas...
Daugiausia darbo su tuo parašiutininkų bokštu buvo Valentinai. Ji paprasčiausiai nespėjo, tų brėžinių kupetos, o jai moka už išdirbį. Atsinešiau savo braižyklinę su reisfederiais ir pabandžiau ant kalkės pakopijuoti.
Išdidus toks nukopijavęs vieną savo brėžinį, duodu Valentinai. Matau- co to nie to - šypsosi, bet tik iš mandagumo. Prastas darbas, tų prakeiktų rodyklyčių linijos per storos. Gerai, sako, kad nori padėt, bet jei ką darai - daryk gerai.
Pamokino. Pasirodo, tą prisegtą ant vatmano kalkę reikia sutepti tepalu, tuo siuvimo mašinoms skirtu... Dar - reisfederį pasigaląsti...
Įtikau. Pribraižiau jos vardu tų lapų, jai belikdavo tik pasirašyti. Kolegės erzinosi, kaip Valentina atsiskaitysi su mūsų šaunuoliu studentu?
- Natūra.
- Sutinku!- drąsiai atrėžiu, vaidinu Valentiną už talijos paėmęs, užlaužti ant vienos rankos. Valentina gražiai profesionaliai koją man virš galvos iškelia, po to ta koja mane apsikabina ... Nuo visų jos kojinių mandrybių man tikrai karšta pasidaro.
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/originals/ae/17/3b/ae173bd20a878c4039e88793b0178a54.jpg
http://previews.123rf.com/images/feedough/feedough1202/feedough120200038/12581726-young-salsa-dancing-couple-on-white-background-Passionate-dance--Stock-Photo.jpg
Ir dar priglunda visu kūnu...
http://www.louisvillesalsa.com/images/salsa-dance-studio-01.jpg
Lera ploja, užėjęs architektas irgi, Irena, gi tiesmukiškai rėžia:
- Oi, nepagirtų tavęs Rūta tavoji!
Kaip peiliu tiesiai širdyn...
http://www.pirkis.lt/images/prekes/10260000/10260995/dos169.jpg
http://thephilosophersmail.com/wp-content/uploads/2014/10/20070418klplylliu_133_Ies_LCO1.jpg
Rūta...
35700 cdn
Juozax
Ir toliau taip. Rytas - peržvelgiu forumą, tada pasidarau kavos ir skaitau Juoza. (ir prisimenu gerus laikus polėje)
2001 Škoda Octavia Combi 1.9 TDI
2007 Škoda Octavia Combi 2,0 TDI
2018 Škoda Kodiaq 2,0 TDI CR, 110kw
Malonu, Kolega, kad irgi iš Polės :)
Juozax
Polė XVIIIc Negerai, oi, negerai,
kai pritrūksta plunksnų uodegai...
Gegužės pabaigoje savo maniera užkalbina skyriaus vadovas:
- Ar praktikantas nesutiktų vykt komandiruotėn į Juodkrantę?
- Jei reikia, kodėl gi ne. Tik ką ten darysiu?
- Reikia vasaros sezonui paruošti mūsų poilsiavietę.Per savaitę pastatyti 10 palapinių. Brigada iš penkių žmonių.
Puiku. Ankstų rytą susirenkam, iš rūsio sukraunam į sunkvežimį jau paruoštą mantą - tas palapines, dėžes su puodais, kibirais, keletą metalinių lovų, stalų...
http://automir.pro/wp-content/uploads/2016/02/1766a289444686363298ccaa2c3ba33f_orig.jpg
Gale - patys ant suolo susėdam. Ilga kelionė, bet neprailgsta. Komandai vadovauja Henrikas. Jis kažkoks architektas. Senis. Maždaug keturiasdešimtmetis ar dar vyresnis. Užtat su juo mandra blondinė putliomis lūpomis ir ne tik lūpomis. Tai jo žmona. Nauja žmona. Veik perpus jaunesnė. Atsiminiau savo bobinčiaus kalbas, tai va, kaip atrodo tas, anot Irenos , laistytuvas nuo žodžio - paleistuvis.
O jis, pasirodo, velniškai įdomus žmogus. Brigadoje buvom keli jauni vyrai- aš, pats jauniausias, Tomas ir Romas - jauni po KPI atėję vyrukai ir dar stalius. Taigi, trys potencialūs kavalieriai, ypač Tomas, jis ten kalnų slidininkas, buriuotojas ir dar alpinistas. Romas- sportiškos išvaizdos tylenis, bet mačiau, kad ir jo akys vis į putlias bendrakeleivės formas krypsta.
Vairuotojas labai nustebo, kai jo dešimtmetį sūnų kažkur netoli Rumšiškių persodinom į kabiną, o gražioji blondinė toliau važiavo su mumis kuzove.
Komandos vadas, jaunavedys Henrikas ir dar mes visi trys - kompanija jauna. Patinai. Kiekvienas savaip lyg povai plunksnas prieš ją skleidėm
https://www.slo-foto.net/modules/Galerija/data/media/6/376682806.jpg
http://tv.15min.lt/uploads/ic/800x600/uploads/media/2013/12/be-pavadinimo-529b4c5a3dddc.jpeg
Jokių kortų.
Henrikas vis tik kompaniją sugebėjo sudominti. Pradėjo pasakoti, kaip teisingai kepti šašlyką. Ta šašlykų mada tada tik tik buvo pas mus atėjusi.
Tiksliau - dar tik ėjo...
Jis prieš tai buvęs kelias vasaras Kaukaze, pas draugus labai vaizdžiai nupasakojo:
- Kalniečiai vyrai turi tris stichijas - geležį, ugnį ir ... mėsą. Tik jie turi kepti, moterims leidžiama sriubas, charčias ten visokias virt ar paplotėlius kepti.
Dar apie gruzinų ir armėnų papročius ir santykius. Gruzinai - tai piemenų tauta nusileidusi nuo kalnų.
Kas kita - armėnai. Jerevanui - du tūkstančiai metų. Armėnijoj nėra vaikų namų ir trezvilkų. Jei kas pamatys armėną pasigėrusį, jis baigtas. Taip, taip, geria jie savo konjakus, kaip kad gruzinai vynus, bet pasigert nevalia. Nors tam rage - visas butelis vyno telpa.
Labai gražios gruzinų užstalės dainos. Dainuoja tik vyrai.
Armėnai - katalikai, tik ne Rymo, na, Romos, gruzinai - pravoslavai. Varžosi jie stipriai, na gal nemyli vieni kitų, nors, kaip lenkai sako:
- Kogo liubi, tego skubi - ką myli, tą peša, pešioja...
Važiuojant kalnų keliais, būtina vis pasitikrint stabdžius, ypač po kokios brąstos- šlapios stabdžių kaladėlės labai pavojinga.
Čia jau aš sublizgu savo pasakojimu apie savo senelį Klemensą, gavusį šoferio teises 1916 metais:
- Jei ima miegas, po smakru reikia pasirišti šepetį, geriausia šerno plaukų.
Jei dar ima - nuo akumuliatoriaus gnybtų du laidelius burnon įsikišti. Tiesa, tada ten buvo tik 9 Voltai.
Tomas nenusileidžia irgi, tai šmaikštų anekdotą apie gruzino ir armėno varžytuves restorane, tai istoriją, kaip pasiklydo kalnuose slidinėdamas...
Kelionė neprailgo, nors važiavom visą dieną beveik.
Vakare Henrikas visai mus nuginklavo, mūsų puošniąsias uodegas net nepešiojęs - pakvietė į šašlykų balių. Pasirodo, iš anksto turėjo pasiruošęs - šašlykinę, iešmus, mėsą. Raudono vyno. Sauso. Tikro - gruziniško.
Ne gana to - patefoną su keliomis gruziniškų liaudies dainų plokštelėmis paleido.
Vis sakė - yra jų nuostabi daina TBILISO, gaila čia jos nėr.
Toji daina tikrai nuostabi, visiems sovietmečiu net buvo įkyrėjusi, gruzinai tikrai puikiai dainuoja:
https://www.youtube.com/watch?v=_myJBQEREcs
Puikus, nuostabus vakaras... Pirmas.
http://pirkpaveiksla.lt/images/portfolio/saule/4a.jpg
35824 cdn
Juozax
Polė XVIIId. Negerai, oi, negerai,
kai merginų... daug.
Buvo dar keli vakarai. Kulinariniai. Net keista, Henrikas, rimtas vyras, užimantis pareigas - ir ruošia maistą ... pavaldiniams. Visi buvome gavę komandiruotpinigius, artimiausia viešojo maitinimo įmonė - Klaipėdoje arba Nidoje. Tiksliau - tik Nidoje. Klaipėda kitoje zonoje gi.
Neringa tais laikais buvo pasienio zona. Įvažiavimas tik su specialiais leidimais- tiek transportui, tiek žmogui. Pliažas prie jūros uždaromas vakare, gal 21 valandą, atidaromas ryte, berods 6 valandą.
Smėlio juosta užakėjama, kad matytųsi pažeidėjo pėdos smėlyje.
http://s60.radikal.ru/i167/1304/1f/8c791127fb03.jpg
ir dabar prajuokina:
http://www.diena.lt/sites/default/files/Vilniausdiena/Vartotoju%20zona/lukas.s/img685836.jpg
Jaunimėliui visaip nutikdavo. Pasieniečiai, o tai - войска КГБ - ne tik prigąsdindavo, bet pasakojama, pažeidėjus sodindavo ... bulvių priskųsti.
Tokie marazmai buvo visai įprasti, kaip ir tai, kad gegužės mėnesį valgykla dar neveikia, o restorano aplamai nėra.
Komandiruotpinigiai tai 2,60 rb/d ir 0,7 rb nakvynpinigiai, jei neturi kvito ir leidžia įmonės vadovas. Instituto vadovybė leido, taigi kasdien turėjome po 3,3 rb. Ne turtuoliai kaip gruzinai, bet ir ne ubagai.
Taigi, garbingai, pasitarę po pirmojo vakaro bandėm įteikti Henrikui po 3 berods rublius, na, tiek daugmaž kainavo šašlykas ir vynas. Jis labai nesipyktino, sako, vynas tai vaišės, šašlykai pigiau man kainavo, mėsą pats marinavau, tad padarysiu kompanijai dar žuvų vakarienę.
Na, buvo dar vienas puikus vakaras, prie laužo, su rūkytomis žuvimis ir alumi. Net su dainomis, Tomas iš kažkur parsitempė gitarą. Dainavo vis tik jis prastai - odeskije blatnyje. Tiksliau dainos prastos. Tiksliau, ne pagal mano skonį
Paprašiau jo kompanijai paakomponuoti, visai gerai gavosi, mano tos itališkos dainelės, dainavome visi.
Vienu metu, pačioj vakaro pabaigoj kažkodėl, netikėtai net sau, tyliai užtraukiau:
Sėdžiu prie langelio,
Žiūriu pro langelį,
Čiūčiuoja liūliuoja
Ant marių laivelis...
Taip pat netikėtai, ir kas svarbiausia- puikiai- melodijos nuotaiką altu pagavo jaunoji Henriko žmona, tiesiog puikiai, pajuto tą mano norą pasvinguot banguojančiai, vis kartojant ir kartojant- vos ne iki transo.
Pakartojau, tai ką girdėjau Rūtos sesers gimtadieny, būtent ten pajutau šios paprastos liaudiškos dainos džiazą... o ir kompanija vilniečių studentų tikrai kieta, visai kitokia nei lyg tol tekdavo būti.
Matyt, apie Rūtą mintys man dainuojant sukosi... liūdnos...
http://www.homeoint.org/seror/cowperthwaite/ruta.gif
Henrikas lyg ir nublanko. Trys jauni vyrai viens prieš kitą pasirodydami faktiškai nori patikt jo jaunajai žmonai. Tomas, aišku, favoritas. Jis suorganizavo regatą - paplaukiojom mariose jo buriuojama jachta. Romas, pasirodo, irgi buriuoti moka. O ir atrodė jachtoje puikiai. Be to, įspūdingai mariose pavarė gal 100 metrų peteliške.
Gal net visi taip save tokiais ir taip įsivaizdavom, bet Romas buvo beveik toks:
http://artezis.ru/uploads/posts/2013-04/1366544350_xgkzplvfjvuzqhy.jpg
Tad kitą rytą Henrikas sako - studente, pašefuok manąją ponią, aš kompanijai itališką vakarienę paruošiu.
Čia tai bent, reiškia, manęs jis kaip potencialaus varžovo nemato?! Tokiu vaikiuku laiko?
- Beje, ji pažįstama su tavąja Rūta.
Net nežaktelėjau, tiesiog suakmenėjau, na kas per kaimas tas Kaunas, visi viens kitą pažįsta. Tai reiškia - visi žino, kad Rūta mane palieka?
-Ji, kaip, beje ir aš bei konstruktorė Irena iš Žaliakalnio tos pačios gatvės. Gretimi namai. Nebijok, apie tave, jei nugastroliuotum- ne mur mur.
Visą diena prasivartėm pliaže, asistavau poniai kaip sugebėjau - versdamas nuobodžius pletkus iš lenkiškų žurnalų. Ir tuos horoskopus dar turėjau užrašyti į ponios bloknotą. Bet- o, matyt, to ir siekė Henrikas, budriai neprileidau prie jos abiejų kolegų.
Pavyko- tie neapsikentę nuėjo kitur kabinti panų. Iš kažkur atgurmėjo būrelis jų, su molbertais, studenčių dailės... Ne iš kažkur, o iš Vilniaus.
Jų maudimukai kuklūs tokie. Kuklūs ta prasme, kad dengia mažai jų jau gerai įdegusių kūnų. Matyt, buvo pačios juos pasisiuvusios, skirtingus, tais visuotino deficito metais, dar prisidėjusios kažkokių mielų niekučių:
http://gs.delfi.lt/images/pix/520x345/GXDCoE1cPRE/file7347973_maudymkes.jpg
http://g4.dcdn.lt/images/pix/355x215/2O2MmRZVb6Q/file59255725_927f0563.jpg
Nors figūros tikrai prastesnės nei "manosios" ponios, bet atrodė gerai. Tais - ikitranzistoriniais- laikais pliažuose būdavo tylu, bet vis tiek girdėjau, tik tų panelyčių juoką. Matyt, kolegos manieji gerai jas linksmino.
-Tavo vietoje pakabinčiau va šitą - "manoji" ponia rodo į ilgaplaukę, lininiais plaukais, tokią užsisvajojusią studentę. Ji kartu su kitomis, bet lyg ir atskirai, vis eskizuoja kažką, kompaniją gal. - Eik, tik mažai kalbėk, žinai vilnietės, jos šaiposi iš kauniečių bernų, o tie net nesupranta to. Atrišk, man liemenėlę, noriu priekį pasideginti. Ačiū, noriu pabūt viena, eik, eik, pakabink, tau reikia naujos panos. Ir dar geresnės nei Rūtelė tavoji. Blondinės, užteks brunetės. Ir neleisk bernams čia artintis.
Čia tai bent. Čia tai bent. Čia tai bent!
Atrišu tą prakeiktą mazgą mandras jis pasirodo, (ponia delnais prisidengusi krūtis gulasi ant nugaros) ir kaip šunytis koks paklusniai einu prie kompanijos.
Lininė ilgaplaukė į mane nekreipia dėmesio. Tiesą sakant, ne tik į mane, į visus- ji čia pat, bet kažkur kitur.
http://data.whicdn.com/images/48535239/1312367324101823_large.png
Ne visai gal, man priėjus užvertė eskizų albumą, spėjau pamatyti - ant lapo kažkoks vaikinas šypsosi, dantyse laikydamas gėlę.
Vakaras, jau antras - puikus. Kažkaip natūraliai prie mūsų prisijungė ir studenčių trejetas, Henrikas nei kiek nenustebo, tik atsiprašė - teks stalą perserviruoti. Tokioms puikioms merginoms kad įtikt.
35924 cdn
Juozax
Polė XVIIIe. Negerai, oi, negerai,
kai ir Rūtų per daug...
Dar vienas puikus vakaras. Henrikas greit perserviravo stalą - vietoj kiekvienam svečiui skirtos vietos - bendras stalas. Švediškas.
Jis lyg tarp kitko paaiškino, kas tai yra tas švediškas stalas. Mes,vyrija - niekad apie tokį negirdėję, protingai patylėjom...
Buvo dar sovietinis atšilimas, po jo - brandaus socializmo metai, geležinė uždanga...
Itališkas vakaras. Švediškai. Henrikas buvo paruošęs kelis patiekalus, būtume juos ragavę/girę už stalo sėdėdami, bet netikėtai pritrūko ... kėdžių.
Pagrindinį patiekalą Henrikas mikliai supjaustė, dar bandė aiškinti, kas tai yra PIZZA - pica
Tada tai buvo negirdėtas žodis. Surijom akimirksniu, visi jauni ir išalkę, labai skanu sakėm, bet Henrikui tai smūgis. Šitiek ruošėsi, kepė, stengėsi, o čia, kaip smakai kokie -barbariškai viską per penkias minutes sunaikinom.
Kitas pasimestų, tik ne Henrikas. Diedas kietas, teko tą pripažint. Sako:
- Vakar kepėmės šašlykus, tai jaunikaičiai gal padės ir damas pavaišins, liko kažkiek šaldytuve...
Jaunikaičiai mikliai apsisukom, net vynu pagal taisykles šašlykus liejom, gavosi puikiai- kiekvienam po iešmą.
http://mtdata.ru/u24/photoCF2E/20744778523-0/original.jpg
- Po šampūrą, ne iešmą, Kaukaze priimta valgyti tiesiai nuo jo- jokių ten peilių/šakučių. Servetėlės čia, jei kas.
Nereikėjo servetėlių, duonos tik pritrūko. Net panelės studentės menininkės pirštus laižėsi... Vėliau Henrikas prasitarė- sunaudojom visos savaitės atsargas.
O jis gi mikliai apie meną kalbą pradėjo. A, tai panelės dailę studijuojat, meną... aukštai skraidot virš žemės griešnos... ne taip, kaip mes - artojai...
Vakaras jau, sutemo, tik šašlykinėj anglys dar kiek žėruoja... Henrikas atsineša patefoną, kiek įmanoma arčiau pastato, Uždeda plokštelę:
https://www.youtube.com/watch?v=mN9Dipgqdtw
Marija Kalas. Madam baterflei. Nenorit gi tarybinių dainų? Šią plokštėlę Maskvoj man nupirko.
Na, tikrai nenorim, klasika geriau nei jos, tarybinės dainos, čia jau tikrai.
Marijos Kalas balsas manęs, kaip ir kitų neužburia, suprantam- tai klasika, klasika, bet ... nuobodu.
Buvau jaunas, kur ten jaunas- žalias, visai bernelis neišprusęs, beje ir deja, kaip ir kiti mūsų šio vakaro kompanijos dalyviai, tad pradedu pasakot, apie tik ką žurnale PRZEKROJ perskaitytą istoriją apie Marijos Kalas ir Onasio nuotykius- kaip jis ją išsodino iš malūnsparnio į Skorpions - savo nuosavą salą, visą dieną laikė ją ten nežinioj, o vakare ji mato -atskrenda malūnsparnis, tuoj tuoj ją paims, tik kas po tuo malūnsparniu prikabinta...
Prikabintas buvo rojalis, baltas rojalis STEIWAY
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/originals/c3/74/de/c374de6b9fdfbb1f461a0d2b4028419a.png
Kompanija klauso, bet tik iš mandagumo, tad jaunoji "mano" ponia sako:
-Papasakok apie vėžlių sriubą.
Kaip tik šią atkarpą jai pliaže skaičiau, prigrasintas - tik nei žodžio Henrikui, jis man vakare skaitys... Man kas belieka, pasakoju:
- Onasis, graikų milijonierius turi madą į bet kuriuos savo namus atvykt netikėtai. O namų tų turi visam pasaulyje. Ypatingais atvejais tarnus savo tuose namuose įspėja - bus tiek ir tiek svečių, vakarienei reikia to ir to...
Lengva jam pasakyti, tarnams reikia padaryti. Galėtų gi ponas tasai iš anksto įspėti, kad nors kiek laiko daugiau būtų, bet jis moka geras algas jiems ir gal specialiai taip kankina.
Tai va, eilinį kartą sumaištis Onasio paryžietiškuose namuose. Jis atvyksta su tuzinu biznierių iš Australijos. Viskas puiku iš pradžių, šalta užkanda patiko, laukia vėžlių sriubos. Laikas bėga, o tęsinio nėra - nei sriubos, nei tarnų. Onasis nežymiai duoda ženklą savo poniai, toji atsikelia, eina virtuvėn ir staiga visi išgirsta - ponia nukrito apalpusi.
Onasis atsikelia, eina virtuvėn, mato - dubuo su sriuba kvepiančia, o virš jo užrašas - PRISIUSIAVOM ČIA. VISO GERO.
Svečiai gi, nediskretiškai visai- nebūtų australiečiai- sugurmėjo irgi virtuvėn.
Onasis paima dubenį, paprašo savo ponios jį išpilstyti svečių kompanijai. Kompanija sėdi nuščiuvusi, žiūri, kaip Onasis sriubą lėtai, iškilmingai tiesiog valgo.
- Prašau man pakartot, brangioji.
Australams visai ne kas, jeigu nevalgys -įžeis mirtinai šeimininką, o jis - Onasis, nuo jo velniškai daug priklauso ne tik Europoje.
Vyriausias australas suvaidina, kad irgi suvalgė savo sriubą, prašo:
- Maloningai prašau- ir man gal galima pakartoti.
..................
.................
Dabar jau juokiasi mano kompanija, vyrai žvengia tiesiog. Henrikas lyg ir nepiktai sako savajai poniai:
- Tai va, o gi sakėm, vakare skaitysim šį tęsinį.
- Tai aš kaltas, šito numerio neturėjau, neiškenčiau.
Henrikas piktokai žybteli akimis:
- Kad tik tiek.
- Pats gi sakėt - vyras privalo atsiprašyt moters net kai ji neteisi, ypač - kai ji neteisi. Atsiprašau tad damos.
Ne visi suprato gal tuos subtilumus, nejauki tyla- plokštelė baigėsi, tad pasiūliau:
- Sudainuokim KARAVANĄ. Na, žinom gi visi Diuko Elingtono, mes visi beveik skanduojam tyliai, na kaip ritminė grupė, žodžiais tokiais zing zing zong... tik gal lėtai taip, kiek lėčiau nei įprasta ir melodiją Jūs veskit, Jūsų altas toks gražus - taikau į Henriko ponią.
Nejauki tyla, mano kompanijonai nesupranta, betgi vilnietės,- juk tai jų džiazo klubo vos ne kasdieninė malda!
Ot, ir ne. Pirmoji niūniuoti pradeda linaplaukė, jos draugės greit pagauna, prisjungia ir vyrai, gaunasi vos ne kaip gruzinams:
https://www.youtube.com/watch?v=YkLBSLxo5LE
Po to Henrikas vėl sublizga. Geriam kavą, rūkom beveik visi, jos ir jis apie dailę kalba, mes tik ausim karpom... Impresionizmas Mane, Mone... Klodas, Eduaras ar Eduardas ... apie naują, netikėtai gerą grafiką Krasauską...
Ir Henrikas paprašo cigaretės, uosto ją pasimėgaudamas dar neuždegtą,
ruošiuosi jam pridegt neskubėdamas, o jis sako:
- Betgi susipažinkim, aš Henrikas, o jūsų vardų nežinau.
- Rita
- Rūta
- Rūta.
Man degtukas rankas nusvilino, o Henrikas su žmonas pradėjo kvatotis...
36016 cdn
Juozax
Polė XVIIIg Negerai, oi, negerai,
kai daug nežinai, net jei to nežino ir kiti...
Čia tai bent, net juokas ima. Užtat ir kvatojasi Henrikas su savo ponia. Abu, pasirodo, manąją Rūtą žino. Vėl kaip peiliu...
Tiksliau- neima tas juokas. Ir sutapk gi taip. Dvi Rūtos.
- Taigi, o kaip atskiriat Rūtą pirmąją nuo Rūtos antrosios?
- Kažkaip. Viena grafikė, kita tapytoja.
- O kuri pozavote Krasauskui? Nors ir taip aišku, kuri - Henrikas rodo žurnalo ЮНОСТЬ viršelį:
http://crimea.ria.ru/images/110134/66/1101346615.jpg
Žurnalas JUNOSTJ - elitinis, kaip dabar sakytų literatūros ir meno žurnalas, jį užsiprenumeruot labai sudėtinga, kioskuose - tik "po blatu". Žurnalas paprastai būdavo nutrintas, nes klaidžiodavo dalijamas gal pusmetį, o kartais metų metus nuo išėjimo.
Būtent šis Rašytojų sąjungos leidinys "atrado" mūsų Krasauską- jo grafikos lakštą pasirinko sau vinjete. Tuo - atšilimo dabar įvardijamu laikotarpiu sovietai kiek atleido varžtus. Maskvos Politechnikoj (instituto ar muziejaus) didžiulėje auloje eiles skaitydavo jauni poetai Jevtušenka, Voznesenskis, Roždestvenskis. Tarybinė liaudis nemirtinga, iškart paleido šmaikštų ketureilį, atseit Jevtušenkos apie kitą klasikinį jau poetą, bendravardį :
Ja Jevgenij, ty Jevgenij
Ja ne genij, ty ne genij,
Ja gavno, i ty gavno,
Ja nedavno, ty davno.
Šį ketureilį, vis pasiginčydami važiuojant citavo Henrikas su ponia.
http://atkritka.com/upload/iblock/d5c/atkritka_1426955898_999.jpg
O Robertas Roždenstvenskis, irgi toks stambus, atletiškas susidraugavo su Stasiu Krasausku. Gal tai jis parodė žurnale tuos Krasausko darbus- neįprastai grakščių linijų neperkrautą detalėmis grafiką...
- Ar tiesa, kad grafikai privalo turėt stiprią ranką? - Henrikas, kaip visada netikėtas. - Romai, ar nulenksi ranką mūsų grafikėms?
- Na, ką jūs čia - šiepiasi Romas, matosi, kad jam juokingas pats klausimas, bet grafikė jau sėdi prieš jį:
http://media.istockphoto.com/photos/woman-beating-strong-man-in-friendly-arm-wrestling-competition-picture-id182816834
Romas vos ne vos, bet nugalėjo, na, gal ne vos ne vos, bet turėjo pasistengti, net labai pasistengti prieš tą valiūkiškai besišypsančią vieną iš Rūtų. Rūta trumpaplaukė.
- Na, iš tikro ir grafikėms reikalinga stipri ranka lino raižiniams raižyti ar oforto varinėse plokštelėse paišyit. Sakyčiau, tikrai tvirta ranka. Linas - tai linoleumas gi?
http://www.spalvunamai.lt/images/shop/product_images/53131/abig_lino_cutting_set_detail.jpg
http://www.kulturpolis.lt/wp-content/uploads/2013/11/KUB4008.jpg
o ir atspaudus daryti:
http://www.graphic.lt/img/edukacija/10.jpg
Mes net išsižioję klausėm, įdomu, bent jau man, kaip Henrikas apie tas grafikos technikas pasakojo, mačiau, kad jo ponia vis žvilgčiojo į jaunąsias dailininkes- ar nenusišneka Henrikas. Dar kažką apie sgrafitą, o apie jį ir aš galėjau kalbėti, Politechnikume apie šią - aukščiausio lygio- tinko techniką buvo dėstoma.
Nenusišnekėjo. Panelės tik pritariamai galvelėmis dailiomis linkčiojo.
Aišku, kaip jau buvau pastebėjęs, Henrikas turėjo dar vinį pergalingą įkalti. Įkalė:
- O jūs girdėjote apie Klimtą, Gustavą Klimtą?
Klausimas aiškiai ne mūsų komandai... besisvečiojančioms dailės studentėms. Jos kažkaip pasimuistė, matėsi, kad nelabai.
- Tai tas žydelis moterų orgazmus vaizduojąs - linksmai rėžia stiprioji Rūta.
- O kas tas orgazmas? - norėjau klaust, bet laiku prisiminiau Henriko ponios patarimą mažiau kalbėt su vilnietėmis, daugiau klausyti. Romas to negirdėjo, tad ir paklausė. Žodis šis dabar įprastas, kaip ir daug kas, bet tada - net ne brandaus socializmo metais, dar tik bebręstančio komunizmą tuoj pat pastatysiančio, komunizmas jau horizonte, o jis ... Tad Romas naiviai ir paklausė. O gal tik suvaidino naivuolį niekadėjas. Matyt.
- Jei būsi geras, parodysiu - vėl rėžė Rūta stipruolė valiūkė.
Henrikas atsikėlė, nuėjo į savo kambarį, atsinešė laikraštyje suvynotą knygą, atsivertė vieną puslapį ir davė Romui:
- Tik, chebra, nesutepkit. Šį albumą parvežė mums iš Paryžiaus, tai bus dovana vienam maskviečiui iš GOSSTROJAUS.
https://media2.nekropole.info/2015/01/Gustav-Klimt.jpg
Žiūrėjom pro petį - albumą Romas susinepatoginęs padavė Henriko poniai, vaizdas iš to taško dar gražesnis, ponia, pasirodo, iš tikro be liemenėlės:
http://www.artcontext.info/images/stories/picture/podbor/klimt/002-klimt.jpg
http://www.jackygallery.com/images/The%20Kiss%20by%20Gustav%20Klimt%20OSA211.jpg
Tai įžymiausias jo BUČINYS , va, čia jokios erotikos, tai mama su savo vaikeliu, o erotiška, komentavo Rūta valiukė:
http://www.ljplus.ru/img/p/a/pavel_morozov/klimt.jpg
http://gklimt.ru/wp-content/uploads/74.jpg
net ašaros auksinės, o kuom kvėpuoja visas lakštas:
https://ae01.alicdn.com/kf/HTB16FOaIFXXXXbMXVXXq6xXFXXXR/golden-tears-font-b-Gustav-b-font-font-b-Klimt-b-font-oil-font-b-painting.jpg
Įdomus vakaras. Dabar, žiūrint iš šių dienų, juokingi buvom, jauni, nepatyrę, naivūs.
Bet ne tik mes, šiapus geležinės uždangos, ir anas - Vakarų pasaulis buvo kitoks, net Dona Sumer jau ne po stalu vaikščiojo, bet buvo kuklutė dar, šią dainą įdainavo po gero desėtko metų:
https://www.youtube.com/watch?v=UPXizlnS7go
Geras vakaras, erotiškas toks, erotika tiesiog ore sklandė, visi jauni, kraujas jaunas turi išsilieti kaip nors....
Kaip ir viskas kas gera, vieną kart turi baigtis.
- Vyrai, ryt atvažiuoja sunkvežimis su lovomis. Reikia bent kelias palapines pastatyti. Stalius irgi bus, kaip žadėjo - su broliu. Jis mariose pažvejavo pakankamai, pats sakė. Taigi, gal laikas paneles palydėt...
Buvo gerokai po vidurnakčio... teisybę sako Henrikas, bet gi jo leidimu tas kelias prabinbinėjom, bet - turim suspėt.
Būreliu palydėjom paneles, būreliu - tik jau niūrūs grįžom.
Ilgai negalėjau užmigt. Rūta. Labai nesmagu buvo girdint garsus iš jaunavedžių kambario, galėjo langus užsidaryti tas "senas laistytuvas" Henrikas, o gal specialiai demonstravosi?
36096 cdn
Juozax
Polė XVIII h. Negerai, oi, negerai,
kai diena ilga, o vakaras trumpas...
Palapines, tokias dideles - dešimtvietes, kariškas reikėjo sustatyti ant grindinių lentų skydų. Juos iš sandėlio atsivežti padėjo staliaus brolis, jie iš Nidos atvažiavo sunkvežimiu. Ne pirmus metus Henrikas vadovavo tai palapinių ekspedicijai - viską apgalvojęs, apskaičiavęs, darbas tų dviejų brolių dėka ėjo puikiai.
Dar jis išaiškino - vadovauja darbams ne jis, ne jūs ten visoki inžinieriai/technikai/architektai, o stalius Bronislovas. Vadovauja, tai reiškia tik jis gali komanduoti, jokių ginčų, jis komanduoja, jis ir atsako. Jūsų ... subinėmis, patys suprantat.
- Vat, taip, ponai karininkai, klausykit jo komandų. Klausimų yra? Klausimų nėra. Aš einu į pliažą savo pilvo pasišildyti, o jums linkiu gero darbo. Šaldytuve rasit pietus, šį kart - jie šalti. Jokio alaus, jokio vyno. Suchoj pajok- suchoj zakon!
Stalius Bronislovas lyg ir susinepatogino, jo brolis linksmuolis pasišaipė:
- Vat, taip, bus pūslytės ant baltų rankelių...
Nebuvo. Aš - priemiesčio vaikas, Romas stiprus kaip arklys, Tomas irgi nepėsčias, iš kaimo abu.
http://www.kz.all.biz/img/kz/catalog/405231.jpeg
Bronislovas sudarė kelias grandis, vieni tampo ir dėlioja, varžtais susukdami grindų skydus, kiti tik sudėliojo ant susuktų padėklų sunkias žalio brezento palapines. Svarbu teisingai suorientuoti pagal Henriko paliktą planą.
Apie pietus jau turėjom pusę darbo padarytą, girdim:
-Beri ložku, ber chleb
I sadisia na obed!
http://dic.academic.ru/pictures/wiki/files/83/Stamp_of_USSR_2158.jpg
Tai Henrikas "trimituoja" vaizduodamas pionerių stovyklos trimitininką, juokinga kiek, bet svarbiausia - atėjo su užkandžiais. O jie - standartiniai, sovietiniai - po kefyro butelį ir po batoną. Kaip kad studentas Šurikas filme pietavo statyboje dirbdamas:
http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/2/7/7/4354772.jpg
Buvo karštoka, tiksliau- visai karšta diena, tad Henrikas, kaip koks Atlantas teatrališkai ant pečių atnešė beveik pilną dėžę to kefyro:
http://www.mintorgmuseum.ru/images/vocabulary/tara-04.jpg
Dar toje dėžėje puikiausiai tilpo batonai ir dideli baltos duonos kepalai, niekad kitur neteko valgyti tokios skanios baltos Nidos duonos.
Keista, šitiek metų prabėgo, o visi, kada nors valgę tą batoną, atsimena jo kainą - 22 kapeikos:
http://www.tramvision.ru/readme/pics/80/x5.jpg
Kefiras - 15 kapeikų ir 15 kapeikų butelys, tereikėjo išplaut priduodant atgal toje pačioje parduotuvėje:
http://s019.radikal.ru/i605/1303/74/71f70c3a3895.jpg
http://20th.su/wp-content/uploads/2009/07/38.jpg
Pienas irgi tuose pat buteliuose, tik dangteliai skirėsi. Paprasta, ekologiškai idealu ir sanitariškai patikima- tuos butelius prieš vėl juos panaudojant plaudavo su ypač griežta kontrole ir technologija.
Dar toje dėžėje tilpo keli daktariškos dešros, tos šlapios po du dvidešimt pagaliai:
http://humor.fm/uploads/posts/2015-06/25/7e8b3fcc98264584396666c901e.jpg
Apie daktarišką dešrą dabar visokių anekdotų pasakojama.
Tikra, tikrų tikriausia tiesa yra tai, kad beveik visoje TSRS ir toji dešra buvo deficitas:
http://miksage.ru/wp-content/uploads/2013/12/doktorskaya-kolbasa.jpg
Visoje TSRS, bet tik ne Maskvoje (dešrų traukiniai į ją) ir ne pas mus - Lietuvoje. Turėjome visada laisvai parduodamos ne tik tos daktariškos, bet ir Krokuvos, Pajūrio bei kitokių rūkytų dešrų. Užtat ir buvom vadinami - Malenkaja Amerika.
Anekdotai, tai kad į ją - daktarišką - dėdavo net popieriaus, ir ne bet kokio, o tualetinio. Nesąmonė. Tualetinis atsirado Brežnevo, o gal tik Gorbačiovo laikais ir visada būdavo superdeficitas.
Daktariška dešra visoje Sąjungoje buvo gaminama pagal GOSTą, jos receptą patvirtino ir pavadinimą suteikė pats Anastazas Mikojanas, didelis viršininkas, armėnas beje.
http://i5.otzovik.com/2016/10/10/3885708/img/89921938.jpeg
Skanu, atsigavom, butelius kiekvienas išsiplovėm, pietų pertrauka kaip ir baigta, o Henrikas savo stiliumi vėl kala vinį :
- Gal vadas Bronislovas man atleis, bet plane vis tik reikia šitą palapinę kitaip pasukti - lai durys bus į rytus, ne į kaimynus .
Bronislavas pritariamai linkčioja galva, jo brolis kiek nustebęs - kas per viršininkas tas atsiprašinėjantis, vietoj matj/perematj tvoju prašo atleisti?
Henrikas gi žaismingai, bet kryptingai varo toliau;
- Dar gal Bronislovas ir kompanija atleis man, bet manau, kad studentui mūsų negalima taip ilgai sunkiai saulėje dirbti. Dar nualps nabagas.Lai jis priduoda butelius, parneša pilną dėžę kefyro namo- darysiu jums šaltibarščius, lai nuperka daktariškos pagalį šeimininkei mainais už jos kibirą nuskustų bulvių... Dar, mūsų panelėms giros į pliažą nuneša trilitrinį sloiką, kitą pakeliui mums, šeimininkė giros visą kibirą mums padarė, dar lai padeda Rūtai linaplaukei molbertą į Raganų kalną užtempti, prazyzė ji ausis visiems dejuodama, kaip sunku, o jai reikia saulėlydį būtinai nutapyti.
Ir dar - pliaže mūsų mergas apgink, vaikšto ten jau visoki.
Bronislovas ir kompanija neprieštarauja, tik va giros mums du sloikus, karšta gi.
-Bus padaryta - kariškai raportuoju - buteliai, kefyras, dešra, gira, pliažas , mergos, raganų kalnas.
- Gira pirmiausia čia, geriau būtų alus - kompanija pavydi man, tad bent tiek pasierzina:
http://glavpivmag.com/wp-content/uploads/2015/12/G7miZrAEnoU.jpg
- Jokio alaus, mašina su lovomis jau prie Kryžkalnio, o gal netoli Klaipėdos. Tik gira !- Henrikas pusiau juokais, pusiau rimtai primena ko mes čia esam - Va, sietka, tau, studente, kad nesudaužytum. Vykdyt!
http://www.medok-rm.ru/media/k2/galleries/9/3-2litr.jpg
Sietka tais laikais nepamainomas dalykas. Viskas joje tilpdavo.
http://live4fun.ru/data/old_pictures/s3img_12398122_26095_0.jpg
Rusai ją taikliai vadino - авоська - beveik neišverčiamas žodis, jas turėdavo ne tik visos moterys, bet ir rimti, ūkiški vyrai.
http://image2.thematicnews.com/uploads/images/00/00/41/2015/11/09/04897ab4d0.jpg
http://artmillano.ua/photos/image/sovetskiy_muzhchina_s_avoskoy_b1_be_first.jpg
netgi labai rimti:
http://st3-fashiony.ru/pic/mens/pic/35211/10.jpg
Ilga diena, o vakaras bus gal ilgesnis.
36227 cdn
Juozax
Polė XVIIIk Negerai, oi, negerai,
kai vakaras dar ilgesnis nei diena.
Nušuoliavau parduotuvėn, po to pas šeimininkę, po to į pliažą, ten iš tikro šlaistėsi keli rusiškai garsiai besikeikiantys, gal dembilai, bet mūsų mergos jau buvo juos lyg ir atstačiusios, jų- mergų trys ir dar Henriko ponia, o grafikė tikrai žodžio kišenėj neieško...
Henriko ponia sako, va palydėk tapytoją mūsų ant Raganų kalno, betgi- matai, koki čia šlaistosi, ten žmonių nėra, tad pabūk su ja. Vakaras gi bus, ji žada tapyti jūrą prieš pat saulėlydį, kad laikais neprailgtų, va knygelės tau, švieskis, kad neatrodytum visiškas kovianskas.
Raganų kalnas tada dar be skulptūrų, graži, bet gana nejauki vieta.
http://www.efoto.lt/files/images/5511/_MG_2303-3.preview.jpg
Nešu molbertą su štatyvu, kėdutę,
https://otvet.imgsmail.ru/download/93f577257c4ef9427a55fc0db5c81a55_i-1189.jpg
kitą kėdutę nešasi ilgaplaukė, tos kėdutės kojose- metaliniai smaigaliai, tad pasikeičiu, kad į jos ilgą sijoną nesipainiotų...
http://www.oldcolors.ru/published/publicdata/OLDCOLORDB/attachments/SC/products_pictures/!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!SG-9R_enl.jpg
Dar planšetą didžiulį tokį
http://artkopilka.net.ua/images/product_images/popup_images/190_0.jpg
- Na, niekad nepagalvojau, kad ta jūsų tapyba tokia sunki. Lyg šiol gailėjausi tik mergų, grojančių kontrabosu... - bandau sąmojus skaldyti - matau, jokie tai sąmojai, durnas kalbėjimas.
Ilga/linaplaukė savo stilium tik nusišypso, suprantu - nėr ko čia lįst su kalbomis. Be to, daiktai tie neįprastai nepatogūs, o sietka su laikraštyn įvyniotomis Henriko ponios įduotomis knygomis išvis painiojasi, ne tik kad atrodo idiotiškai.
SZTUKA FRANCUZKA
https://cdn.shoplo.com/1648/products/th480/a8av/49123-sztuka-francuska-1-2.JPG
Atėjom, kalno viršūnė, pro tarpą tarp medžių matosi jūra, saulė dar aukštai. Ilgaplaukė jau buvo pasirinkusi vietą, pasistatė štatyvą, molbertą, dažus ant paletės, kėdutę besidurstančią be žodžių atėmė...paletę irgi
https://thumbs.dreamstime.com/z/oil-paints-pallet-various-colours-sitting-old-wooden-boards-30165592.jpg
aš, taip pat be žodžių- pasiėmęs kitą kėdutę su sietka ta idiotiška, linktelėjau ir nusileidau kiek žemyn, bet taip, kad ją matyčiau.
Cerberis. Būsiu Cerberis.
http://ru.wahooart.com/Art.nsf/O/9DGCBK/$File/Bartolomeo+Pinelli-Cerberus.JPG
kažką prisiminiau apie Heraklio žygius, ką jis ten tam Cerberiui padarė?
http://cf.broadsheet.ie/wp-content/uploads/2015/07/latest.jpg
Sėdžiu ant tos kėdutės, prancūzų dailę studijuoju. Tokios ten studijos- vartau paveiksliukus,o jų ten daug. Tik vėl - tie prszekai, visas pavardes rašo originalo kalba, taigi - prancūziškai.
Édouard Manet, Claude Monet, pavardės tik viena raidyte skiriasi, jų tapyba visiškai skirtinga, nors abu impresionistai.
Pasirodo, impresionizmas tai visai ne nuo žodžio ''virpėti'', kaip kažkur - mokykloje, pas alpinistus ar iš trenerio Kontvainio buvau girdėjęs, nuo '' įspūdis''.
Ekspresionizmas, siurealizmas, va tas geriausias, paprasta ir aišku, kad ...neaišku.
Tikra košė, teisi toji Henriko ponia- jau geriau patylėti. Kad nebūtų, kaip Smetonos laikais diskusija - apsispręskim vieną kart - Budapeštas ar Bukareštas.
Šiaip tai to bendravardžio, ar beveik bendravardžio darbai visai man patiko, dėl paprastos priežasties - kad nuogos.
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/9/90/Edouard_Manet_-_Luncheon_on_the_Grass_-_Google_Art_Project.jpg
https://s3.amazonaws.com/classconnection/849/flashcards/10175849/jpg/edouard_manet_-_olympia_-_google_art_project_2-1530BD39026476EC959.jpg
Nors Modiljanis, jo moterys, karštos tokios ar šiltos, viliojančios kur kas geriau,
http://g2.dcdn.lt/images/pix/amedeo-modigliani-paveikslas-apsinuoginusi-gulinti-moteris-69528966.jpg
http://budapeshki.ru/wp-content/uploads/2016/07/1338262022_lejachaya-obnajennaya.jpg
http://s42.radikal.ru/i096/1002/e7/bd7903b3da4b.jpg
http://art11.ru/kartiny_hudozhnikov/modiljani/4b.jpg
ne tik krūtys, bet ir tas trikampiukas
http://samlib.ru/img/a/aksenenko_s_i/zivopis/zivopis-37.jpg
kaitina kraują.
....impresionizmas, ekspresionizmas,abstrakcionizmas ... idiotizmas, ką aš čia veikiu, tai įdomu, bet yra dar įdomesnių dalykų, atsiverčiu skulptūras, taigi, Rodenas, mačiau kažkur nuotrauką ...
Amžinasis pavasaris, Bučinys ar dar kaip ten, kelios foto, iš įvairių taškų. o gal tai skirtingi darbai? Marmuras šaltas gi, o ...
http://orloffmagazine.com/sites/default/files/image_articles_news/1_64.jpg
http://maxpark.com/static/u/article_image/15/03/27/tmpNckcID.jpeg
Atsisėdau jau visai žinoma poza, MĄSTYTOJAS
http://arttalk.ru/forum/files/roden_166.jpg
Kažkokia negera nuotaika, ne ne nuotaika, o nuojauta.
Mąstytojas, Heraklis... taigi, taigi... girdžiu, iš apačios rusiški žodžiai, ne tiek jų daug, vien keiksmai...
Taip ir yra, tie trys iš pliažo. Su dryžuotomis telniažkomis, vienas su fotoaparatu, dembilai, mane pamatę nemato, eina aukštyn, aš, kėdutę paėmęs, iš paskos...
36540 cdn
Juozax
Polė XVIII l Negerai, oi, negerai, kai viskas baigiasi saldžiai...
Linaplaukė Rūta lyg niekur nieko paletę vienoje, teptuką kitoje rankoje laiko, atsilošusi kiek į savo tapybą žiūri...
http://xn--90agbbbjecccx3a7cu4dq.xn--p1ai/wp-content/uploads/2016/07/blog_gw_3498023_4109981_sz_paleta.gif
Tie trys manęs ''nepastebėję'', telniažkių rankovės nuplėštos, nešasi sietką alaus butelių, vienas pasikabinęs ant kaklo fotoaparatą, gerą, net su pusiau teleobjektyvu ZENITą, prieina prie Rūtos linaplaukės, tuoj tuoj pradės kabinėtis.
Nu, jau, ne - daugiau niekad nebėgsiu... jokių ''prijomų 100 m sprint/1000 m stajer'', čiupau panelės kėdutę, tą su aštriom kojom, va dabar toks bus prijomas, išrėkiu;
-Būdut dva trupa, kto pervyj/???!!!
Koja į pautus spirsiu, kėdutės kojom tiesiai į galvą, nu, ne daugiau nebėgsiu, užteks!!!
http://army.lv/uploads/1194625201.180.jpg
Du į mane, net dėmesio nekreipia, trečias išsitraukia iš kelnių diržą, apsivynioja jį ant vienos rankos...
http://voentorg-spb.ru/published/publicdata/B1324431/attachments/SC/products_pictures/remen_soldatskii_kozezamenitel_enl.jpg
Tai ne juokai - pusbrolis, grįžęs po tarnybos laivyne pasakojo apie tokias muštynes, kai su ta ''priažką'' - varine sagtimi per galvą be jokių ceremonijų mojuodami viens kitam kirsdavo.
http://i2.guns.ru/forums/icons/forum_pictures/000720/720368.jpg
Šitas- užgauliai rėkia- ja, salaga, tebie žopu raskrašu zviozdami.
https://v1.std3.ru/2d/16/1369441135-2d161704ec27da056e84c35f6d57a5c2.jpeg
Tiesą sakant, abu tik rėkiam, tasai su aparatu įdėmiai žiūri į paveikslą, net fotografuoja jį , kitas traukia butelį iš sietkos ir dantimis jį atidaro, dar išsiviepia:
- Salaga, beri pivo, choorošaja vaše pivo...
Jau noriu pulti pirmas, bandau best ta kėdutę tam su diržu, tas tik šast ir diržu išmuša mano ginklą, dar judesys ir aš guliu ant žemės- bet su juo.
Staiga, už nugaros girdžiu rusiškai:
- Otstavit, a, to zakapajem!!!
Tai Romas uždusęs kažkodėl su lopeta. Anie jau sureaguoja, vienas su buteliu, tik tas su aparatu kažko visai ramus.
Čia atbėgo Rūta stipriarankė grafikė - pasičiūpus paletę, pagrasino ją užvošžti ant jų telniažkių - vojennyj prokuror očen bystro rasbiriotsia, kto zdes menia iznasiloval, neotmoješ ni telniažki, general Markelov lično s tebia, sobaka, škuru sderiot- ir uždėjo tokį triaukštį matą...žodį xy... panaudojo gal penkiose- ir negirdėtose formose.
http://demotivators.to/media/posters/2351/705877_velikij-i-moguchij-russkij-yazyik.jpg
Iš netikėtumo mes abu paleidom viens kitą ir ant kojų pašokom. Tasai su aparatu, griežtai, bet ramiai suriaumojo:
- Otstavit.
Rūta stipriarankė tokį triaukštį uždėjo, kad visi nustėrom ir pradėjom ... juoktis. Tasai su aparatu sako:
- Ugoščiajtes pivom. Chorošeje ono. U nas v Svietlogorske pivo tolko po prazdnikam. My tolko prišli iz pochoda, pol goda chodili. Vsio - dembil. Posle 4 let- domoj. Ja v Piter, on v Kalinangrad Moskovskoj oblasti, sibiriak naš v derebniu Medveježaja Tomskoj oblasti...Chorošaja vaša pivo, chod i žiguliovskoja...
Žigulinis alus, bonka, skaičiai apačioje - pagaminimo datai, beveik šviežias...
http://foto.terpe.lt/inkelti/20160902/i96_AT93%20102.jpg
kamšteliai, tokie buvo iki kurio tai laiko, čia kaina 21 kap.
http://i.colnect.net/f/1794/851/Ragutis-Zigulinis-10.jpg
Truputį pasisaugodami, paimam po butelį to žigulinio ... šilto ir bjauraus.
Mums, ypač abiem Rūtoms įspūdį padarė žodis Piter, ne Leningrad.
Šiaip ir tų laikų jūrininkų uniforma graži, kaip ir visam pasaulyje. Juodos, plačios tada - 44 cm kelnės, ''morskoj klioš'', akinamai balta palaidinė, dryžuota ilgomis rankovėmis telniažka, juodi batai, kepurė ''bezkozirka'', ilgi kaspinai ant jos...
http://www.vedomstva-uniforma.ru/forma1973/ris33.jpg
Šitie, telniaškų rankoves nusiplėšę- vėliau tai tapo desantūros ar specnazo mada. Atrodo agresyviai, tikrai agresyviai, kaip vilkas,amžinas nevykėlis chuliganėlis.
http://blog.gruppa-l.com/wp-content/uploads/2013/02/Telnyashka-584x388.jpg
nu, zajac, pagadi
https://urfo.org/pict/arts1/r13/dop1/14/08/408.jpg
Tasai iš Piterio, paduoda aparatą kitam, paima Rūtos planšetą juodą ir kriauklele ar minkštu akmenuku nupiešia ją. Pagavo nuotaika puikiai.
Nieko aš toj dailėj nesuprantu, Romas, kažkiek architektūros studijų ragavęs tyli, suprantu, šis mariakas ne prasciokas, valdo liniją.
Visi tiesiog pritrenkti, ypač mergos, stebėtinai keliais štrichais šitaip tiksliai. Piterietis apsuka planšetą kita puse ir ant jos - vėl keliais štrichais kitą Rūtą, furiją tiesiog... Dar - pačiam kampe - gaidį, vot tak- osenju v Repinku budu postpatj :
http://www.lookmi.ru/birds/petuh-4.jpg
Panašų į vištą. Šlapią. Tai aš. Nieks nieko geriau neaiškintų. Taigi, taigi, kaipgis- kur tau:
- Eto, ty, salaga. Goriačyj, kak petuch. I durak, kak petuch. No ... molodiec. Tolko štany jego izpačkal - pasižiūri į didžiulį savo laikrodį - Nam pora, parni.
Ir - kaip koks Henrikas II įkala savo vinį:
- Razrešyte otklaniatsia.
Na, kas beliko. Aš kalčiausias, tai atsiprašiau. Sakau, o tu savo Pitery kitaip elgtumeisi? Suvorovas jūsų gi kaip sako - puolimas geriausiai gynyba. Ne save gi giniau, matj tvoju itit ti tarai...
- Eto smiešno, kogda litovcy matom krojut. Budto my- ruskije - pivo delali by. Do svidanja, gospoda prisiažnyje, liod tronulsia.
Romas kažką atsako Ilfo ir Petrovo stiliuje. Likom ant to sumauto kalno keturiese, ne - jau šeši - Tomas su Henriko ponia prisistatė, abu uždusę, amžini rūkoriai.
Panelės mūsų išaiškino - Repinka, tai tas pats kas MGIMO, GITIS, VGIKas. Na, mums tai paprasčiau - tai kaip aukštoji matematika prieš elementarią aritmetiką. Ir net algebrą.
Visą vakarienę su šaltibarščiais manęs nelazdavojo, ko bijojau, labai bijojau, nes ir buvo už ką - už paniką... Vakaras praėjo erzinant grafikę, prašant biso. Ji - tikrai nepėsčia, atsikirsdavo linksmai, Romas tiesiog akim ją ganė, o toji matė ir tirpo.
Manęs nelietė, maža to, Henriko ponia išaiškino- taigi jos grįždamos pamatė, kad tie jūreiviai traukia į Raganų kalną, pati nusiuntė Rūtą grafikę vyrų šauktis. Gal ten ne tie buvo, kur pliaže bjauriai keikėsi- visi trumpais plaukais ir dryžuoti...
Henrikui aiškiai patiko, kad jo ponia bernų neskiria. Jis dar išsiaiškino iš kur Rūta menininkė rusišką matą išmano ir karo prokuratūras... a, patėvis majoras, aišku... ir mikliai vėl tapo vakaro centru. Senis iš esmės, pilvotas senis tarp jaunų.
Puškinas, Jeseninas, net proletariato poetas Majakovskis ir ...matas:
http://s00.yaplakal.com/pics/pics_original/9/9/7/4236799.jpg
http://old.nasha.lv/images/blogs/wassabi/image/6.JPG
http://www.kulturologia.ru/files/u1837/mayakovskiy.jpg
Nekrasovo eiles keiksmažodžiais paverstais ne tik aš žinojau, tad beliko protingai ... patylėti. Kaip ten bebūtų, bet susimoviau. Nieks į mane rimtai nežiūri.
Rūta linaplaukė irgi daugiau tylėjo, nei kalbėjo.
Vakaras ilgas, bet nesibaigė dar. Per saldu, taip nebūna.
36705 cdn
Juozax
Polė XVIIIm. Negerai, oi, negerai,
kai prisirpusi tavo nuotaka...
Per ilgą šaltibarščių pietų vakarienę sėdėjau surūgęs, įsitempęs, nors manęs ir neerzino dėl to piteriečio, bet mintys niūrios neapleido. Ryt Rūtos gimtadienis.
Tos pastovios- taip man tada susireikšminusiam, spuogotam jaunuoliui atrodė- pastabos dėl jos, gal čia pašaipos, gal jei matė, gal kas kitas matė, papasakojo mano gėdą.
Buvo taip, kad pradraugavus virš dviejų metų, pajutau kažkokią įtampą, nors visada pasimatymai ant to paties kampo Petrausko/Utenos ir Armijos,nors ji, kaip visada vėluodavo lygiai 7 minutes, tiek laiko jai nuo namų, viskas lyg ir taip pat, bet....
Eilinė banali pirmosios meilės istorija. Antrame kurse turėjome savo auditoriją cokoliniame aukšte. Kas rytą pro langą matydavau, kaip mokyklon skuba graži mergaitė. Ruda uniforma, ten kažkokie kaspinėliai, besiplaikstanti pelerina- žiurstas juodas ( baltas - tik rusų moksleivių) ar dar kas, na, patiko man jį ją žiūrėt.
http://www.karnavalui.lt/images/Mokyklin%C4%97%20uniforman.jpg
Per pirmą paskaitą laukdavau, kol ji prabėgs, ne , neprabėgs, o praplasnos...
Mums paskaitos nuo aštuntos, mokykloje nuo pusės devintos. Ir toji ruda uniforma plisuota visai graži buvo, Politechnikume panelės ja nesirengdavo
Kartą Polėj šokiuose, matau, toji juodbruvė su draugėm atėjusi, šokdinau visą vakarą, mačiau- ir jai patiko, parlydėjau namo, jos prašymu išėjom pačiam įkarštyje- dešimtą vakaro, gyveno netoli.
Toks smetoninis namukas, tvora, varteliai, kurių stulpais irgi tinkuoti. Kol prie jų stoviniavom iš kažkur už parankės susikabinusi priėjo skrybėliuota pora:
- Rūtele, ilgai nestoviniok čia, jaunikaičiui irgi vėlu jau.
Tai jos mama, kaip vėliau sužinojau, su nauju vyru, tokiu visada elegantišku daktaru. Per tuos draugystės metus turėjau prisistatyti ir Rūtos tėvui, jis gyveno kitur.
Taisyklė - pusę vienuoliktos namie praktiškai galiojo visada. Po kino, šokių, teatro, koncerto. Kavinėje teko būti tik pačioj pabaigoj mūsų draugystės.
Savo nelaimei.
Banali, eilinė ta mūsų draugystė. Vienas Naujųjų metų sutikimas Polėje, kelios jos gimimo dienos namie. Viena jos sesers. Toji man paliko didelį įspūdį. Audra vyresnė už Rūtą gal penkiais metais, jos kompanija - studentai ...net iš Vilniaus, Maskvos, visai kitokie man pasirodė. Kalbos. Dainos. Muzika. Džiazas.
Visai kitoks pasaulis. Namai kažkokie kitokie irgi. Vėliau sužinojau, tai vadinasi art deco. Tiesą sakant, taip šis stilius buvo pavadintas visai nesenai. Stilius.
Pianinas su žvakidėmis.
http://freshideen.com/wp-content/uploads/2015/01/Art-Deco-Stil-art-deco-einrichtung-ausziehbar-sessel.jpg
http://www.queensofvintage.com/wp-content/uploads/2013/05/Art-deco-lamp.jpg
Vienas svečių, tasai "maskvietis/maskolius", tik ilgai ilgai prašytas sugrojo (ir net kelis kartus) improvizaciją, kiekvieną kart vis kitaip, labai fainą, sudėtingą kūrinį. Jie tarpusavy pavadinimą ir autorių lyg ir sakė, kažkaip labai savaip. Kažką apie penkių ketvirtųjų ritmą. Melodijas įsidėmėdavau tada bent jau iš antro karto - šitos niekaip.
Po to, per radiją, tą pagrindinį, kartais pagrodavo. Džiazinis valsas - taip vadino. Taigi, taigi, kaipgis
Dave Brubeck - Take Five.
Dabar - interneto visagaliais laikais- viskas paprasta ir aišku.Kiekvienas, ne būtinai baltasis, gali pagroti, ir - net geriau, būtent - geriau:
https://www.youtube.com/watch?v=txc37oPNMLA
Anoje kompanijoje nesėdėjau ausis suglaudęs, kaip man prieš Rūtą priemiesčio berneliu, piemeniu, nežinančio kas tai džiazas, Salvadore Dali, fizikai/lyrikai, kaimu tundra nepasirodyti.
Rūta rudenį ketino prancūzų kalbos studijuoti, taigi - į Vilnių išvažiuoti, kas mane, savaime aišku, labai neramino.
Kompanijos siela, toks su skarele, menininkas - buk tai dailininkas, buk tai architektas, su skandinaviška barzdele po Elingtono karavano užvedė kalbą apie šiuolaikinę, naująją Brazilijos sostinę Braziliją.
Kaip tik nesenai apie tai buvo pasakojęs Vadovas. Nors architektūrą mums dėstys tik kitais metais, bet kažkodėl Vadovas - gal kad tai beprecedentinis statybos atvejis- vidury Amazonės džiunglių statyti miestą... visai laisvai, be jokių suvaržymų, todėl ir miestas iš viršaus žiūrint, kaip paukštis atrodo, ar todėl, kad tuometinėje spaudoje apie naujosios Brazilijos sostinę nieko nerašė, gal būtent todėl, jis mums per auklėjimo valandą ir pasakojo :
http://2.bp.blogspot.com/-JgI3k0-RCr0/UMTFn7zo8rI/AAAAAAAAJOw/kIW8I6MtYr8/s1600/brazilmap_brasiliacityofbrasilia.jpg
Net naujosios architektūros pavyzdį nupasakojo, tiesiog nubraižydamas lentoje - bažnyčią, visai kitokią nei įprastos:
http://brazil.qc.cuny.edu/files/2013/11/5-NIEMEYERS-BRASILIA-PROKOS-9410-1000PX.jpg
- Kam pasakoti - reikia nupaišyti - dėstytojo Burneikos negailestingai išdresiruotas- visada turėk rašantį parkerį ir bloknotą- kaire ranka nupaišau kreivai, gal kiek, bet- esmę pačią, menininkas iš rankų išplėšia bloknotą, nu, ne taip, bet tai atrodo va ,taip- iš perspektyvos tokia perspektyva....
Tada aš, kiek palaukęs, kol tasai baigė savo sublizgėjimus, varau toliau - brazilai sostinę naująją pradėjo statyti džiunglėse, bukvalno jų vidury, pirmus statybininkų desantus bukvalno parašiutais numetė, net buldozerius - lyg tankus į kovos lauką... nu, na, ne bukvalno, pažodžiui... jokių ten šūkių -komsomolskaja strojka, ėmė, darė, darė ir padarė- per penkis metus tarp kitko...vidury džiunglių, kelius irgi tuo metu - šimtus kilometrų nutiesė...
http://d2.static.dvidshub.net/media/thumbs/photos/1304/906386/450x299_q95.jpg
http://americal4ofthe3.com/images/710_Flying_Crane_with_bulldozer_LZ_San_Juan_Hill.JPG
http://www.fauna-flora.org/wp-content/uploads/belize-bulldozer.jpg
Čia jau kompanija pasišiaušė - kaip čia kažkoks žalias pienburnis šakojasi, nesąmones pasakoja- kokie ten dar buldozeriai parašiutais džiunglėse.
- O apie buldozerius parašiutais džiunglesna metamų irgi dėstė tame jaunikaičio Aukštesniajame , kaip ten- politechnikume? - tai Rūtos mama, pakėlė pirštinėtą ranką su ilgu cigaretės kandikliu ir apyranke, lyg gyvate apsivyniojusia aplink ranką...
https://thumb9.shutterstock.com/display_pic_with_logo/58832/58832,1279570036,22/stock-photo-female-white-gloved-hand-with-a-cigarette-holder-57508036.jpg
Visi puolėm jai tą cigaretę pridegti, ji- tokia smetoniška poniūtė (Rūta pasakojo, jog jaunystėje buvo konkurso mis Kaunas dalyvė) neskubėdama pasirinko mane, degtukas jau svilino pirštus, teko kito griebtis, ji, gi man į akis žiūrėdama, klausia:
- Tai apie buldozerius helikopterius irgi Sergijus, na, Sergijus Baublys pasakojo? - kažkada buvo klausus manęs, ar tebedirektoriauja, ar tik tebedirba, išgirdus atsakymą, tik galva palingavo - suvalgė jį.
- Ne, apie tai skaičiau žurnale... technika molodioži...ar nauka i žyzn, nepamenu...
- Keista. Apie tai rašė mano Paryžiaus laikų pažįstamas Olgerd Budrievič. Jis dabar Varšuvoj gyvena, žurnalams PRZEKROJ, DOOKOLA SWIATA rašo. Negi jo straipsnius ir rusai spausdina...
Ponia pakelia ranką, apyrankė lyg gyvatė apsivyniojusi nuslenka žemyn
https://img1.etsystatic.com/039/0/6415985/il_570xN.592021949_4v90.jpg
Man belieka patylėt- na, nenoriu išsiduot, kad būtent tame DOOKOLA SWIATA skaičiau, jį spalvotą savaitraštinį superdeficitą - gaudavo mano dėdė Liudas, perskaitęs mums su Mama atiduodavo,Tėvas irgi pavartydavo ''tas bzduras balabaikas'' :
http://2.bp.blogspot.com/-VgGypizb26k/UJmD8fAQl8I/AAAAAAAABeg/rAdWPHrSooE/s1600/skanowanie0005.jpg
- Chebra, gal užteks kalbų, gal teiksitės pašokdinti? - tai Audra pagelbėjo man, aš, kaip tikras vyras, matyt, juokingai tai atrodė - pakviečiau ponią šokiui. Tango, atseit. Ranką kairę aukštai, dešine ne delnu, lėtai, atsilošti, pasisukti... aišku, ant kojos damai vis tik užlipau, na ne visai, bet kliudžiau- nudavė, kad nieko...
Kompanija pakeitė plokštelę PASKUTINIS SEKMADIENIS, kažkuris, pasirodo, net kelias plokšteles buvo atsinešęs... Elvis Preslis... nežinau kodėl, bet jo nemėgau, tiesą sakant tada mažai ir girdėjau jį...Šoko jie tikrai gerai - ypač Audra su barzduotoju rokenrolą. Po to - bugi. Klasė! Ir erotiška, net nesmagu... gal pavydu. Klasė! Rūta irgi įsijautė, su manim taip viliokliškai svaigiai nesisukinėjo...
Vakarėlio pačiame įkarštyje manęs vos neišprašė namo - ''Rūtelei laikas miegoti, o jaunikaičiui namo toli jie gi''.
Solenizantė audringai užprotestavo, kompanija irgi, bet vangiai ją palaikė...
Aplamai, mačiau, na tiesiog kažkuom jaučiau Audra man simpatizuoja, ta prasme - mane palaiko, visada už mane žodį užtaria, ji baigusi Vilniaus universitetą, graži neaukšta, ne taip kaip Rūta, abi panašios į savo motiną, o toji tikrai visada pasitempusi, visada savo stiliuje, labai mėgstanti skrybėlaites, ...
http://us.123rf.com/450wm/lulu877/lulu8771610/lulu877161000027/64385807-the-strange-lady-in-a-hat-holding-a-cigarette-in-the-mouthpiece-a-woman-in-a-mafia-style.jpg?ver=6
Matyt, dukras savąsias rengdavo irgi ji. Rūta kartą skrybėlaitę vasarinę draugei paliko, o po to, vėl ją užsidėjo prie pat namų.
Vadovą kartą sutrikdėm klausdami - kas tie prieškarinio Kauno grožio konkursai?
Jis atsakė mįslingai - nesąmonė tai, moteris gali būti žavinga būdama negraži. Jei konkursas, turi būt kriterijai, o jie ... kas juos nustatys?
Mano laikais - Pola Negri, Greta Garbo, Marlen Ditrich, ar ją kopijuojanti Liubov Orlova, jūsų BB ar CC- Bridžita Bardo, Klaudija Kardinalė. Jos gi visai skirtingos.
http://theredlist.com/media/database/muses/icon/cinematic_women/1920/pola-negri/006-pola-negri-theredlist.jpg
http://i.dailymail.co.uk/i/pix/2012/07/20/article-2176105-141B83C1000005DC-735_468x596.jpg
http://arcus.a.r.pic.centerblog.net/o/b034f6a5.jpg
http://img1.kasjauns.lv/galerijas/aktrise_bridzita_bardo/Bardo-3.jpg
Tai kuri jų gražiausia? Net dailininkai skirtingai supranta moters grožį. Na- Rubensas vienaip, Rembrantas kitaip, jau nekalbant apie Modiljanį ar Pikaso.
Apie tai pašnekėsim kitą savaitę. Aš pasiruošiu reprodukcijų.
Tai taip senai buvo. Pernai. Greičiau jau baigtųsi toji šaltų barščių vakarienė, norisi vienam pabūti, ne ant akių visiems.
Taigi, taigi, kaipgis...
37037 cdn
Juozax
Polė XVIIIn. Negerai, oi, negerai,
kai valgyt nesinori
Naktis praėjo neramiai- tai Romas galų gale grįžo, tai - Tomas, tai abu dalijosi įspūdžiais. Panas vėl lydėjom kartu, manoji ilgaplaukė tapytoja atsiprašiusi- labai pavargau- paprasčiausiai nuėjo miegoti, man beliko irgi eiti, tiedu dar burkavo... Pasirodo, atskirai. Tomas gyrėsi eiline pergale.
Po to abu užknarkė duetu.
Sunkiai užmigau, vėl tas lovos girgždesys, tik tylesnis, susiprato jaunavedžiai... Lovos tų laikų sovietinės, vienodos bendrabučiuose, viešbučiuose, kareivinėse, tad ir čia tos girgždančiosios...
Kiekvienoje palapinėje reikėjo pastatyti jų po keturias, dar ten padėti po keturis matrasus, išvynioti juos, kad prasivėdintų per tas likusias kelias dienas iki sezono atidarymo. Tas pats su antklodėmis.
Sofų- lovų, praktiškų ir universalių era tik prasidėjo, kaip ir viskas sovietmečiu - tai deficitas.
Lovas statėm su Romu, lengvas tai darbas, kai jų štabelis čia pat, visos vienodos, nieko nesumaišysi. Pro šalį ėjo Henrikas, subarė, kad iš kažkur atsiradusius vaikus vaikėm:
- Čia gi tradicija jau. Jei jie neatsišokinės, oras bus blogas.
Na, spygavimų buvo daug, kažkiek verksmų, bet linksma ir mums
https://topwar.ru/uploads/posts/2016-06/1465500285_russia-in-photos-18.jpg
Šlykštūs tie valdiški sovietininiai matrasai, tokie sumyžti ir dėmėm primarginti, ką darysi, prisakyta - ištiesti visus, o tai 40 štukų, vėdint.
http://stroimatras.ru/static/img/0000/0001/1784/11784444.c34935ay4f.jpg?1
Tas tai nieko, didesnė bėda, kad tuos čiužinius ir antklodes reikia atsinešti iš sandėliuko kokius du šimtus metrų. nori nenori turi imti į glėbį- po pažastim nelabai telpa- o tai reiškia - veidu liestis...Apie pusiaudienį, mes suprakaitavę, nusiplūkę jau, vaikų spiegesių išvarginti galų gale pilnai sukomplektavom pirmąją palapinę. Net baltos patalynės ir rankšluosčių keturis komplektus komendantė davė.
Elektrikams, jie gal jau vakare atvažiuos. Jie atvež prie vieno turimo dar du ar net tris šaldytuvus. Viena palapinė bus liuks klasės su tuo šaldytuvu.
http://image1.thematicnews.com/uploads/images/00/00/41/2015/03/12/42e1f0bd42.jpg
Spartietiška gyvensena tada buvo įprasta visur. Jokių prabangų- patalynę baltą ir pagalves atsivež poilsiautojai. Tiksliau juos- poilsininkų pamainą -atvež autobusas, su tokiu iškilmingu užrašu - UŽSAKYTAS.
Pilnai sukomplektuota tik liukso- vyresnybės palapinė.
Standartinė gi - keturios lovos, vienas stalas, šešios taburėtės.
Dar spintelės '' tumbočkos'' - irgi keturios. A, dar po kelias raskladuškes, jos atsargai- netikėtiems svečiams atseit. Arba - į pliažą, nesunkios gi - aliuminijaus.
http://www.matraskin-plus.ru/assets/files/foto/7.jpg
Matom - ateina Rūta stiprioji ranka, a, tai mums ledų ir kefyro su batonu atnešė... greit surijom, desertui - ledai. Jų trys porcijos.
Ledai ledais, matau, kad trečias lišnas. O tai aš.
- Romai, darom taip - kaip Čiapajevas sakė - šimtas dvidešimt minučių pertrauka. Eikit nusimaudyti, aš gi vaikius pašnekinsiu, negi niekas iš vietinių neturi točkės. Reikia mažosios mechanizacijos. Mačiau, diedukas tokia medine vakar kažką vežėsi.
- A, tai mano senolis, jis ir mane visada pasisodindavo, kai mažesnis buvau. Paprašykit jo, tikrai paskolins, einam parodysiu kur - sako vyriausias berniūkštis, tas, kur strazdanotąją sesutę atsivedė.
Romas, galantiškai atsiprašęs Rūtos, atiduoda savo ledus mergytei, aš berniūkščiui.
Rūta- dar kitam vaikigaliui. Sezono pradžia, tiksliau net ne pradžia, ji dar tik bus, liesosios karvės metas dabar- vaikai net nedėkoja, laižo tuos ledus lyg brangenybę kokią, net graudu.
Rūta nesigraudina, kaip mat bloknotą išsitraukė. Panašūs tie vaikai jame, bet ...
- Nelygink su tuo piteriečiu. Jis talentas. Aš - šiaip.
Romas prieštarauja, išplėšia iš jos bloknotą, rodo save nupaišytą. Nieko apie tai neišmanydamas, drąsiai sakau:
- Jūsų stiliai visai skirtingi. Matrosas karikatūristas, o tu pieši, net su šešėliais gi. Va, net bicepsų faktūra matosi, bet aiškiai pagražintas tas šiknius čia. Drimba toks.
Rūta šypsosi, paduoda man ranką, stipriai paspaudžia, vikriai pakiša koją, nestipriai stumteli ir- aš sėdžiu šalia matraso.
Strazdanotoji pravirksta, Rūta čiumpa ją glėbyn, bučiuoja, Romas gi - abi apglėbia ir pakelia. Mergytė jau kvatojasi, bet keista - ledus tvirtai laiko rankoj.
Net tada, kai Romas ją jau vieną aukštai pamėto, o kai netikėtai padaro atbulą salto, tiesiog krykštauja. Abi.
http://nabatut.ru/sites/default/files/field/image/trampoline_3.jpg
Mes - vyrija, o tai aš ir du berniūkščiai pavydžiai, pagarbiai ...tylim.
Diedukas tas, senolis, pypkę papsintis, be žodžių galvą linktelėjo, anūkas vikriai tą točkę iš sandėliuko išstūme, mes jon mergytę ir tą mažesnį vaikigalį greta pasodinom točkėn ir- prie to čiužinių sandėlio.
http://domovenok.kz/wp-content/uploads/2011/08/1tel.jpg
Idėja ''mažoji mechanizacija'' tikrai gera- penki čiužiniai vienu reisu, tik virve surišt reikėjo juos, berniūkštis vikriai sulakstė jos.
Kitose grandyse dirbantys vyrai, bent nesišaipys- kiek ten su tomis lovomis plūksitės,mes tai palapines pastatysim, ryt popiet elektrikai atvažiuoja. Ateisim į talką slabakams.
Kai grįžta Romas, darbas užverda, pasivijom palapinių statytojus, netgi keliomis lovomis juos pralenkėm
http://pink-floyd.ru/articles/articles/floyd/images/mason.jpg
Elektra palapinėse turėjo būti įvesta pirmą kartą. Tiksliau, tik prie palapinių, teritorijai apšviesti, o įvadas vos į vieną - liuksą valdžios.
Tą turėjo padaryti ''poilsio subrangovai'' - Staklių gamykla. Tai rimta, beveik visagalė firma - paaiškino Henrikas. Jie viską gali, nes visko turi.
- Einu pasiskambinti, kada kas ir kaip tiksliai, kol darbas nesibaigė. Gal mūsų studentą, Romai, paleisi, jam irgi reikia. Be to, padės man produktų parnešti iš parduotuvės.
Puiku. Bent telefonu pasveikinsiu Rūtą, gal gimimo dienos proga šnekės su manim.
Henriką su institutu sujungė gana greit, man teko laukt ilgokai. Telefonai tada prabanga, tarpmiestiniai pokalbiai ypatinga prabanga, jokios automatikos, jokių ATS - tik po gero, gero dešimtmečio jų Lietuvoje prisistatėm ir tapom lyderiais visos Sąjungos mastu ir šitoj srityje. Tada nieks ir neįsivaizdavo, jog su kitu miestu galima pašnekėti ne per telefonistes, ne per 07.
http://ribalych.ru/wp-content/uploads/2014/03/16140.jpg
Ir toji telefonistė ne viena tavo pokalbį girdi, gal trys, minimum dvi - po vieną kiekviename mieste. Nuo jų nuotaikos ir charakterio daug kas priklausė.
http://img0.joyreactor.cc/pics/post/%D1%81%D0%BB%D0%B5%D0%B6%D0%BA%D0%B0-%D0%BF%D0%B5%D1%81%D0%BE%D1%87%D0%BD%D0%B8%D1%86%D0%B0-%D1%83%D0%B4%D0%B0%D0%BB%D1%91%D0%BD%D0%BD%D0%BE%D0%B5-1059312.jpeg
Atsiliepė Rūtos mama- ne, jos nėra. Ačiū, sveikinimą perduosiu. Ir gal pirmą kartą į mane kreipėsi paprastai, vardu, ne kaip jau buvau įpratęs - lai jaunikaitis padaro tą ir tą, ar jaunikaitis žino, kad...
- Edvardai, gal geriau daugiau neskambinkit jai. Rūta pati susiras jus. Jei galės. Jei panorės.
Nupirkau penkis kepalus duonos, dvylika alaus, kaip prisakyta įmerkiau jį į kibirus su šaltu vandeniu, viskas automatiškai, net sietkas pardavėjai nunešiau pasiskolintas.
Henrikas su ponia bekepinantys duoną kažkodėl labai į mane įdėmiai žiūrėjo. O gal tik man taip atrodė. Nors kvepėjo tie verdami žirniai su lašinukais, valgyt nesinorėjo. Nieks ir neduotų - tai vakarienei.
37227 cdn
Juozax
Polė XVIIIo. Negerai, oi, negerai,
kai vinį įkalą tau.
Kepintos duonos kvapas puikus. Aplamai, suchorių skonis nuo vaikystės patiko. Ne tik mano vaikystės namuose visada būdavo du drobiniai pusmaišiai su suchoriais - džiovinta duona. Sibirui. Specialiai niekas jų nedžiovindavo, į maišą patekdavo tik nesuvalgytos duonos riekių likučiai. Kai antrasis prisipildydavo virš pusės iš pirmojo buvo galima bet kada imti juos. Dažnai iš jų Mama ir girą darydavo.
Dabar - kepinta duona, įtrinta druska ir česnaku, dar kažko ten į keptuvę Henrikas bėrė. Skanumėlis. Varėm visi, net ausis linko, alus - atšaldytas, bokalai.
Būtent iš vaikystės liko ypatingai bjaurus blynų iš žirninių miltų skonis, tad žirnių virtų su lašinukų spirgais įsidėjau nedaug. Vajetau, taigi čia visai kitas skonis.
Diena buvo visiems ilga ir sunki. Po ketvirčio valandos visi alkį numarinom, tingulys net komplimentus Henrikui ir jo poniai sakyti. Pirmas susiėmė Tomas dėkoti, tada jau visi choru.
- Į sveikatą, yra ir pakartojimui, nesivaržykit, tik, vyrai alaus tai tiek kiek matot. Ryt, vėl sunki diena. Atvažiuos iš pat ryto elektrikai, pasirodo, ne iš Kauno, o iš Klaipėdos. Staklininkai pasisamdė - Sojuzelektromontaž.
Kažkaip nori nenori kalba pasisuko apie elektrą. Elektronas - tai nuo graikiško žodžio gintaras. Vienas didžiausių žmonijos atradimų, panaudotų praktiškai. Be elektros gyvent galima būtų, bet nepatogiai.
Nors tema lyg ir techniška, pasirodo, kompanijos damoms irgi įdomi. Tylioji Rita apie abstrakcionistus pirmuosius, ne prancūzus, o Rusijoje gyvenusius - dar 1911 metais Gončarova vieną paveikslą būtent taip ir pavadino ''ELEKTRA'' , tik po to buvo Kandinskis, Malevičius su juoduoju kvadratu, o ir Čiurlionies paveikslai.
( jau mūsų internetiniais laikais patikrinau- iš tikrųjų taip, Rita išmanė tai, apie ką kalbėjo, iš tikro - mėlsvai geltona ta ELEKTRA)
http://ars.mkp.emokykla.lt/Ars2/9h_xx1/iliustr/20ab8_small.jpg
Kažkas, gal Henrikas, apie skulptūrą su elektros lempute prieškary ant Vilniaus senosios elektrinės stovėjusią prabilo.
http://i4.alfi.lt/63/44/11.jpg
- Paradoksas, juk tai galėjo būt traktuojama kaip lljičiaus lemputė, o nuėmė ją, užtat tą šūkį lemputėmis išrašė ant fasado apie šviesią ateitį - KOMUNIZMAS TAI TARYBŲ VALDŽIA PLIUS ELEKTRIFIKACIJA.
Kol vieną kart kažkodėl viena raidė žodyje užgeso. - Henrikas padarė pauzę ir tik tada pratęsė - žodyje TARYBŲ.
Reikėjo minutės kol susigaudėm ir prapliupom homerišku juoku. Henrikas vėl įkalė savo vinį. Tik šį kart ne finiše.
Vyrai, sotūs, tik alų kiek pataupantys, nesigėdijantys net iš savo damų '' tos šlykštynės'' priimti, vėl pradėjom poviškas plunksnas savąsias skleisti.
Apie nesenai pastatytą Kauno HESą. Kad atsirado naujas pliažas prie Kauno marių. Kiek juokingas tada dar neįprastas žodis - marios. Va, čia tai Kuršių marios, tai tikrai marios.
Aš, nors jauniausias kompanijoje, papasakojau apie Kauno potvynius - kaip vaikystėje į mokyklą karinėmis amfibijomis buvome plukdinami. Ir apie smetoninių miestelėnų elektros boikotą.
Man apie tai buvo pasakojęs Tėvas. Tuomet elektra buvo gal brangiausia visoje Europoje, ar ne litas už kWh, o tai gal kaip doleris, ar net daugiau, o monopolininkai belgai - jų ta elektrinė buvo- nutarė kainą dar pakelti rudenį vėlyvą.
Susiorganizavo kauniečių komitetas boikotui, pasiskelbė laikraščiuose, atspausdino skelbimų - nuo tos ir tos dienos vakarais švieskite tik žvakėmis ar žibalinėmis iš anksto apsirūpinę. tik taip kokią savaitę darydami priversime belgus kainą nuleist.
Nelabai sekėsi boikotuoti, tai studentai susiorganizavo vakarais Laisvės alėjoje prievarta priversti prisidėti prie boikoto. Labai paprastai - daužydami langus. Policija lyg ir nematė, nes irgi pyko už tokias kainas.
Pirmasis nukentėjo autosalonas amerikiečių, jų vitrina labai jau mandra buvo su elektros lempučių girlianda:
http://kaunoaleja.lt/wp-content/uploads/2016/07/Buick.jpg
Salonas, o ir kitos parduotuvės pirmuose aukštuose vakarais vitrinų jau neapšviesdavo, arba demonstratyviai labai apsukriai susigaudę reklamavosi žibalinėmis lempomis
https://c2.staticflickr.com/8/7200/7047812049_70293ebf5f_b.jpg
tų apsukriųjų, faktiškai žydų, nes jų rankose visa prekyba, radosi kiekvieną vakarą vis daugiau
https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/00/e7/d9/00e7d9ef67a2da31fd4592e5620ff417.jpg
Po kelių vakarų Laisvės alėja elektros jau nenaudojo, atėjo eilė ir kitoms gatvėms. Matėsi, boikotas tikrai įsibėgėja. Lūžis įvyko ... Prezidentūroje.
http://www.istorineprezidentura.lt/images/prezidentura/gubernatura/262_full_fZyLcvZ9_height.jpg
Priėję studentai mato - antrame aukšte šviesos lange, ten Smetonienė su draugėmis kortuoja, langai toli, už tvoros, bet atsirado smagią ranką turintis - nusiėmė diržą, gerai jį su akmeniu įsuko ir bac - tiesiai į langą.
http://www.istorineprezidentura.lt/images/galerijos/2015/kaledinio-sodelio-iziebimas-2015/20.JPG
Ne, policininkai saugantys prezidentūrą, nepradėjo šaudyti, nors buvo keli ir ginkluoti, nes po kelių minučių ir prezidentūros languose pasimatė žvakių šviesa.
- O tai turėjo būt labai gražu. Koks šviesų gyvas žaismas. Kaip kokiame impresionizmo paveiksle, kaip man tą žaismą pagauti saulėlydžio niekaip nesiseka baigti - tai Rūta ilgaplaukė įsiterpė.
http://oi48.tinypic.com/2i7pkz4.jpg
Gal kad sutemo, pro langą labai panašus vaizdas, gal dar dėl ko Henriko ponia uždainavo savo gražiuoju altu. Sėdžiu po langeliu... čiūčiuoja liūliuoja ant marių laivelis ...
Laivelis iš tiesų kokio tai žvejo bolavo, labai gražiai, linguodama ne tik kūnu ponia Henriko traukė, mes tik klausėm... gražu.
O vinį Henrikas įkalė man. Tiesiai į širdį. Rūta.
37451 cdn
Juozax
Polė XVIIIp Negerai, oi, negerai,
kai konjakas per aštrus.
Gerokai vis tik prieš dvyliktą Henrikas mus vėl paragino pataupyti jėgas rytojui. Nors mūsų darbai kaip ir prie pabaigos, Bronislovą po darbo paleido labai nenoriai, sakė - jei kas, ieškosim- geriau, būtų, jei jūron/mariosna neplauktumei
Mes- trys jo vyrai- irgi kažkaip nelabai įsivaizdavom, kaip čia tas SOJUZELEKTROMONTAŽ taip staigiai ims ir elektrifikuos. Palapinių dešimt. stulpų tad daugiau, matėm gi schemą pas Henriką.
Nežinau, kaip Tomas ir Romas, o aš žinojau tą vargo vakarienę - elektros linijos įrengimą kaimo sąlygomis. Buvau matęs, kaip kolūkyje kelis stulpus statė - ūkiškai, statė, statė ir pastatė- du ar tris per visą dieną:
http://ic.pics.livejournal.com/skif_tag/19770500/1334082/1334082_original.jpg
Duobę iškasti giloką ir siaurą dar dar, bet stulpą sveriantį beveik 200 kg suvaldyti nėra taip lengva. Reikia išmanančio žmogaus vadovaut, ir ne visai kvailių - jo komandoms vykdyti.
Tai tie - ne visai kvaili, matyt, mes ir būsim. Ryt penktadienis, sekmadienį baigiasi mūsų komandiruotė, atvažiuoja pirmoji pamaina, mes gi tuo autobusu - namo.
Nelabai ilgai po Henriko mandagaus priminimo- o jis tikrai niekad viršininku savęs nestatė, nors faktiškai juo buvo - kompanija susiruošėm panų namo lydėt.
Romas tikrai susiburkavo su grafike stiprių rankų Rūta. Mačiau, kad ypač jus suartino tos strazdanės mergytės ašaros, pasirodo, abu buvo savo šeimose vyriausi- patys tokie pokario metų vaikai.
Tomas vis tik gal gyrėsi pergalėm, šefavo tik savąją, toji pasipūtusi,
Man- malokososui tą tylenę, amžinai užsisvajojusią ilgaplaukę tapytoją lyg ir man abu paliko.
- Būtų gerai, jei studentas mūsų grįžęs užeitų. Šiandien, ta prasme, šįvakar, jei mūsų lange šviesa dar degs - ne tik mane nustebino šis Henriko prašymas.
Palydėjom paneles, kaip visad - atseit kartu, bet lyg ir porelėmis pasiskirstę, kaip visad mano lydimoji purptelėjo namo pirma, pėdinu liūdnai nusiteikęs vienas- kitos dvi poros dar burkavo. Mėnulis toks kaip Kvailių šaly,bet nieko gero nežadantis kabo:
http://img0.liveinternet.ru/images/attach/c/4/78/478/78478664_large_1av.JPG
Kvaišos tos tapytojos, va ką reikia tapyti. Iš vaikystės buvo įstrigęs paveikslas apie mėnulį Kvailių šalyje
http://www.wolmer.lt/wp-content/uploads/2016/10/MENULIO-PILNATIS-SPALIS-.jpg
Taigi, taigi, kaipgis, kad tik toks.
Lange lyg šviesu, girdžiu smuiko melodiją, tad užeinu pasibarbenęs ir dar palaukęs, kad duris man atidarytų - maža kas, jaunavedžiai gi, medaus mėnuo užtęstas toks...
Kambary- kelios žvakės, net ne kelios, patefonas ant grindų kažkodėl, kaip ir tos žvakės, padėklas ant taburetės su taurėmis, čiužiniai keli užkloti pledais irgi ant grindų.
http://www.clondoncity.co.uk/wp-content/uploads/2015/09/MAIN4.jpg
Man paduoda taurę irgi, sodina ant taburetės, niekad nebuvau konjako ragavęs, bet kaip tą taurę laikyti, žinojau, na, kad ten konjaką reikia kitaip gert, neskubant, mėgaujantis irgi
http://il3.picdn.net/shutterstock/videos/5503862/thumb/1.jpg?i10c=img.resize(height:160)
Plokštelė sukasi su maža žvakute, šviesų žaismas, neįprasta. Neįprastai gražu.
-Tai Jaša Heifetzas, litvakas, na mūsų žydelis, gimęs Vilniuje... Gluko melodija. Maskvoj plokštelę pirkau, po blatu net - pasigiria Henrikas.
Melodija paprasta, greit įsimenanti, graudi tik labai, apie ką čia tas skundas iš širdies...
https://www.youtube.com/watch?v=tenI_FyFeZ0
Tyliu, klausau, matyt, labai matėsi, kad patinka, ponia plokštelę pakartoja.
- Tragiška Orfėjaus ir jo Euridikės meilės istorija. Va, ta pati melodija fleita grojama;
https://www.youtube.com/watch?v=puTg2KpfAbs
Henrikas lyg man, lyg savąjai poniai, graikų mitą keliais žodžiais nupasakoja, kažką gal buvau girdėjęs - Orfėjus taip skundėsi dievams dėl savosios nimfos Euridikės, kuriai mirtinai įkando gyvatė, kad šie jo pasigalėjo. Sutiko iš Hado išleisti Euridikę į žemę su viena sąlyga – visą kelią jis turėjo eiti pirmas ir neatsigręžti, kol jie nepasieks Žemės. Orfėjas nesusilaikė ir atsigręžė į Euridikę, ir ši pradingo šį kartą visiems laikams.
- Nežinau, ar teisingai elgiamės. Kalbėjau su Kaunu, na su Irena iš tavo bobinčiaus, tai ji paprašė pasiskambinti jai į namus - Henrikas kažkaip iškilmingai atsistojo, gal ne tam, kad pademonstruoti savo aristokratišką kažkokios neįtikėtinos spalvos švarką, skarelę po kuriuo taip gražiai atrodė.
http://img4.annuncicdn.it/b4/c7/b4c7430212d4c640c4ca36f808498556_orig.jpg
Tik pypkės trūksta, lyg pagavęs mano mintį, Henrikas priskemša pypkę, ilgai tai daro, susikaupęs, užsidega, pakvimpa geras tabakas, ZOLOTOJE RUNO - Aukso vilna, irgi pagal graikų mitą kažkodėl pavadintas tabakas
http://i2.guns.ru/forums/icons/forum_pictures/001615/1615685.jpg
Kažkiek komiškai atrodėm - žilstelėjęs vyras aristokratiškai taip sėdintis ant geležinės lovos be matraso, aš ant taburėtės, ponia ant grindų po pledu, žvakės, kvapas konjako ir dūmai... tikrai ne sovietiškai... gal vyptelėjau, Henrikas spragtelėjo stalinės lempos mygtuką, aštri šviesa kažkaip iškart pakeitė nuotaiką kambarėlio to.
- Negalima einant į priekį gręžiotis atgal. Turi eiti į priekį, kad ir dantis sukandęs. Ir žinoti tiesą, kokia skaudi ji bebūtų - Henrikas atsistojo, prie manęs priėjo ir įkalė - Šeštadienį išteka tavoji Rūta.
Kažkodėl mašinaliai vienu gurkšniu išgėriau visą taurę, užsikosėjau nuo netikėtai aštraus gėrimo ir tik tada suvokiau jau protu, ką išgirdau.
37655 cdn
Juozax
Puslapiai